Apu trilogija: Kelio daina (1955)
Satjadžito Rėjaus debiutinis filmas ir pirmoji dalis jo legendinės “APU TRILOGIJOS” ramiai. atsargiai ir atidžiai nagrinėja šeimą. gyvenančią žemiau skurdo ribos. atokiame apaugusiame Bengalijos kaimelyje. Tai buvo pirmasis trilogijos filmas. pareikalavęs daugybės laiko. iškilusių finansinių problemų. jėgų. kantrybės ir pastangų. Jį charakterizuoja nepakartojamas vizualinis grožis. kruopelytė humoro ir emocinis dosnumas. Šis darbas paskelbė pasauliui apie naujojo. savito ir nepaprastai reikšmingo režisieriaus atsiradimą meniniame kino pasaulyje ir tapo indiškojo kino debiutu Vakaruose ir kitur. Tėvas. pradedantysis rašytojas. palikęs žmoną su dviem vaikučiais ir visiškai senole tetulyte. išvyksta į miestą ieškotis laikino darbo ir spręsti savo šeimos likimą. Vargstančiai ir neturtingai šeimai su kiekviena diena vis sunkiau išgyventi. trūkstant ne tik maisto. vaistų. bet ir viso kito. taip pat atlaikant ir kaimynų puolimus ir užgauliojimus. Vaikų mama vis niršta. kad senolė tetulė vis per daug valgo. kai tuo tarpu vaikai laksto kad ir linksmi. bet alkani. Tarp šių visų sunkiai pakeliamų dalykų. atskleidžiamas tikrasis žmogiškasis būties grožis. šeimos tradicijos ir meilė gamtai. Toliau viskas rutuliojama su tokia idealiai nufilmuota komuliatyvine stiprybe. kad tiesiog neįmanoma atsitraukti nuo šio didžio kūrinio nė sekundėlei. Tačiau žmogaus gyvenimas yra universalus. visi mes turime įvairiausių problemų. todėl ši juosta taip stipriai ir paliečia bet kurį. net ir patį „šalčiausią“ žiūrovą.
Maištinga Siela
„Kelio daina“ neabejotinai įstabi, originali ir prasminga kino klasika. Visų pirma mane nustebino puiki juostos rekonstrukcija ir puikios retro spalvos. Kasdienybės filosofija dvelkiantis filmas pasakoja apie Apu vaikystės dienas, apie jos seserį, skurdžiai kone tarp griuvėsių gyvenančius tėvus bei mirti besiruošiančią tetą. Filmas atskleidžia ne tiek religinius ir indų kultūrinius niuansus, kas neretai akivaizdžiai perspaustai demonstruojama kai kuriuose filmuose, bet taip natūraliai tarpusavių žmonių santykių raidoje iškylantys vertybiniai ir moraliniai žmonių kontinentai. Filmas tarsi kasdienybė – lėtas, skausmingas, nebanalus, kartu vaikiškai žaismingas, svajingas ir kartu vaizduojantis siaubingą nepriteklių. Akivaizdu, kad veikėjus paralyžiuoja kaip ir visais laikais ne skurdas, bet žmogiškasis orumas, garbė, padorumas ir gėdos jausmas. Žiūrovas regi materiją, bet veikėjų judesiai ir diktuojami pažeidžiamo orumo sprendimai mums pasakoja apie visai kitą žmogaus pasaulį.
Tiesą sakant, net nesitikėjau tokio gero filmo, dar sunkiau patikėti, kad filmas „sukaltas“ XX amžiaus viduryje, kai kinas iš esmės sirgo savo laikmečio klišėmis – vaizduoti to negalima, o tą galima ir pan. Moralės filmas iš esmės draudė daug dalykų, gal dėl to taip atokiai nuo kino tėvynės ir pavyko sukurti kažką nepaprasto, egzotiško, bet vertybiškai taip artimo kiekvienos kultūros žmogui. Puikus filmas, kuris turi puikią raišką, savo nuostatas, kultūrinį klodą ir vidinį veikėjų monologą. Rekomenduoju.
„Kelio daina“ neabejotinai įstabi, originali ir prasminga kino klasika. Visų pirma mane nustebino puiki juostos rekonstrukcija ir puikios retro spalvos. Kasdienybės filosofija dvelkiantis filmas pasakoja apie Apu vaikystės dienas, apie jos seserį, skurdžiai kone tarp griuvėsių gyvenančius tėvus bei mirti besiruošiančią tetą. Filmas atskleidžia ne tiek religinius ir indų kultūrinius niuansus, kas neretai akivaizdžiai perspaustai demonstruojama kai kuriuose filmuose, bet taip natūraliai tarpusavių žmonių santykių raidoje iškylantys vertybiniai ir moraliniai žmonių kontinentai. Filmas tarsi kasdienybė – lėtas, skausmingas, nebanalus, kartu vaikiškai žaismingas, svajingas ir kartu vaizduojantis siaubingą nepriteklių. Akivaizdu, kad veikėjus paralyžiuoja kaip ir visais laikais ne skurdas, bet žmogiškasis orumas, garbė, padorumas ir gėdos jausmas. Žiūrovas regi materiją, bet veikėjų judesiai ir diktuojami pažeidžiamo orumo sprendimai mums pasakoja apie visai kitą žmogaus pasaulį.
Tiesą sakant, net nesitikėjau tokio gero filmo, dar sunkiau patikėti, kad filmas „sukaltas“ XX amžiaus viduryje, kai kinas iš esmės sirgo savo laikmečio klišėmis – vaizduoti to negalima, o tą galima ir pan. Moralės filmas iš esmės draudė daug dalykų, gal dėl to taip atokiai nuo kino tėvynės ir pavyko sukurti kažką nepaprasto, egzotiško, bet vertybiškai taip artimo kiekvienos kultūros žmogui. Puikus filmas, kuris turi puikią raišką, savo nuostatas, kultūrinį klodą ir vidinį veikėjų monologą. Rekomenduoju.