Tėvas (2020)
Šio filmo siužetą galima perpasakoti vienu sakiniu: dukters prižiūrimas garbingo amžiaus sulaukęs vyras iš paskutiniųjų priešinasi negailestingai, viską naikinančiai senatvei. Tačiau tuo pat metu tai – vienas iš tų filmų, apie kuriuos galima kalbėti ištisas valandas. Demencija (arba senatvinė silpnaprotystė) – klastinga liga. Pirmieji jos požymiai dažnai būna nepastebimi – juk kam nepasitaiko kartais pamiršti, kur pasidėjai raktus ar išjungti viryklę. Ligos klasta tokia, kad šiems atvejams dažnėjant, jie lygiai taip pat sėkmingai pamirštami. Kitaip tariant – žmogus dažnai nesuvokia, kokioje ligos stadijoje jis yra. O sulig kiekviena diena situacija vis labiau prastėja. Taip nutinka ir Entoniui – išdidžiam anglų džentelmenui, griežtai atsisakančiam bet kokios sveikatos specialistų pagalbos.
| Biudžetas: | $6,000,000.00 |
|---|---|
| Pajamos: | $21,029,340.00 |
Vartotojų atsiliepimai
Daugiau Florian Zeller
Tau patiks
filmuvakaras
Jautri ir talentingai pateikta istorija. Žiūrėdama ir pati suabejodavau, kur tiesa, o kur fantazija, atrodo, kad filmo kūrėjams pavyko įtikinamai perteikti, kaip jaučiasi Alzeimerio liga sergantis asmuo. Daugiausiai dėmesio skiriama dviems personažams – tėvui ir jo dukrai. Labai džiaugiausi A. Hopkins gautu Oskaru, nes jis buvo jo vertas. Nežinau, ar vertesnis už kitus, nes kitų filmų nesu mačiusi, bet tai, ką jis sugebėjo parodyti, buvo aukščiausia klasė. Olivia Colman – irgi puiki, ką jau nesyk yra įrodžiusi ir anksčiau (ar matėte The Favourite?). Visas emocijų spektras keitėsi jų abiejų mimikose, elgesyje. Skaudi gyvenimiška drama, kurią žiūrėdama ištisai graudinausi. Gyvas, jautrus, subtilus pasakojimas, apie kurį net ir dabar, praėjus jau nemažai laiko, sunku darosi. Paveikus, nepamirštamas. Eidami į kiną nepamirškite servetėlių.
Jautri ir talentingai pateikta istorija. Žiūrėdama ir pati suabejodavau, kur tiesa, o kur fantazija, atrodo, kad filmo kūrėjams pavyko įtikinamai perteikti, kaip jaučiasi Alzeimerio liga sergantis asmuo. Daugiausiai dėmesio skiriama dviems personažams – tėvui ir jo dukrai. Labai džiaugiausi A. Hopkins gautu Oskaru, nes jis buvo jo vertas. Nežinau, ar vertesnis už kitus, nes kitų filmų nesu mačiusi, bet tai, ką jis sugebėjo parodyti, buvo aukščiausia klasė. Olivia Colman – irgi puiki, ką jau nesyk yra įrodžiusi ir anksčiau (ar matėte The Favourite?). Visas emocijų spektras keitėsi jų abiejų mimikose, elgesyje. Skaudi gyvenimiška drama, kurią žiūrėdama ištisai graudinausi. Gyvas, jautrus, subtilus pasakojimas, apie kurį net ir dabar, praėjus jau nemažai laiko, sunku darosi. Paveikus, nepamirštamas. Eidami į kiną nepamirškite servetėlių.