Didysis Getsbis (2013)
„Didysis Getsbis” – tai filmų „Romeo ir Džiuljeta”, „Mulen Ružas” ir „Australija” režisieriaus Bazo Luhrmanno sukurta vieno didžiausių XX-ojo amžiaus pasaulinės literatūros šedevrų Frensio Skoto Ficdžeraldo to paties pavadinimo romano ekranizacija, kurioje pagrindinį – Džėjaus Getsbio – vaidmenį atlieka talentingasis Leonardas DiCaprio, o Getsbio garbinamą Deizę Bjukenen įkūnija ne mažiau talentinga jaunosios kartos britų aktorė Carey Mulligan, mums taip pat jau puikiai pažįstama iš filmų „Puikybė ir prietarai”, „Visuomenės priešai”, „Važiuok”.
Džėjus Getsbis – paslaptingas turtuolis, gyvenantis siautulingą ir malonumų kupiną gyvenimą ir savo prabangioje viloje nuolat organizuojantis vakarėlius ryškiausioms to meto įžymybėms. Getsbio kaimynystėje apsigyvenęs iš provincijos į Niujorką savosios „amerikietiškos svajonės” ieškoti atvykęs ir rašytoju tapti svajojantis jaunasis Nikas Karavėjus (akt. Tobey’is Maguire’as) taip pat netrunka įsitraukti į kerintį turtuolių pasaulį. Nesibaigiantys malonumai, didžiulės iliuzijos, skaudžios išdavystės ir tamsios paslaptys – visa tai stebintis Nikas mums pasakoja istoriją apie liepsnojančią meilę, neįkainojamas svajones ir artėjančią tragediją, tam tikra prasme atvaizduodamas ne tik praėjusio amžiaus pradžioje prabangoje skendusios Amerikos, tačiau tuo pačiu ir mūsų dienų realybę.
| Rezultatai Lietuvoje: | Pajamos: 554 tūkst. Lt., Žiūrovų: 35 tūkst. |
|---|---|
| Biudžetas: | $105,000,000.00 |
| Pajamos: | $351,040,419.00 |
Vartotojų atsiliepimai
Daugiau Baz Luhrmann
Serialas
Tau patiks
Maištinga Siela
Ir iš kitos pusės žvelgiant, perdėtas vizualumas buvo stulbinamo grožio, jaučiausi lyg operatorius būtų prisirišęs mane prie savo kameros ir kartu plukdęs po neįtikėtinai pasakiškai beveik onirines „Didžiojo Getsbio“ erdves, retkarčiais primenančias „Nuodėmių miestą“. Manau, kad filmo vizualumas visgi yra pliusas, o jei jo nebūtų, filmas būtų nykus, jo interpretacijos menkos. Nežinau, gal režisierius leidosi pernelyg daug improvizuoti ir ši interpretacija truputį išsigimė į tuštumos pusę, bet nepasakyčiau, kad filmas visiškas pravalas. Prisimenu Sofijos Kopolos „Mariją Antuanetę“, kur šiuolaikinės roko baladės skambėjo „ant 17-18 amžiaus“ vaizdų, tačiau niekas nesipiktino tokiu kontrastu. Palyginus su „Mielo draugo“ ekranizacija, kuri taip pat sulaukė daug kritikos, manau, kad „Didysis Getsbis“ yra kur kas labiau vykusi juosta, nors ir turinti savo minusų.
Ir iš kitos pusės žvelgiant, perdėtas vizualumas buvo stulbinamo grožio, jaučiausi lyg operatorius būtų prisirišęs mane prie savo kameros ir kartu plukdęs po neįtikėtinai pasakiškai beveik onirines „Didžiojo Getsbio“ erdves, retkarčiais primenančias „Nuodėmių miestą“. Manau, kad filmo vizualumas visgi yra pliusas, o jei jo nebūtų, filmas būtų nykus, jo interpretacijos menkos. Nežinau, gal režisierius leidosi pernelyg daug improvizuoti ir ši interpretacija truputį išsigimė į tuštumos pusę, bet nepasakyčiau, kad filmas visiškas pravalas. Prisimenu Sofijos Kopolos „Mariją Antuanetę“, kur šiuolaikinės roko baladės skambėjo „ant 17-18 amžiaus“ vaizdų, tačiau niekas nesipiktino tokiu kontrastu. Palyginus su „Mielo draugo“ ekranizacija, kuri taip pat sulaukė daug kritikos, manau, kad „Didysis Getsbis“ yra kur kas labiau vykusi juosta, nors ir turinti savo minusų.