Šypsena (2022)
Šypsokis, ir pasaulis šypsosis tau…
Tapusi keisto, traumuojančio incidento, susijusio su paciente, liudininke, daktarė Rouzė Cotter (akt. Sosie Bacon) pradeda patirti bauginančius įvykius, kurių ji niekaip negali paaiškinti.
Atrodytų, pamatę kažkokį baisų, nematomą dalyką, žmonės kraupiai nusišypso ir iškart žiauriai nusižudo: brutaliai ir skaudžiai.
Kai jos gyvenimą, sapnus ir mintis pradeda užvaldyti šis vidinis demonas, Rouzė mėgina išsiaiškinti mirtino likimo kilmę, kad išgyventų ir pabėgtų nuo siaubingos naujos realybės; arba netrukus teks mirti su šypsena veide. O kas priverčia nusišypsoti tave?
Režisavo: Parker Finn („Slėptuvė“, „Laura nemiegojo“)
Vaidina: Sosie Bacon, Jessie T. Usher, Kyle Gallner, Robin Weigert, Caitlin Stasey, Kal Penn, Rob Morgan
Vartotojų atsiliepimai
Tau patiks
Maištinga Siela
Šiame siaubo filme viskas gana tipiška. Psichologė, kuri pati netikėjo ir viską grindė mokslu, galiausiai pati tampa skeptikų auka, todėl pamažu tampa panaši į beprotę. Iš tikrųjų tokiuose filmuose, kuriuose keliami „tikėti ir netikėti“ klausimai labiausiai erzina pagrindinių veikėjų artimųjų abejingumas. Rauzės dabartinis draugas, jos artimiausia sesuo nė per nago juodymą netiki Rauzės pasakojimu, tiesą sakant, kaip ir įprasta, bukiems ir vieno standarto amerikiečiams, kuriems trūksta empatijos, viską tvarko etikečių ir diagnozės klijavimo principu: Rauzė kuoktelėjusi, todėl jai reikia specialistų pagalbos, nors didžiausias šio filmo siaubas – tas amerikietiškas aplinkinių empatijos neturėjimas ir šaltumas, kuris yra vienas iš pagrindinių jau įsigalėjusia šablonine įtampos kūrimo priemone. Ir tai šiame filme mane bene labiausiai erzino.
Kitą vertus, be pagrindinės veikėjos atpažįstamo elgsenos modelio ir aplinkinių antiempatijos, istorija bando pateikti naują konceptą apie prakeiksmo paveldėjimą, kuris panašus į tam tikrą algoritmo virusą: blogis keliauja incognito, jeigu tu prie jo esi per arti. Išties, jeigu filmas būtų paplėtotas, tarkim, detektyviniu principu ir stengtasi išvengti banalių sprendimo būdų, jis siužetiškai atrodytų kur kas stipresnis. Pagyrų galima skirti aktorei Sosie Becon, kuri profesionaliai (prisiminiau epizodiškai Natalie Porman superinį vaidmenį „Juodojoje gulbėje“) perteikė Rouzės sutrikimą, tačiau filmas, nors įtraukus ir išlaiko dėmesį, bando kitaip pateikti siaubo konceptą, visgi didžioji sprendimų dalis tebeplūduriuoja šablonų jūroje. Nepaisant to, visgi filmą gana gerai sužiūrėjau ir tai toli gražu ne pats prasčiausias siaubo trileris, sukurtas paskutiniuoju metu.
Šiame siaubo filme viskas gana tipiška. Psichologė, kuri pati netikėjo ir viską grindė mokslu, galiausiai pati tampa skeptikų auka, todėl pamažu tampa panaši į beprotę. Iš tikrųjų tokiuose filmuose, kuriuose keliami „tikėti ir netikėti“ klausimai labiausiai erzina pagrindinių veikėjų artimųjų abejingumas. Rauzės dabartinis draugas, jos artimiausia sesuo nė per nago juodymą netiki Rauzės pasakojimu, tiesą sakant, kaip ir įprasta, bukiems ir vieno standarto amerikiečiams, kuriems trūksta empatijos, viską tvarko etikečių ir diagnozės klijavimo principu: Rauzė kuoktelėjusi, todėl jai reikia specialistų pagalbos, nors didžiausias šio filmo siaubas – tas amerikietiškas aplinkinių empatijos neturėjimas ir šaltumas, kuris yra vienas iš pagrindinių jau įsigalėjusia šablonine įtampos kūrimo priemone. Ir tai šiame filme mane bene labiausiai erzino.
Kitą vertus, be pagrindinės veikėjos atpažįstamo elgsenos modelio ir aplinkinių antiempatijos, istorija bando pateikti naują konceptą apie prakeiksmo paveldėjimą, kuris panašus į tam tikrą algoritmo virusą: blogis keliauja incognito, jeigu tu prie jo esi per arti. Išties, jeigu filmas būtų paplėtotas, tarkim, detektyviniu principu ir stengtasi išvengti banalių sprendimo būdų, jis siužetiškai atrodytų kur kas stipresnis. Pagyrų galima skirti aktorei Sosie Becon, kuri profesionaliai (prisiminiau epizodiškai Natalie Porman superinį vaidmenį „Juodojoje gulbėje“) perteikė Rouzės sutrikimą, tačiau filmas, nors įtraukus ir išlaiko dėmesį, bando kitaip pateikti siaubo konceptą, visgi didžioji sprendimų dalis tebeplūduriuoja šablonų jūroje. Nepaisant to, visgi filmą gana gerai sužiūrėjau ir tai toli gražu ne pats prasčiausias siaubo trileris, sukurtas paskutiniuoju metu.