Oušeno tryliktukas (2007)

Vartotojų atsiliepimai

1. 

   Robertas 2022/10/25

   Kodėl daro tokius filmus? Kino trilogijos jau seniai nepasiteisina. „Karibų piratai“, „Žmogus voras“ – tokių pramogų pratęsimas virto sunkiasvoriais titanikais, kurie neišvengiamai skęsta. Dirbtina kūryba niekada neatstos originalaus sumanymo, kuris vieną gražią naktį gimsta scenaristui ar prodiuseriui. Stevenas Soderberghas spaudžia grūdą iš tuštumos ne tik dėl pinigų, nors jie irgi reikalingi. Pirmiausia jis nori įsiamžinti, kaip produktyvus režisierius – rekordininkas, kuris lengvai stato įvairiausių žanrų didesnių ir visai menkų biudžetų filmus. Šių metų Berlyno kino festivaliui pateikė retro dramą „Gerasis vokietis“. Vos po 3 mėnesių jubiliejiniuose Kanuose pasirodė su „Oušeno tryliktuku“, kurio reklamos okupavo brangius „Hiltono“ viešbučio fasado plotus.

   Labai mėgsta šis režisierius įrodyti savo universalumą. Jo ambicijoms paklūsta prodiuseriai, nes visos trys Oušeno nuotykių dalys pakankamai atsipirko. Dėl to galima atleisti ir narcizišką norą pačiam filmuoti: St. Soderberghas ne tik režisierius, bet ir naujo filmo operatorius. Pats filmas pasakoja apie ištikimybę tikrai vyriškai draugystei ir romantizuotam sąžiningo vagies kodeksui. Todėl jame rasite atvirų citatų iš „Krikštatėvio“ ir panašaus kino.

   „Oušeno vienuoliktukas“ – pats pirmas ir geriausias trilogijos filmas-kruopščiai stilizavo kriminalinį „plėšikų kiną“. Pasiruošimas vagystei, rafinuoto plano įgyvendinimas, ten buvo proporcingai suderinti su kitomis filmo dalimis, kuriuose privaloma pristatyti pagrindinius herojus. Mes turime suprasti kas yra geras, kas blogas ir dėl ko geras vagis apiplėšia blogąjį. Tokio kino geriausiu pavyzdžiu laikoma A. Roy Hillo „Afera“, kuriame nepakartojamas R. Redfordo ir P. Newmano duetas pamoko gobšą Čikagos mafijozą. Tame klasikiniame filme netrūksta virtuoziškų apgavysčių ir nuotykių. Taip pat ir humoro. Vistik reginys patrauklus todėl, kad sukurti įsimenantys charakteriai. Lenkai, kurdami savą ir mums žinomą „Aferos“ variantą – „Vabank“ – šios taisyklės nepamiršo ir sukūrė vieną geriausių savo kriminalinių komedijų.

   „Oušeno vienuoliktukas“ formaliai buvo to paties pavadinimo pokarinio „plėšikų filmo“ su garsiuoju Franku Sinatra perdirbinys. Jame St. Soderberghas F.Sinatros Danny Oušeną pakeitė nemažiau šiandien žaviu George Clooney, viską sustygavo saikingai ir, svarbiausia, įkalė mums į galvą įsimintinus sentimentalių vagių paveikslus. „Oušeno dvyliktukas“ ir dabar pasirodantis „Tryliktukas“ nebesilaiko žanro proporcijų. Žiūrovas užvaldomas paprasčiausiais būdais: kino žvaigždžių ir kitokių įžymybių gausa; prašmatniais turtuolių gyvenimo vaizdais ir tokiais moderniais grobimo būdais, kuriais pats režisierius vargu ar tiki.

   Kinas apie draugus naujausiame filme įgauna visai kitą prasmę. St. Soderberghas pasikviečia visus sau artimus aktorius ir gerai praleidžia laiką. George Clooney, Bradas Pittas, Matas Damonas. Kas gali atsisipirti šiai kompanijai, kuri jau trečią kartą susitinka filmavimo aikštelėje ir tikrai už kadro išlenkia šampano drauge. Laisvalaikiu tikrai negalėtų sau šito leisti. Prie jų naujausiame projekte prisideda romantiška porelė Alas Pacino ir Elen Barkin, kurie 1990-ais metais mylėjosi detektyve „Meilės jūra“, tuomet grįždami į kinematografą po narkotinių problemų. Dabar lengvai pailsėdami vaidina nesudėtingų piktadarių porą. Suprantama, kad kino gurmanas St. Soderberghas naujausią Oušeno istoriją kuria lengvai, tarsi pramogaudamas tarp kitų kino darbų.

   Bilietą į filmą bet kokiu atveju nusipirksite, nes sau patinkančią įžymybę jame tikrai surasite. Ir gink dieve, nieko tame blogo nematau, kad žvaigždės vilioja mus į kinoteatrą vien savo pavardėmis. Tam jos ir turi šį statusą. Nepaminėjau daug aktorių, pakviestų iš Europos (V. Casselis), veteraną Eliotą Gouldą, kuris realiame gyvenime spaudė ranką pačiam Frankui Sinatrai – Las Vegaso numylėtiniui…. Cituoju „L.T.“ recenziją: „tiek gražių ir galingų vyrų vienoje vietoje nedažnai tenka pamatyti“ (Nijolė Andrijauskienė). Rezultatas – teigiamas filmo vertinimas. Ką ir reikėjo įrodyti…

   7,0 rating

   Kodėl daro tokius filmus? Kino trilogijos jau seniai nepasiteisina. „Karibų piratai“, „Žmogus voras“ – tokių pramogų pratęsimas virto sunkiasvoriais titanikais, kurie neišvengiamai skęsta. Dirbtina kūryba niekada neatstos originalaus sumanymo, kuris vieną gražią naktį gimsta scenaristui ar prodiuseriui. Stevenas Soderberghas spaudžia grūdą iš tuštumos ne tik dėl pinigų, nors jie irgi reikalingi. Pirmiausia jis nori įsiamžinti, kaip produktyvus režisierius – rekordininkas, kuris lengvai stato įvairiausių žanrų didesnių ir visai menkų biudžetų filmus. Šių metų Berlyno kino festivaliui pateikė retro dramą „Gerasis vokietis“. Vos po 3 mėnesių jubiliejiniuose Kanuose pasirodė su „Oušeno tryliktuku“, kurio reklamos okupavo brangius „Hiltono“ viešbučio fasado plotus.

   Labai mėgsta šis režisierius įrodyti savo universalumą. Jo ambicijoms paklūsta prodiuseriai, nes visos trys Oušeno nuotykių dalys pakankamai atsipirko. Dėl to galima atleisti ir narcizišką norą pačiam filmuoti: St. Soderberghas ne tik režisierius, bet ir naujo filmo operatorius. Pats filmas pasakoja apie ištikimybę tikrai vyriškai draugystei ir romantizuotam sąžiningo vagies kodeksui. Todėl jame rasite atvirų citatų iš „Krikštatėvio“ ir panašaus kino.

   „Oušeno vienuoliktukas“ – pats pirmas ir geriausias trilogijos filmas-kruopščiai stilizavo kriminalinį „plėšikų kiną“. Pasiruošimas vagystei, rafinuoto plano įgyvendinimas, ten buvo proporcingai suderinti su kitomis filmo dalimis, kuriuose privaloma pristatyti pagrindinius herojus. Mes turime suprasti kas yra geras, kas blogas ir dėl ko geras vagis apiplėšia blogąjį. Tokio kino geriausiu pavyzdžiu laikoma A. Roy Hillo „Afera“, kuriame nepakartojamas R. Redfordo ir P. Newmano duetas pamoko gobšą Čikagos mafijozą. Tame klasikiniame filme netrūksta virtuoziškų apgavysčių ir nuotykių. Taip pat ir humoro. Vistik reginys patrauklus todėl, kad sukurti įsimenantys charakteriai. Lenkai, kurdami savą ir mums žinomą „Aferos“ variantą – „Vabank“ – šios taisyklės nepamiršo ir sukūrė vieną geriausių savo kriminalinių komedijų.

   „Oušeno vienuoliktukas“ formaliai buvo to paties pavadinimo pokarinio „plėšikų filmo“ su garsiuoju Franku Sinatra perdirbinys. Jame St. Soderberghas F.Sinatros Danny Oušeną pakeitė nemažiau šiandien žaviu George Clooney, viską sustygavo saikingai ir, svarbiausia, įkalė mums į galvą įsimintinus sentimentalių vagių paveikslus. „Oušeno dvyliktukas“ ir dabar pasirodantis „Tryliktukas“ nebesilaiko žanro proporcijų. Žiūrovas užvaldomas paprasčiausiais būdais: kino žvaigždžių ir kitokių įžymybių gausa; prašmatniais turtuolių gyvenimo vaizdais ir tokiais moderniais grobimo būdais, kuriais pats režisierius vargu ar tiki.

   Kinas apie draugus naujausiame filme įgauna visai kitą prasmę. St. Soderberghas pasikviečia visus sau artimus aktorius ir gerai praleidžia laiką. George Clooney, Bradas Pittas, Matas Damonas. Kas gali atsisipirti šiai kompanijai, kuri jau trečią kartą susitinka filmavimo aikštelėje ir tikrai už kadro išlenkia šampano drauge. Laisvalaikiu tikrai negalėtų sau šito leisti. Prie jų naujausiame projekte prisideda romantiška porelė Alas Pacino ir Elen Barkin, kurie 1990-ais metais mylėjosi detektyve „Meilės jūra“, tuomet grįždami į kinematografą po narkotinių problemų. Dabar lengvai pailsėdami vaidina nesudėtingų piktadarių porą. Suprantama, kad kino gurmanas St. Soderberghas naujausią Oušeno istoriją kuria lengvai, tarsi pramogaudamas tarp kitų kino darbų.

   Bilietą į filmą bet kokiu atveju nusipirksite, nes sau patinkančią įžymybę jame tikrai surasite. Ir gink dieve, nieko tame blogo nematau, kad žvaigždės vilioja mus į kinoteatrą vien savo pavardėmis. Tam jos ir turi šį statusą. Nepaminėjau daug aktorių, pakviestų iš Europos (V. Casselis), veteraną Eliotą Gouldą, kuris realiame gyvenime spaudė ranką pačiam Frankui Sinatrai – Las Vegaso numylėtiniui…. Cituoju „L.T.“ recenziją: „tiek gražių ir galingų vyrų vienoje vietoje nedažnai tenka pamatyti“ (Nijolė Andrijauskienė). Rezultatas – teigiamas filmo vertinimas. Ką ir reikėjo įrodyti…