Fabelmanai (2022)
Po Antrojo pasaulinio karo Arizonoje užaugęs jaunasis Sammy Fabelmanas, sulaukęs paauglystės, trokšta tapti kino kūrėju, tačiau netrukus atranda dūžtančią šeimos paslaptį ir tiria, kaip filmų galia gali padėti jam pamatyti tiesą.
Geriausias filmas (drama)
Geriausias režisierius
Geriausias filmas (drama)Vartotojų atsiliepimai
Daugiau Steven Spielberg
Tau patiks
Dmr
Ramus, bet savaip nuostabus filmas! Patariu ziureti!
Ramus, bet savaip nuostabus filmas! Patariu ziureti!
Maištinga Siela
Visgi didžioji filmo dalis vaizduojama lyg 90-ųjų „Forestas Gampas“, labai panašiu stiliumi. Veikėjai absoliučiai karikatūriniai, lyg iš kokio animacinio filmo. Filmas kaip koks miuziklas be dainų, režisierius lengvais Volto Disnėjaus potėpiais perteikia sudėtingus dalykus, todėl filmas, sakyčiau, tinka žiūrėti su kiek paaugusiais vaikais ir paaugliais, kuriems nereikia uždengti akių, kai kas nors kine pasibučiuoja. Kine vaizduojami augančio kino genijaus sunkumai pirmuosiuose gyvenimo etapuose, kelio atradimo ir vertybių formavimasis, o šis kelias – kartais skausmingas, kartais žaismingas. Juosta iš vienos pusės perteikia šeimos dramatizmą, o iš kitos – menininko pašaukimo problematiką. Lengvo ir pramoginio turinio istorijoje režisierius nevengia humoro, vietomis gerokai perspausdamas, pavyzdžiui, Semio religingosios panelės noras karštligiškai melstis prieš pasibučiuojant, ar berniukų sportininkų smurtas, primenantis filmą „Pusryčiautojų klubą“, bet visumoje viskas perteikta lyg sename 90-ųjų kine, sukuriant dirbtinio ir kiek brodvėjiškai spalvingo šou įspūdį. Jeigu atvirai, filmas absoliučiai man priminė italų režisieriaus Giuseppe Tornatore filmą „Naujasis „Paradiso“ kino teatras“ (1988), kuriame labai panašus istorijos naratyvas. Tiesa, ne pats įdomiausias Spielbergo kūrinys, tačiau žiūrisi gerai, lyg vėl skaityčiau „Alisa – stebuklų šalyje“ iš naujo.
Visgi didžioji filmo dalis vaizduojama lyg 90-ųjų „Forestas Gampas“, labai panašiu stiliumi. Veikėjai absoliučiai karikatūriniai, lyg iš kokio animacinio filmo. Filmas kaip koks miuziklas be dainų, režisierius lengvais Volto Disnėjaus potėpiais perteikia sudėtingus dalykus, todėl filmas, sakyčiau, tinka žiūrėti su kiek paaugusiais vaikais ir paaugliais, kuriems nereikia uždengti akių, kai kas nors kine pasibučiuoja. Kine vaizduojami augančio kino genijaus sunkumai pirmuosiuose gyvenimo etapuose, kelio atradimo ir vertybių formavimasis, o šis kelias – kartais skausmingas, kartais žaismingas. Juosta iš vienos pusės perteikia šeimos dramatizmą, o iš kitos – menininko pašaukimo problematiką. Lengvo ir pramoginio turinio istorijoje režisierius nevengia humoro, vietomis gerokai perspausdamas, pavyzdžiui, Semio religingosios panelės noras karštligiškai melstis prieš pasibučiuojant, ar berniukų sportininkų smurtas, primenantis filmą „Pusryčiautojų klubą“, bet visumoje viskas perteikta lyg sename 90-ųjų kine, sukuriant dirbtinio ir kiek brodvėjiškai spalvingo šou įspūdį. Jeigu atvirai, filmas absoliučiai man priminė italų režisieriaus Giuseppe Tornatore filmą „Naujasis „Paradiso“ kino teatras“ (1988), kuriame labai panašus istorijos naratyvas. Tiesa, ne pats įdomiausias Spielbergo kūrinys, tačiau žiūrisi gerai, lyg vėl skaityčiau „Alisa – stebuklų šalyje“ iš naujo.