Diunkerkas (2017)
Sąjungininkų kariai iš Belgijos, Britų Sandraugos bei Prancūzijos imperijos buvo apsupti Vokietijos armijos, tačiau evakuoti per įnirtingą Antrojo pasaulinio karo mūšį.
Apdovanojimai
| Kitas pavadinimas: | Dunkerque (Prancūzija), Bodega Bay (JAV) |
|---|
Vartotojų atsiliepimai
Daugiau Christopher Nolan
Tau patiks
Mission: Impossible - Ghost Protocol (2011)
Ziurejau
Puiki karo drama, labai įdomi istorija. Aktoriai ir režisierius tiesiog puikūs!
Puiki karo drama, labai įdomi istorija. Aktoriai ir režisierius tiesiog puikūs!
Marijus
Prieš eidamas žiūrėti „Diunkerko” girdėjau, kad Ch.Nolanas šį kartą padarė kažką visiškai kito. Nieko panašaus. Jis visą gyvenimą darė puikius trilerius. Ir dabar sukūrė tiesiog idealų trilerį. Tai platus terminas, kuris privalo turėti vieną jam būtiną savybę -„saspensą”. Įvykio laukimo būseną, kurią atrado ir ištobulino Alfredas Hičkokas.
Christopheris Nolanas kūrė trilerį detektyvą (mystery)-„Memento”, debiutavo grynu trileriu „The Following”, tęsė karjerą policijos trileriu „Nemiga”. Holivudui didelius pinigus uždirbo ir viską sau leidžiančio režisieriaus statusą įgavo trileriais-komiksais apie Betmeną. Betmeno trilogija buvo komiksas-neonuaras -trileris. Vienu geriausiu Ch.Nolano filmu daugelis vardina „Prestižą”. Nieko nuostabaus. Jame derėjo dvi savybės, kurios filmą daro itin patraukliu: paslaptis ir „saspensas”. „Saspensas” valdo žiūrovą: pavyks ar nepavyks, spės ar nespės…..
Tobulos formos „išgyvenimo” trileris
„Diunkerkas” yra idealus karo trileris. Pats Ch.Nolanas net nevadina jo karo drama. Jis sako:” tai yra drama apie išgyvenimą”. Ir visiškai teisingai. Turinio prasme mes žiūrime lyg ir karo filmą apie realius įvykius ir realią karinę gelbėjimo operaciją. Tačiau naivu buvo tikėtis, kad Ch.Nolanas darys senovišką karinį epą, kuriame generolai ilgai posėdžiaus prie žemėlapių savo štabuose, o paskiau mums žinomą istoriją iliustruos batalinės scenos, kaip tokio žanro XX amžiaus filmuose (A Bridge Too Far (1977)).
Taip pat naivu buvo tikėtis, kad gudrus režisierius kartos S.Spielbergo„Gelbstint eilinį Rajaną“ ir ypač Melo Gibsono „Pjūklo keterą“. Tiksliau šių filmų trykštančio kraujo ir išverstų žarnų estetiką. Trilerio meistras Ch.Nolanas puikiai žino Alfredo Hičkoko pamokas. Gal kas matė A.Hičkoko interviu prancūzų režisieriui Francois Truffaut. Kaip jis sakė -mes sėdime prie stalo ir kalbame. Jeigu dabar po stalu sprogtų bomba. Tai būtų įdomu. Tai būtų veiksmas (action). Bet įdomumas trūktų neilgai. O jeigu parodytų, kad kažkas padėjo bombą po stalu, o mes ateiname, nieko nežinome, sėdame prie stalo, kalbame ir žiūrovas nervingai laukia. Sprogs ar nesprogs, žus ar išsigelbės tie du pašnekovai. Juo labiau, kad trileryje dažnai girdisi laikrodžio tiksėjimas. Primenantis, kad laiko iki mirties lieka vis mažiau. Ir dar labiau kutena įtemptus nervus.
„Diunkerke” mes viso filmo metu girdime tą laikrodžio tiksėjimą. Nuostabiame Hanso Zimmerio garso takelyje. Kituose Holivudo filmuose Hansas Zimmeris dažnai kartoja save, bet bendradarbiaudamas su Ch.Nolanu, jis sukuria gyvą ir stipriai veikiančią muziką, tampančią neatsiejama filmo formos dalimi. Kol laikrodis už kadro tiksi muzikos fone, mes matome veiksmą padalintą į 3 erdves. Visose žmonės yra per plauką nuo mirties ir bando išsigelbėti. Pavyks ar nepavyks-dažniausiai lemia sekundės.
1-Žemėje , priešo lengvai apšaudomoje teritorijoje, jauni kareivėliai visais būdais stengiasi pabėgti nuo pražūties ir grįžti namo. Britų salos taip arti, bet patekti į laivą ir nežūti -ne kiekvienam pavyksta. Kerta vis labiau artėjančio priešo kulkos, bombarduoja vokiečių aviacija, torpeduoja povandeniniai laivai.
2-oji veiksmo erdvė-vanduo. Kareiviai plaukia iš apsupto Diunkerko uosto į Britanijos salas, bet juos priešas stengiasi sunaikinti ir kiekvieną akimirką gali užklupti mirtis. Iš Britanijos salų savanoriai privačiais laiveliais plaukia gelbėti kareivių. Jie irgi rizikuoja gyvybe, kad išgelbėtų Diunkerko paplūdimyje įstrigusius karius.
3-ioji veiksmo erdvė -dangus. Čia vyksta įnirtingi oro mūšiai. Vokiečių bombonešiai nori sunaikinti besitraukiančią armiją, o keletas anglų naikintuvų iš paskutiniųjų stengiasi jiems sukliudyti. Anglų lakūnai rizikuoja, jiems baigiasi degalai, jie krenta į vandenį arba priversti leistis priešo teritorijoje.
„Diunkerkas” išsiskiria tarp karo filmų, nes čia nerodomos abi kariaujančios pusės. Filme nemačiau nė vieno vokiečių kareivio ar karininko. Ir jų nereikia. Vokiečiai čia tampa abstrakčia griaunančia, žudančia, mirtį nešančia, bet nematoma jėga. Svarbiausi ne jie, o tai, ar pavyks išsigelbėti rodomiems žmonėms (mūsiškiams) paplūdimyje, vandenyje ir ore. Tose trejose minėtose erdvėse. Laikrodis tiksi, mirtis laukia nežinia iš kurios pusės ir saspensas auga taip, kad Alfredas Hičkokas tikrai kine nemiegotų.
„Diunkerkas” nufilmuotas nuostabiai. Atrodo, kad puikus operatorius Hoyte‘as Vanas Hoytema tiesiog skraidė ir plaukiojo fiksuodamas didingą, autentišką reginį visose 3-ose stichijose. Ir mes žinome, kad Ch.Nolanas (ačiū jam labai) filmuoja, atsisakydamas žalio ekrano ir kompiuterinės grafikos(kiek tik įmanoma). Ignoruoja 3D formatą ir pasistengia mums pateikti įtikinamą vaizdą ir garsą IMAX kino ekrane. Čia ir dera filmą žiūrėti.
Ar netrūksta scenarijaus?
Girdėjau priešiškų nuomonių, kad Ch.Nolanas, kaip mano mylimas režisierius B.De Palma, dažnai meistriškai modernizuoja senų klasikų, ypač A.Hičkoko metodus tobula forma, bet ignoruoja scenarijų ir menkai išvysto personažus ir istoriją. O be šito nebus užuojautos personažams, kurie žūsta ir „Oskaro” premijų, kurios turi savus turinio reikalavimus.
Manęs tos nuomonės nebaugina. Taip, „Diunkerkas” -tai pirmiausia formos šedevras. Tobulas, kompaktiškas ir beveik be dialogų, kurie ir padeda įprastam kine susipažinti su personažais, kad paskiau galėtum su jais susitapatinti. Bet prisiminkime A.Hičkoko bene dinamiškiausią veiksmo trilerį „North by north west”. Ten filmas prasideda pašėlusiu veiksmu, įtampa ir paskiau ji tik auga. Nežiūrint tokios formos, Hičkokas veiksmo metu sugebėjo priversti mus sirgti už pagrindinius personažus.
Ch.Nolano „Diunkerke” dialogų dar mažiau ir veiksmo metu. Bet visose erdvėse aš turėjau už ką sirgti. Žemėje man rūpėjo, kad jaunučiai kareivėliai vistik įliptų į laivą ir nepaskęstų. Jūroje negalėjo nežavėti senyvo amžiaus žmogus, kuris su savo paaugliu sūnumi mažu laiveliu, jachta, plaukia gelbėti skęstančių kareivių. Beje, jį vaidina „Oskaro” laureatas Markas Lyrance („Šnipų tiltas”). Apie jo šeimą iš trumpų sakinių ir savo paties vaizduotės susidarome pakankamai supratimo.
Ypatingu mano favoritu tampa visų mylimas aktorius Tomas Hardy, kuris vaidina naikintuvo lakūną. Jau ne pirmą kartą jam tenka vaidinti su kauke, kaip to paties Nolano Betmeno trilogijos paskutinėje dalyje. Arba kaip „Mad max” naujausiame filme. Jis nuolat rodomas statiškoje būsenoje-visą laiką sėdi ankštoje lėktuvo kabinoje. O aš drauge su operatoriumi stebiu, kiek jam dar liko degalų. Ar spės jis dar numušti priešo bombonešį, kuris jau ruošiasi numesti bombas ant tų kareivių, kuriuos rodė kitoje filmo erdvėje ir dalyje. Jau Tomo Hardžio naikintuvas pagavo taikinį, bet taip sunkiai užsidega tie priešo lėktuvai.
Pirma, tai autentika. Ne taip lengvai lėktuvai sprogdavo, vos į juos pataikydavo kulkos. Antra, Ch.Nolanas samoningai didina saspensą. Kad mes norėtume garsiai sirgti: „spausk”, „na, numušk tu jį greičiau”.
„Diunkerkas” ne tik formos perliukas. Jo turinys yra pabrėžtinai humanistinis. Besigelbėjantys britų kareiviai toli gražu nepanašūs į 300 spartiečių, kurie linksmai nusiteikę žūti, bet nepasiduoti ir nepasitraukti. Net herojiškas Tomo Hardy lakūnas nori gyventi. Jis smarkiai rizikuoja savo gyvybe, padėdamas besitraukiančiai armijai. Jis kaunasi, ignoruodamas, kad jam baigiasi degalai. Bet atlikęs misiją, jis netaranuoja kokio priešo objekto, kas dažnai rodoma karo filmuose. Net beviltiškoje situacijoje jis tikisi nuplaniruoti lėktuvą ir nusileisti gyvas. Matyt, išlikti gyvam kare irgi yra pergalė. Ch.Nolano išlikimo trileris idealiai atspindi ir Diunkerko realios operacijos esmę-visom priemonėm išgelbėti kuo daugiau savų žmonių.
Prieš eidamas žiūrėti „Diunkerko” girdėjau, kad Ch.Nolanas šį kartą padarė kažką visiškai kito. Nieko panašaus. Jis visą gyvenimą darė puikius trilerius. Ir dabar sukūrė tiesiog idealų trilerį. Tai platus terminas, kuris privalo turėti vieną jam būtiną savybę -„saspensą”. Įvykio laukimo būseną, kurią atrado ir ištobulino Alfredas Hičkokas.
Christopheris Nolanas kūrė trilerį detektyvą (mystery)-„Memento”, debiutavo grynu trileriu „The Following”, tęsė karjerą policijos trileriu „Nemiga”. Holivudui didelius pinigus uždirbo ir viską sau leidžiančio režisieriaus statusą įgavo trileriais-komiksais apie Betmeną. Betmeno trilogija buvo komiksas-neonuaras -trileris. Vienu geriausiu Ch.Nolano filmu daugelis vardina „Prestižą”. Nieko nuostabaus. Jame derėjo dvi savybės, kurios filmą daro itin patraukliu: paslaptis ir „saspensas”. „Saspensas” valdo žiūrovą: pavyks ar nepavyks, spės ar nespės…..
Tobulos formos „išgyvenimo” trileris
„Diunkerkas” yra idealus karo trileris. Pats Ch.Nolanas net nevadina jo karo drama. Jis sako:” tai yra drama apie išgyvenimą”. Ir visiškai teisingai. Turinio prasme mes žiūrime lyg ir karo filmą apie realius įvykius ir realią karinę gelbėjimo operaciją. Tačiau naivu buvo tikėtis, kad Ch.Nolanas darys senovišką karinį epą, kuriame generolai ilgai posėdžiaus prie žemėlapių savo štabuose, o paskiau mums žinomą istoriją iliustruos batalinės scenos, kaip tokio žanro XX amžiaus filmuose (A Bridge Too Far (1977)).
Taip pat naivu buvo tikėtis, kad gudrus režisierius kartos S.Spielbergo„Gelbstint eilinį Rajaną“ ir ypač Melo Gibsono „Pjūklo keterą“. Tiksliau šių filmų trykštančio kraujo ir išverstų žarnų estetiką. Trilerio meistras Ch.Nolanas puikiai žino Alfredo Hičkoko pamokas. Gal kas matė A.Hičkoko interviu prancūzų režisieriui Francois Truffaut. Kaip jis sakė -mes sėdime prie stalo ir kalbame. Jeigu dabar po stalu sprogtų bomba. Tai būtų įdomu. Tai būtų veiksmas (action). Bet įdomumas trūktų neilgai. O jeigu parodytų, kad kažkas padėjo bombą po stalu, o mes ateiname, nieko nežinome, sėdame prie stalo, kalbame ir žiūrovas nervingai laukia. Sprogs ar nesprogs, žus ar išsigelbės tie du pašnekovai. Juo labiau, kad trileryje dažnai girdisi laikrodžio tiksėjimas. Primenantis, kad laiko iki mirties lieka vis mažiau. Ir dar labiau kutena įtemptus nervus.
„Diunkerke” mes viso filmo metu girdime tą laikrodžio tiksėjimą. Nuostabiame Hanso Zimmerio garso takelyje. Kituose Holivudo filmuose Hansas Zimmeris dažnai kartoja save, bet bendradarbiaudamas su Ch.Nolanu, jis sukuria gyvą ir stipriai veikiančią muziką, tampančią neatsiejama filmo formos dalimi. Kol laikrodis už kadro tiksi muzikos fone, mes matome veiksmą padalintą į 3 erdves. Visose žmonės yra per plauką nuo mirties ir bando išsigelbėti. Pavyks ar nepavyks-dažniausiai lemia sekundės.
1-Žemėje , priešo lengvai apšaudomoje teritorijoje, jauni kareivėliai visais būdais stengiasi pabėgti nuo pražūties ir grįžti namo. Britų salos taip arti, bet patekti į laivą ir nežūti -ne kiekvienam pavyksta. Kerta vis labiau artėjančio priešo kulkos, bombarduoja vokiečių aviacija, torpeduoja povandeniniai laivai.
2-oji veiksmo erdvė-vanduo. Kareiviai plaukia iš apsupto Diunkerko uosto į Britanijos salas, bet juos priešas stengiasi sunaikinti ir kiekvieną akimirką gali užklupti mirtis. Iš Britanijos salų savanoriai privačiais laiveliais plaukia gelbėti kareivių. Jie irgi rizikuoja gyvybe, kad išgelbėtų Diunkerko paplūdimyje įstrigusius karius.
3-ioji veiksmo erdvė -dangus. Čia vyksta įnirtingi oro mūšiai. Vokiečių bombonešiai nori sunaikinti besitraukiančią armiją, o keletas anglų naikintuvų iš paskutiniųjų stengiasi jiems sukliudyti. Anglų lakūnai rizikuoja, jiems baigiasi degalai, jie krenta į vandenį arba priversti leistis priešo teritorijoje.
„Diunkerkas” išsiskiria tarp karo filmų, nes čia nerodomos abi kariaujančios pusės. Filme nemačiau nė vieno vokiečių kareivio ar karininko. Ir jų nereikia. Vokiečiai čia tampa abstrakčia griaunančia, žudančia, mirtį nešančia, bet nematoma jėga. Svarbiausi ne jie, o tai, ar pavyks išsigelbėti rodomiems žmonėms (mūsiškiams) paplūdimyje, vandenyje ir ore. Tose trejose minėtose erdvėse. Laikrodis tiksi, mirtis laukia nežinia iš kurios pusės ir saspensas auga taip, kad Alfredas Hičkokas tikrai kine nemiegotų.
„Diunkerkas” nufilmuotas nuostabiai. Atrodo, kad puikus operatorius Hoyte‘as Vanas Hoytema tiesiog skraidė ir plaukiojo fiksuodamas didingą, autentišką reginį visose 3-ose stichijose. Ir mes žinome, kad Ch.Nolanas (ačiū jam labai) filmuoja, atsisakydamas žalio ekrano ir kompiuterinės grafikos(kiek tik įmanoma). Ignoruoja 3D formatą ir pasistengia mums pateikti įtikinamą vaizdą ir garsą IMAX kino ekrane. Čia ir dera filmą žiūrėti.
Ar netrūksta scenarijaus?
Girdėjau priešiškų nuomonių, kad Ch.Nolanas, kaip mano mylimas režisierius B.De Palma, dažnai meistriškai modernizuoja senų klasikų, ypač A.Hičkoko metodus tobula forma, bet ignoruoja scenarijų ir menkai išvysto personažus ir istoriją. O be šito nebus užuojautos personažams, kurie žūsta ir „Oskaro” premijų, kurios turi savus turinio reikalavimus.
Manęs tos nuomonės nebaugina. Taip, „Diunkerkas” -tai pirmiausia formos šedevras. Tobulas, kompaktiškas ir beveik be dialogų, kurie ir padeda įprastam kine susipažinti su personažais, kad paskiau galėtum su jais susitapatinti. Bet prisiminkime A.Hičkoko bene dinamiškiausią veiksmo trilerį „North by north west”. Ten filmas prasideda pašėlusiu veiksmu, įtampa ir paskiau ji tik auga. Nežiūrint tokios formos, Hičkokas veiksmo metu sugebėjo priversti mus sirgti už pagrindinius personažus.
Ch.Nolano „Diunkerke” dialogų dar mažiau ir veiksmo metu. Bet visose erdvėse aš turėjau už ką sirgti. Žemėje man rūpėjo, kad jaunučiai kareivėliai vistik įliptų į laivą ir nepaskęstų. Jūroje negalėjo nežavėti senyvo amžiaus žmogus, kuris su savo paaugliu sūnumi mažu laiveliu, jachta, plaukia gelbėti skęstančių kareivių. Beje, jį vaidina „Oskaro” laureatas Markas Lyrance („Šnipų tiltas”). Apie jo šeimą iš trumpų sakinių ir savo paties vaizduotės susidarome pakankamai supratimo.
Ypatingu mano favoritu tampa visų mylimas aktorius Tomas Hardy, kuris vaidina naikintuvo lakūną. Jau ne pirmą kartą jam tenka vaidinti su kauke, kaip to paties Nolano Betmeno trilogijos paskutinėje dalyje. Arba kaip „Mad max” naujausiame filme. Jis nuolat rodomas statiškoje būsenoje-visą laiką sėdi ankštoje lėktuvo kabinoje. O aš drauge su operatoriumi stebiu, kiek jam dar liko degalų. Ar spės jis dar numušti priešo bombonešį, kuris jau ruošiasi numesti bombas ant tų kareivių, kuriuos rodė kitoje filmo erdvėje ir dalyje. Jau Tomo Hardžio naikintuvas pagavo taikinį, bet taip sunkiai užsidega tie priešo lėktuvai.
Pirma, tai autentika. Ne taip lengvai lėktuvai sprogdavo, vos į juos pataikydavo kulkos. Antra, Ch.Nolanas samoningai didina saspensą. Kad mes norėtume garsiai sirgti: „spausk”, „na, numušk tu jį greičiau”.
„Diunkerkas” ne tik formos perliukas. Jo turinys yra pabrėžtinai humanistinis. Besigelbėjantys britų kareiviai toli gražu nepanašūs į 300 spartiečių, kurie linksmai nusiteikę žūti, bet nepasiduoti ir nepasitraukti. Net herojiškas Tomo Hardy lakūnas nori gyventi. Jis smarkiai rizikuoja savo gyvybe, padėdamas besitraukiančiai armijai. Jis kaunasi, ignoruodamas, kad jam baigiasi degalai. Bet atlikęs misiją, jis netaranuoja kokio priešo objekto, kas dažnai rodoma karo filmuose. Net beviltiškoje situacijoje jis tikisi nuplaniruoti lėktuvą ir nusileisti gyvas. Matyt, išlikti gyvam kare irgi yra pergalė. Ch.Nolano išlikimo trileris idealiai atspindi ir Diunkerko realios operacijos esmę-visom priemonėm išgelbėti kuo daugiau savų žmonių.
Maištinga Siela
Taigi karinė drama išties intensyvi: daug vaizdų, įtaigi atmosfera, aštrių karinių situacijų, kurios jaudina, todėl nenuostabu, kad tai karinis šedevras be didesnių didvyrių, nes didvyriais tampa ištisas frontas, kitaip sakant, pati gyvybė, kitų dar vadinama, baime kariauti. Intensyvumas ir atmosferinis, bet labiausiai žavi dėl režisieriaus gebėjimo komponuoti įspūdį paliekančią pasakojimo struktūrinę dalį. Nepaisant visko, man asmeniškai labiau įspūdį padarė filmas „Tarp žvaigždžių“ (2014) ir „Pradžia“ (2010), nei šis filmas, kadangi ten labiau nei „Diunkerke“ paliko neįmanomos tikrovės pavertimu kine įspūdį, nei šios bombos.
P. S. One Direction žvaigždė Harry Styles atliko neblogą darbą ir pakankamai charizmatišką mini vaidmenį. Ir visai jis nenuviliantis.
Taigi karinė drama išties intensyvi: daug vaizdų, įtaigi atmosfera, aštrių karinių situacijų, kurios jaudina, todėl nenuostabu, kad tai karinis šedevras be didesnių didvyrių, nes didvyriais tampa ištisas frontas, kitaip sakant, pati gyvybė, kitų dar vadinama, baime kariauti. Intensyvumas ir atmosferinis, bet labiausiai žavi dėl režisieriaus gebėjimo komponuoti įspūdį paliekančią pasakojimo struktūrinę dalį. Nepaisant visko, man asmeniškai labiau įspūdį padarė filmas „Tarp žvaigždžių“ (2014) ir „Pradžia“ (2010), nei šis filmas, kadangi ten labiau nei „Diunkerke“ paliko neįmanomos tikrovės pavertimu kine įspūdį, nei šios bombos.
P. S. One Direction žvaigždė Harry Styles atliko neblogą darbą ir pakankamai charizmatišką mini vaidmenį. Ir visai jis nenuviliantis.
filmuvakaras
Filme nėra kažkokio įmantraus siužeto, tai labiau buvimo, ,,čia ir dabar“ scenarijus, kur tiesiog stebima, kaip veikėjai bando išgyventi, išlikti dar bent kelias valandas ar minutes. Rodos, paprastas ir neįmantrus, kažkam greičiausiai pasirodęs/pasirodysiantis ir nuobodžiu, bet buvo absoliutus malonumas jį žiūrėti, o veikėjai pamažu tapo savi, lyg kokia šeima, kai kiekvienas jos narys atrodo vienodai svarbus ir už kone kiekvieną, rodos, ,,sirgau“. Apie kokybę kažin, ar reikia šnekėti, čia juk Ch. Nolanas. Net gaila, kad trumpokas.
Filme nėra kažkokio įmantraus siužeto, tai labiau buvimo, ,,čia ir dabar“ scenarijus, kur tiesiog stebima, kaip veikėjai bando išgyventi, išlikti dar bent kelias valandas ar minutes. Rodos, paprastas ir neįmantrus, kažkam greičiausiai pasirodęs/pasirodysiantis ir nuobodžiu, bet buvo absoliutus malonumas jį žiūrėti, o veikėjai pamažu tapo savi, lyg kokia šeima, kai kiekvienas jos narys atrodo vienodai svarbus ir už kone kiekvieną, rodos, ,,sirgau“. Apie kokybę kažin, ar reikia šnekėti, čia juk Ch. Nolanas. Net gaila, kad trumpokas.