Čarlzas Dikensas gimė 1812 m. vasario 7 d. Portsmute, uosto tarnautojo šeimoje. Jo tėvas buvo fantazuotojas, nepraktiškas, išlaidus žmogus, nesugebėjęs aprūpinti šeimos, gerai išmokslinti vaikų. Jo paveikslą rašytojas įamžino kaip poną Mikoberį romane „Deividas Koperfildas“, o motiną – ponią Niklbi romane „Nikolas Niklbis“. Dikensų šeima persikėlė į Londoną, kai Čarlis buvo dar mažas, ir jam buvo lemta tapti didžiuoju Londono dainiumi anglų literatūroje.

Čarlzas vos kelerius metus pasėdėjo mokyklos suole. Savišvieta ir gyvenimas – jo tikrieji universitetai. Vaikystėje, nors ir neilgai, jam teko padirbėti batų tepalo fabrike, o penkioliktais savo gyvenimo metais pradėjo klerko karjerą teisininko kontoroje. 1830 m. jis tapo parlamento Bendruomenių rūmų reporteriu ir stenografininku, dar vėliau – laikraščio reporteriu. Šis darbas teikė neribotų galimybių pamatyti, kaip „daroma“ politika, matyti mokyklų, darbo namų, prieglaudų, teismų, kalėjimų pasaulį. Beje, Dikenso tėvas buvo dukart patekęs į skolininkų kalėjimą, ir ten pagyveno visa šeima su dar mažu Čarliu, o vėliau jau garsiam rašytojui teko tėvą „išpirkti“ iš šios įstaigos. Dikensas ir pats patyrė skurdą, pažeminimus, mokytojų žiaurumą.

1836 m. išėjo Č. Dikenso „Bozo apybraižos“ – nuo vaikystės rinktų impresionistinių, humoristinių, gyvai ir profesionaliai parašytų esė ir apybraižų dvitomis, iškart patraukęs skaitytojų dėmesį. Nuo pat pirmos knygos Dikensas tapo pripažintu, garsiu anglų prozininku.

Išgyvenęs nelaimingą jaunystės meilę savo leidėjo dukteriai, 1836 m. Dikensas vedė Ketriną Hogart, su kuria 1858 m. išsiskyrė, pamilęs aktorę Eleną Ternan. Tiek šie, tiek kiti rašytojo gyvenimo faktai netiesiogiai atsispindi daugelyje jo romanų.

1836-1837 m. Č. Dikensas išleido nuostabiausią anglų komizmo knygą, komiško absurdo enciklopediją – „Pomirtinius Pikviko klubo užrašus“, kurioje sukūrė nemirtingus pono Pikviko ir jo tarno Semo Velerio, angliškųjų Don Kichoto ir Sančo Pansos charakterius. Šiuo kūriniu jis pradėjo seriją romanų apie herojų nuotykius ir gyvenimo išbandymus. Beveik visiems šiems romanams būdinga pikareskos įvykių seka.

Pagarsėjęs abiejose Atlanto pusėse, 1842 m. Dikensas išvyko į JAV ir Kanadą, kur buvo sutiktas kaip nacionalinis didvyris, garbinamas ir lepinamas visuotiniu dėmesiu.

Dikensas daug keliavo ir po Europą – Prancūziją, Šveicariją, Italiją, įdomiai aprašė kelionių įspūdžius.

Dikensas turėjo nuostabią įgimtą aktoriaus ir režisieriaus dovaną, ypač jam sekėsi inscenizuoti Šekspyro ir Beno Džonsono komedijas bei jose vaidinti svarbiausius vaidmenis. Teatralo patirtis atsispindi jo romanų scenose, charakteriuose, dialoguose. Jo spektakliai turėjo nepaprastą pasisekimą visoje Anglijoje, ne tik Londone. 1858 m. Dikensas pradėjo scenose skaityti savo paties kūrinius. Šie vieši skaitymai, vieno aktoriaus spektakliai, buvo profesionalūs ir labai populiarūs. Netrukus Dikensas vėl buvo pakviestas į Ameriką kaip garsiausias Europos rašytojas ir skaitovas-aktorius.

1867 m., po antrosios kelionės į Ameriką, Dikensas parašė dar du romanus – „Didieji lūkesčiai“ ir „Mūsų bendras draugas“. Romanas „Edvino Drūdo paslaptis“ liko neužbaigtas. Rašytojas-aktorius mirė 1870 m. birželio 9 d. nuo pervargimo ir įtampos. Palaidotas Vestminsterio abatijos Poetų kampelyje.