Atstumtieji (2023)
1970 m Naujosios Anglijos parengiamosios mokyklos mokytojas Paulas Hanhamas per Kalėdų pertrauką yra priverstas likti miestelyje, kad prižiūrėtų saujelę mokinių, kurie negali grįžti namo. Po kelių dienų belieka tik vienas mokinys – 15-metis chuliganas, vardu Angusas, sumanus bėdų kūrėjas, kurio blogas elgesys visada i6provokuoja būti pašalintam. Prie Paulo ir Anguso prisijungia mokyklos virėja Marija, kuri ką tik Vietname neteko sūnaus…
Maištinga Siela
Filmas nufilmuotas ir sumontuotas pagal klasikinius 7-9 dešimtmečio kanonus. Pats pasakojimo ritmas lėtas ir sutelktas į veikėjų emocijas, tačiau nepersistengia su psichologizavimu. Angusas labai rizikuoja, nes po šio išmetimo iš mokyklos jam gresia karo mokykla, į kurią niekas nenori. Visgi veikėjams tenka „nusikarūnuoti“, pamiršti mokytojo aroganciją ir mokinio maištą, atsiverti kaip žmonės ir priimti naujas gyvenimo pamokas. Visgi filmas pavyko atmosferiškai, jį žiūri kaip iš kokios klasikos serijos ir nelabai suprasi, kad jis nufilmuotas visai neseniai. Daugel dalykų man priminė „Atstumtųjų“ pasakojimas. Visų pirma, kaip niekad dvelkia filmo nuvalkiotas didaktinis tonas, žiūrovams stačiai pamokslaujama ir lyg paveikslėliais scenomis rodomas teisingas elgesys, tad įtariu, kad nemėgstantiems atviro moralizavimo, filmu gali ir nusivilti. Kitą vertus, esame atpratę nuo tokio kino, naujesnioji karta išlepinta „Marvel“ serijos klišėmis staiga šiame filme gali pamatyti jau į kapus nuvarytus senus filmo triukus, kurie, bent jau mano galvoje, susimiksavo iš įvairių klasika tapusių filmų. Pavyzdžiui, iš dalies filmas primena siaubo filmą „Švytėjimas“ – didžiulėje internatinėje mokykloje švenčių laikotarpiu lieka įstrigę veikėjai, tačiau visa filmo minties sugestija primena labai tvarkingą ir puritoniškai atidirbtą „Pusryčių klubo“ (1985) ar „Mirusių poetų draugijos“ (1989) toną. Visgi filmo istorija nieko naujo mums idėjiškai neperteikia, ko nebūtų perteikę senieji filmai, tačiau „Atstumtaisiais“ galima mėgautis kaip desertiniu gurmanišku filmu dėl vaidybos, dėl sentimentų senajam kinui. Šiuo atžvilgiu, režisieriaus „Klystkeliai“ lieka nepranokti.
Filmas nufilmuotas ir sumontuotas pagal klasikinius 7-9 dešimtmečio kanonus. Pats pasakojimo ritmas lėtas ir sutelktas į veikėjų emocijas, tačiau nepersistengia su psichologizavimu. Angusas labai rizikuoja, nes po šio išmetimo iš mokyklos jam gresia karo mokykla, į kurią niekas nenori. Visgi veikėjams tenka „nusikarūnuoti“, pamiršti mokytojo aroganciją ir mokinio maištą, atsiverti kaip žmonės ir priimti naujas gyvenimo pamokas. Visgi filmas pavyko atmosferiškai, jį žiūri kaip iš kokios klasikos serijos ir nelabai suprasi, kad jis nufilmuotas visai neseniai. Daugel dalykų man priminė „Atstumtųjų“ pasakojimas. Visų pirma, kaip niekad dvelkia filmo nuvalkiotas didaktinis tonas, žiūrovams stačiai pamokslaujama ir lyg paveikslėliais scenomis rodomas teisingas elgesys, tad įtariu, kad nemėgstantiems atviro moralizavimo, filmu gali ir nusivilti. Kitą vertus, esame atpratę nuo tokio kino, naujesnioji karta išlepinta „Marvel“ serijos klišėmis staiga šiame filme gali pamatyti jau į kapus nuvarytus senus filmo triukus, kurie, bent jau mano galvoje, susimiksavo iš įvairių klasika tapusių filmų. Pavyzdžiui, iš dalies filmas primena siaubo filmą „Švytėjimas“ – didžiulėje internatinėje mokykloje švenčių laikotarpiu lieka įstrigę veikėjai, tačiau visa filmo minties sugestija primena labai tvarkingą ir puritoniškai atidirbtą „Pusryčių klubo“ (1985) ar „Mirusių poetų draugijos“ (1989) toną. Visgi filmo istorija nieko naujo mums idėjiškai neperteikia, ko nebūtų perteikę senieji filmai, tačiau „Atstumtaisiais“ galima mėgautis kaip desertiniu gurmanišku filmu dėl vaidybos, dėl sentimentų senajam kinui. Šiuo atžvilgiu, režisieriaus „Klystkeliai“ lieka nepranokti.