Aviatorius (2004)
Viena ryškiausių XX-o amžiaus figūrų Hovardas Hjudžesas buvo tikra amerikietiška svajonė – įtakingas novatorius, apsukrus pramonininkas, žavingas kino prodiuseris ir aistringas aviatorius. Talentingasis amerikiečių režisierius Martinas Scorsese savo filme „Aviatorius“ koncentruojasi ties produktyviausiu ir, be abejonės, įdomiausiu Hjudžeso gyvenimo laikotarpiu nuo 1920-ųjų iki 1940-ųjų, kuomet jo drąsi aistra ir atsidavimas darbui davė stulbinančių išradimų tiek aviacijoje, tiek kino pramonėje. Tuo didžiųjų išradimų, siautulingų meilės istorijų ir žiaurių korporacinių kovų laikotarpiu Hovardo Hjudžeso ambicijos pirmą kartą susidūrė ir su šlovės, pinigų bei jo kultivuojamo perfekcionizmo kaina.
Leonardo DiCaprio vaidina jaunąjį Hjudžesą, kuris, dar beveik paauglys, ryžtingai nusprendžia visą fabrikanto tėvo palikimą investuoti į filmo apie I-ąjį pasaulinį karą „Pragaro angelai“ gamybą.
Mesdamas drąsų iššūkį Holivudo sistemai, jis pasirodo kaip nepriklausomas prodiuseris ir siekia sukurti visiškai naują, į nieką iki tol nepanašų filmą su tam laikui nesuvokiamai dideliu biudžetu, itin gausiomis aviacinėmis pajėgomis ir neįtikėtinais triukais. „Pragaro angelai“ vis dar šiek tiek vaikišką Hovardą Hjudžesą padaro turtuoliu ir įžymybe.
Po to, kai Hjudžesas įkuria savo aviacijos kompaniją ir drąsiai pagerina kelis skridimo greičio rekordus, jis tampa garsiausiu Amerikos aviatoriumi po Čarlio Lindbergho, mistiškos ir paslaptingos aviacijos figūros. Hjudžesas pradeda galvoti apie Herkulio, didižiausio pasaulyje lėktuvos sukūrimą.
Vis dėlto, žmogus, šlovintas dėl savo turtų, beprotiškų talentų, romantiškų nuotykių ir drąsių svajonių apie ateitį, neišvengė savo lemties. Jo gyvenimas baigės itin sudėtingai…
| Biudžetas: | $110,000,000.00 |
|---|---|
| Pajamos: | $213,700,000.00 |
Vartotojų atsiliepimai
Daugiau Martin Scorsese
Tau patiks
Marius
“Aviatorių” susigundžiau pažiūrėti pamatęs filmo anonsą. Žinodamas, kad filmas tęsiasi 3 valandas, tačiau kartu buvau suintriguotas fakto, jog šis filmas buvo nominuotas 11-ai “Oskaro” nominacijų (iš kurių, beje, laimėjo 4), be to, jame vaidina visas būrys gerų aktorių – maniau nenusivilsiąs filmu. Neabejotinai likau patenkintas ir, jei būtų buvus mano valia, būčiau skyręs L. DiCaprio “Oskarą” už geriausią aktoriaus vaidmenį.
Kadangi esu rimtų filmų mėgėjas, tad stengiuosi nepraleisti nė vienos filmo detalės, garso, veido mimikos ar rankos mosto. Visų mano pastabų ar filmo scenų šioje recenzijoje negalėčiau apibūdinti, nes jų yra tikrai daug – padėkos žodžiai filmo kūrėjams.
Vienoje iš pirmųjų filmo scenų, iš karto dėmesį patraukė L. DiCaprio vaidinamo milijonieriaus H. Hugheso „teksasietiškas“ akcentas – šis jaunas, bet savim pasitikintis vaikinukas, akiplėšiškai, tarytum kramtydamas gumą, greitakalbe rėžė pasitenkinimo kupinus žodžius. Tuo pačiu neliko nepastebėtas, o vėliau tik dar didesnių pagyrimų iš mano pusės susilaukęs, aktorių apsirengimas bei grimas.
Patiko režisieriaus M. Scorsese sugebėjimas parodyti kaip Howardas jaučiasi, kai būna neišgirstas, neįvertintas, kai žmonės nemato jo blogos savijautos ar jo nesupranta, jam nepritaria ir netgi pašiepia. Tokiais atvejais Howardo ego būna sumenkintas, jis jaučiasi labai susierzinęs, lyg norėdamas nusiplauti tą „purvą“ bėga plautis rankų, kartoja mintyse įstrigusią bevertę frazę ar taria paraidžiui žodį „Quarantine“ (karantinas).
Viso filmo metu ramybės nedavė klausimai: ką vis dėl to reiškė motinos kruopštus apiplovimas? Koks buvo jo auklėjimas? Kas gi įvyko vaikystėje, jog taip, su baimėm ir keistom gyvenimo nuostatom, jog visur aplinkui bakterijos, suformavo jo charakterį? Apie tėvą nebuvo užsiminta, tai verčia manyti, jog vaikas buvo priklausomas vien tik nuo motinos. Motinos didelė įtaka, matyt, ir suformavo šią „bakteriofobiją“, o kartojant žodį „Quarantine“, atrodė, kad tuoj viskas bus gerai.
Žavi Howardo tobulumo siekiai. Viskas turi būti atlikta taip, kaip jis nori. Be jo nurodymų niekas neturi būti pradėta. Howardas jaučiasi taip, lyg būtų pats protingiausias ir jaučiasi nejaukiai, jei jo yra neklausoma ar pašnekovai nesuvokia temos svarbos (scena pas Katharine (vaidina Cate Blanchett) šeimą).
Labai didelę reikšmę jo gyvenime turi moterys. Howardui svarbus jų paskatinimas, protingi žodžiai kai jų labiausiai reikia. Kai to nėra, užplūsta tos pačios baimės, nesaugumo, vienišumo jausmai. Tada visas gyvenimas siejasi tik su pasiekimais aviacijoje, svajonių įgyvendinimu, troškimais sukurti neįmanoma, negirdėta.
Muzika yra vienas iš pagrindinių šio filmo “variklių” – parodo tikrąją Howardo ir kitų personažų savijautą. Kada filme tvyro įtampa – muzika tampa triukšminga, kad atrodo net lauki, kada tai pagaliau baigsis. Kartais, melodingai uždainuoja arba užgroja taip, jog norisi kartu su personažu šokti sambą. Patiko scena kai kyla muštynės pokylių salėje. Muštynės nėra rodomos, tačiau antrame plane įsiterpęs dainininkas staigiais, “pakvaišėlio” judesiais, imituoja intrigą, kilusią vidury salės, to tarsi nepastebėdamas ir toliau tęsdamas savo ir taip suplanuotą šou. Atrodo iš tiesų neblogai.
Filmo garsių aktorių komanda surinkta tikrai gan nemaža. Anglų aktorė Kate Beckinsale atliko savo vaidmenį labai gerai, tik gaila, kad jo buvo mažai. Na ir, be abejonės, L. DiCaprio vienas iš geriausių vaidmenų. Oskaro apdovanojimas neabejotinai būtų buvęs pelnytas, nes vaidmuo atidirbtas iki pagrindų. Patiko epizodiški Gwen Stefani (jai net nereikėjo “vaidinti”) ir Jude Law vaidmenys.
Manau, šiek tiek buvo persistengta su pamišėlio scena raudonam kambary – perdaug ištęsta ir šiek tiek neįdomi matyt dėl to, kad nesitikėjau tokio pamišėliškumo iš pagrindinio filmo veikėjo, nes norėjosi matyti vien žygdarbiškus šios asmenybės darbus ir poelgius, kuriais ir buvo žymus H. Hughesas.
Dėl filmo efektų galėčiau pasakyti tik tiek, kad jie, mano manymu, nelabai vykę, norėjosi daugiau tikroviškumo. Galbūt perdaug norėjau – tikrai turėjo būti sunkoka sukurti greitai skriejančio lėktuvo, kurio modelių pasaulyje belikę gal vienetai, tikrovišką skrydį… Tačiau kai kuriose scenose šių kompiuteriu sukurtų efektų net nepastebėjau.
Vaidmenys filmuose, kuriuose vaidino L. DiCaprio ir kuriuose veiksmas vykdavo 19 a. (“The New York gangs”) arba 20 a. pradžioje („Titanic“, „Catch me if you can“) aktoriui buvo gana vykę. Manau, jam puikiai tinka vaidinti tų laikmečių personažus.
Filmo minusu įvardinčiau kiek per ilgą trukmę – kai kurios ištęstos scenos kėlė mieguistumą. Teigiamų aspektų galėčiau paminėti daugiau: nuostabūs aktorių kostiumai, grimas, dekoracijos; gausu žymių aktorių, kurie, manyčiau, labai gerai atliko savo vaidmenis; muzikos takelis vertas pagyrų; M. Scorseses darbas taip pat gan neblogas.
“Aviatorių” susigundžiau pažiūrėti pamatęs filmo anonsą. Žinodamas, kad filmas tęsiasi 3 valandas, tačiau kartu buvau suintriguotas fakto, jog šis filmas buvo nominuotas 11-ai “Oskaro” nominacijų (iš kurių, beje, laimėjo 4), be to, jame vaidina visas būrys gerų aktorių – maniau nenusivilsiąs filmu. Neabejotinai likau patenkintas ir, jei būtų buvus mano valia, būčiau skyręs L. DiCaprio “Oskarą” už geriausią aktoriaus vaidmenį.
Kadangi esu rimtų filmų mėgėjas, tad stengiuosi nepraleisti nė vienos filmo detalės, garso, veido mimikos ar rankos mosto. Visų mano pastabų ar filmo scenų šioje recenzijoje negalėčiau apibūdinti, nes jų yra tikrai daug – padėkos žodžiai filmo kūrėjams.
Vienoje iš pirmųjų filmo scenų, iš karto dėmesį patraukė L. DiCaprio vaidinamo milijonieriaus H. Hugheso „teksasietiškas“ akcentas – šis jaunas, bet savim pasitikintis vaikinukas, akiplėšiškai, tarytum kramtydamas gumą, greitakalbe rėžė pasitenkinimo kupinus žodžius. Tuo pačiu neliko nepastebėtas, o vėliau tik dar didesnių pagyrimų iš mano pusės susilaukęs, aktorių apsirengimas bei grimas.
Patiko režisieriaus M. Scorsese sugebėjimas parodyti kaip Howardas jaučiasi, kai būna neišgirstas, neįvertintas, kai žmonės nemato jo blogos savijautos ar jo nesupranta, jam nepritaria ir netgi pašiepia. Tokiais atvejais Howardo ego būna sumenkintas, jis jaučiasi labai susierzinęs, lyg norėdamas nusiplauti tą „purvą“ bėga plautis rankų, kartoja mintyse įstrigusią bevertę frazę ar taria paraidžiui žodį „Quarantine“ (karantinas).
Viso filmo metu ramybės nedavė klausimai: ką vis dėl to reiškė motinos kruopštus apiplovimas? Koks buvo jo auklėjimas? Kas gi įvyko vaikystėje, jog taip, su baimėm ir keistom gyvenimo nuostatom, jog visur aplinkui bakterijos, suformavo jo charakterį? Apie tėvą nebuvo užsiminta, tai verčia manyti, jog vaikas buvo priklausomas vien tik nuo motinos. Motinos didelė įtaka, matyt, ir suformavo šią „bakteriofobiją“, o kartojant žodį „Quarantine“, atrodė, kad tuoj viskas bus gerai.
Žavi Howardo tobulumo siekiai. Viskas turi būti atlikta taip, kaip jis nori. Be jo nurodymų niekas neturi būti pradėta. Howardas jaučiasi taip, lyg būtų pats protingiausias ir jaučiasi nejaukiai, jei jo yra neklausoma ar pašnekovai nesuvokia temos svarbos (scena pas Katharine (vaidina Cate Blanchett) šeimą).
Labai didelę reikšmę jo gyvenime turi moterys. Howardui svarbus jų paskatinimas, protingi žodžiai kai jų labiausiai reikia. Kai to nėra, užplūsta tos pačios baimės, nesaugumo, vienišumo jausmai. Tada visas gyvenimas siejasi tik su pasiekimais aviacijoje, svajonių įgyvendinimu, troškimais sukurti neįmanoma, negirdėta.
Muzika yra vienas iš pagrindinių šio filmo “variklių” – parodo tikrąją Howardo ir kitų personažų savijautą. Kada filme tvyro įtampa – muzika tampa triukšminga, kad atrodo net lauki, kada tai pagaliau baigsis. Kartais, melodingai uždainuoja arba užgroja taip, jog norisi kartu su personažu šokti sambą. Patiko scena kai kyla muštynės pokylių salėje. Muštynės nėra rodomos, tačiau antrame plane įsiterpęs dainininkas staigiais, “pakvaišėlio” judesiais, imituoja intrigą, kilusią vidury salės, to tarsi nepastebėdamas ir toliau tęsdamas savo ir taip suplanuotą šou. Atrodo iš tiesų neblogai.
Filmo garsių aktorių komanda surinkta tikrai gan nemaža. Anglų aktorė Kate Beckinsale atliko savo vaidmenį labai gerai, tik gaila, kad jo buvo mažai. Na ir, be abejonės, L. DiCaprio vienas iš geriausių vaidmenų. Oskaro apdovanojimas neabejotinai būtų buvęs pelnytas, nes vaidmuo atidirbtas iki pagrindų. Patiko epizodiški Gwen Stefani (jai net nereikėjo “vaidinti”) ir Jude Law vaidmenys.
Manau, šiek tiek buvo persistengta su pamišėlio scena raudonam kambary – perdaug ištęsta ir šiek tiek neįdomi matyt dėl to, kad nesitikėjau tokio pamišėliškumo iš pagrindinio filmo veikėjo, nes norėjosi matyti vien žygdarbiškus šios asmenybės darbus ir poelgius, kuriais ir buvo žymus H. Hughesas.
Dėl filmo efektų galėčiau pasakyti tik tiek, kad jie, mano manymu, nelabai vykę, norėjosi daugiau tikroviškumo. Galbūt perdaug norėjau – tikrai turėjo būti sunkoka sukurti greitai skriejančio lėktuvo, kurio modelių pasaulyje belikę gal vienetai, tikrovišką skrydį… Tačiau kai kuriose scenose šių kompiuteriu sukurtų efektų net nepastebėjau.
Vaidmenys filmuose, kuriuose vaidino L. DiCaprio ir kuriuose veiksmas vykdavo 19 a. (“The New York gangs”) arba 20 a. pradžioje („Titanic“, „Catch me if you can“) aktoriui buvo gana vykę. Manau, jam puikiai tinka vaidinti tų laikmečių personažus.
Filmo minusu įvardinčiau kiek per ilgą trukmę – kai kurios ištęstos scenos kėlė mieguistumą. Teigiamų aspektų galėčiau paminėti daugiau: nuostabūs aktorių kostiumai, grimas, dekoracijos; gausu žymių aktorių, kurie, manyčiau, labai gerai atliko savo vaidmenis; muzikos takelis vertas pagyrų; M. Scorseses darbas taip pat gan neblogas.
Minde
Viskas puiku, išskyrus siužetą. Pirmoji valanda yra gana linksma, o vėliau iš esmės yra tik nuostabiai nufilmuotų scenų rinkinys, siužetas nesukelia susidomėjimo.
Viskas puiku, išskyrus siužetą. Pirmoji valanda yra gana linksma, o vėliau iš esmės yra tik nuostabiai nufilmuotų scenų rinkinys, siužetas nesukelia susidomėjimo.
Maištinga Siela
Pats filmas tikrai vykęs, aktorių vaidyba puiki, tiek Leonardas DiCaprio, tiek Cate Blanchett, tiek kiti ryškūs ir žinomi aktoriai, kurie epizodiškai šmėkšteli filme, verti nykščio į viršų. Iš pradžių maniau, kad filmas bus pernelyg vyriškas, juk žinote, aviacija, azartas, evoliucija – gan brutalus kontekstinis fonas, tačiau šiek tiek apsigavau, nes kartu tai filmas su džiazo epochos užgimimu, gražiomis moterimis, XX amžiaus madomis, meilėmis seilėmis, skoningu flirtu, kova su savo demonais, per kurias keičiasi aplinkinis pasaulis. Pustrečios valandos trunkantis filmas nuneša į žavią praeities nišą, kurioje galima pasinerti į puikų pasakojimą, kurio galbūt savo gyvenime niekada nepatirsime. Na, bet šiaip ar taip, kam tada tas kinas? Ogi tam, kad visa tai pamatytume ir patikėtume.
Pats filmas tikrai vykęs, aktorių vaidyba puiki, tiek Leonardas DiCaprio, tiek Cate Blanchett, tiek kiti ryškūs ir žinomi aktoriai, kurie epizodiškai šmėkšteli filme, verti nykščio į viršų. Iš pradžių maniau, kad filmas bus pernelyg vyriškas, juk žinote, aviacija, azartas, evoliucija – gan brutalus kontekstinis fonas, tačiau šiek tiek apsigavau, nes kartu tai filmas su džiazo epochos užgimimu, gražiomis moterimis, XX amžiaus madomis, meilėmis seilėmis, skoningu flirtu, kova su savo demonais, per kurias keičiasi aplinkinis pasaulis. Pustrečios valandos trunkantis filmas nuneša į žavią praeities nišą, kurioje galima pasinerti į puikų pasakojimą, kurio galbūt savo gyvenime niekada nepatirsime. Na, bet šiaip ar taip, kam tada tas kinas? Ogi tam, kad visa tai pamatytume ir patikėtume.