Favoritė (2018)
XVIII a. pradžia. Anglai išdidžiai kovoja su prancūzais. Nepaisant to, ančių lenktynės ir ananasų valgymas klesti. Gležna karalienė Ana užima sostą, o jos artima draugė, ledi Sara, kol karalienė jaučiasi prastai, pastarosios pavedimu valdo šalį. Kai rūmuose pasirodo nauja tarnaitė Abigailė, jos žavesys akimirksniu pavergia Sarą. Sara priima Abigailę po savo sparnu, o Abigailė pamato galimybę grįžti į aristokratišką gyvenimą. Kadangi karas atima iš Saros daugybę jos laiko, Abigailė nusprendžia tapti karalienės kompanione. Jų auganti draugystė suteikia Abigailei šansą įvykdyti savo ambicijas ir ji neleis moterims, vyrams, politikai ar triušiams maišytis jos kelyje.
Kitas pavadinimas: | Balance of Power (UK) |
---|---|
Biudžetas: | $15,000,000.00 |
Pajamos: | $95,918,706.00 |
Maištinga Siela
Priešingai nei buvo galima tikėtis, režisierius ne tik, kad nepasidavė holivudiniams šablonams, bet ir atrado absoliučiai naujų pasakojimo spalvų. Filmas ypatingai ekspresyvus, bet ne toks teatrališkas, kurį būtų galima vadinti kiču arba eiliniu šablonu. Tai režisieriaus savita pasakojimo maniera, kuri turi intrigos ir provokacijos scenose atspalvį. Nepaprastai gerą darbą nudirbo aktorių trio – Olivia Coman, Emma Stone, Rachel Weisz. Man asmeniškai atradimas buvo aktorė Olivia Coman, kuri sukūrė puikią karalienę Aną ir ją tikriausiai ilgai dar prisiminsiu. Režisieriui stebuklingai šįkart pavyko išsisukti nuo savo aštrių socialinių perversijų, nes pati istorinė medžiaga dabar atrodo kaip perversija. Šįkart jis atranda pusiausvyrą tarp grotesko ir realios tragedijos, balansą tarp lėkštos erotikos ir politinio sau naudos siekimo. Man šis darbas išties labai patiko.
Priešingai nei buvo galima tikėtis, režisierius ne tik, kad nepasidavė holivudiniams šablonams, bet ir atrado absoliučiai naujų pasakojimo spalvų. Filmas ypatingai ekspresyvus, bet ne toks teatrališkas, kurį būtų galima vadinti kiču arba eiliniu šablonu. Tai režisieriaus savita pasakojimo maniera, kuri turi intrigos ir provokacijos scenose atspalvį. Nepaprastai gerą darbą nudirbo aktorių trio – Olivia Coman, Emma Stone, Rachel Weisz. Man asmeniškai atradimas buvo aktorė Olivia Coman, kuri sukūrė puikią karalienę Aną ir ją tikriausiai ilgai dar prisiminsiu. Režisieriui stebuklingai šįkart pavyko išsisukti nuo savo aštrių socialinių perversijų, nes pati istorinė medžiaga dabar atrodo kaip perversija. Šįkart jis atranda pusiausvyrą tarp grotesko ir realios tragedijos, balansą tarp lėkštos erotikos ir politinio sau naudos siekimo. Man šis darbas išties labai patiko.