Infiltruoti (2006)
2002-siais Honkongo režisieriai Alanas Makas ir Andy Lau sukūrė kriminalinę drama „Vidinis tyrimas” (Internal Affairs), kuri sulaukė rekordinio lankomumo Azijos šalių kino teatruose ir atkreipė Holivudo prodiuserių dėmesį. 2003-siais ir 2004-siais populiarusis kūrinys sulaukė dar dviejų tęsinių, kurie buvo ne mažiau sėkmingi už savo pirmtaką, tad studija „Miramax” nusipirko teisę panaudoti originalaus scenarijaus formulę amerikietiškame filme. Pagrindiniais herojais bus du skirtingas organizacijas atstovaujantys jaunuoliai, kurie sėkmingai įsilieja į didžiausių priešininkų gretas, kad įvykdytų jiems patikėtas užduotis. Drąsus pareigūnas paslapčia tampa gangsteriu, o nusikaltėlių informatorius pradeda kopti karjeros laiptais policijos skyriuje. Dviveidžiai apsimetėliai vaikšto ant pavojingos dviejų skirtingų gyvenimų ribos, kol pagaliau išsiaiškina skaudžią tiesą ir privalo atversti visas kortas, kad apsaugotų savo gyvybes ir išvengtų žiauraus keršto.
Kriminalinių istorijų specialistas Martinas Scorsese („Geri draugužiai”, „Kazino”) iš karto susidomėjo galimybe režisuoti Azijos kino hito amerikietišką perdirbinį, bet nusprendė nieko nekopijuoti, pasiskolino tik pagrindinę scenarijaus idėją ir perkėlė veiksmą į Bostono pogrindinį pasaulį, kuriame verda nematomas karas tarp policijos pareigūnų ir airių mafijos smogikų. Siužeto adaptacija ir dialogais pradėjo rūpintis istoriniu epu „Dangaus karalystė” puikiai užsirekomendavęs scenaristas Williamas Monahanas. Martinas Scorsese jau trečią kartą iš eilės pagrindinį vaidmenį pasiūlė aktoriui Leonardo di Caprio („Niurjoko gaujos”, „Aviatorius”) ir sugebėjo įkalbėti ekscentriškąjį Holivudo pensininką bei ištikimiausią NBA komandos „LA Lakers” gerbėją Jacką Nicholsoną sugrįžti į didįjį kiną po trejų metų pertraukos.
Trejų „Oskaro” premijų laureatas vaidina žiaurumais pagarsėjusį ir negailestingą airių mafijos bosą Franką Kostelą, kuris viešpatauja Bostone ir įžuliais nusikaltimais dažnai šokdina policijos detektyvus. Remdamasis išmintingu planu jis užverbuoja jauną kadetą Koliną Sulivaną (akt. Mattas Damonas), kuris gauna darbą miesto policijos departamente ir tampa slaptuoju informatoriumi. Savo ruožtu, kitas perspektyvus policininkas Bilis Kostiganas (akt. Leonardo di Caprio) išlaiko keletą sunkių išbandymų ir gauna sudėtingą užduotį užsitarnauti gudriojo lapino Kostelo pasitikėjimą. Jis sėkmingai įsilieja į nusikaltėlių būrį ir įrodo savo vertę mafijos bosui, kuris ramia sąžine patiki Biliui svarbiausius užsakymus, bet pradeda įtarti, kad komandoje gali būti policijos informatorius. Kostelas nusprendžia pareikalauti, kad Kolinas kuo greičiau sužinotų jo tapatybę. Panašaus prašymo iš tiesioginių vadovų sulaukia ir Bilis, kuriam tenka išaiškinti korumpuotąjį kolegą. Nenuginčyjami įkalčiai atveda du pareigūnus į kryžkelę, kurioje jie turės priimti lemtingiausius sprendimus.
| Rezultatai Lietuvoje: | Pajamos: 218 tūkst. Lt., Žiūrovų: 18 tūkst. |
|---|---|
| Kitas pavadinimas: | 無間道風雲 (Hong Kong) |
Vartotojų atsiliepimai
Daugiau Martin Scorsese
Tau patiks
Arūnas
Ankstesnį mano parašymą apie JAV kino meistro Oliverio Stone „Pasaulio prekybos centrą“ vienas iš komentatorių pavadino „svaigimu dėl filmo“. Negalėčiau sutikti su tokiu apibūdinimu. Nematyti, kad filmo statytojas turėjo mažai scenariškai dėkingą situaciją „užsuktam“ siužetui, niekaip neišeina. Tačiau jei po bandymų pristatyti, pakomentuoti naujausią taip pat didžiai pripažinto JAV kino metro Martino Scorcezės filmą „Infiltruoti” kas nors sakys, kad „svaigstu nuo filmo“, tikrai neginčysiu. Patikėkite, įspūdis toks stiprus, jog net nežinai nuo ko pradėti savo minčių dėliojimą. Ar nuo keistai lietuvio ausiai skambančio pavadinimo, ar nuo sakymo, apie ką filmas, ar nuo liaupsių pagrindiniam kino sukūrimo procese žmogui – režisieriui, ar nuo jų pažėrimo gausiai aktorių-žvaigždžių rinktinei, čia pat giriant scenarijaus autorių, operatorių, muziką? Betgi ne tame esmė. Svarbiausia, kad bent žvilgterėjęs į tekstą, žmogus suvoktų, jog norėta pasakoti apie neeilinį filmą…
Taigi, pradėsiu nuo to, jog jau nebesitikėjau, kad šiame XXI amžiuje kriminalinio detektyvo stiliuje, išlaikančio prikaustytą žiūrovo dėmesį į veiksmą ekrane, tiesa, dabar vadinamu universalesniu trilerio žanru, kas nors sukurs kiną, prilygstatį senųjų asų, Sergio Leone, Sam Peckinpah, William Friedkin, F.F.Coppola, Martin Scorcese darbams. Taip taip, nesuklydau čia parašęs ir „Infiltruotų“ autorių bei dar du ir šiais laikais bekuriančius filmus autorius. Tiesiog įsivyravęs šiuolaikinis „skystesnio“ kino modelis, scenarijų trūkumas, pataikavimas klipiniam filmo konstravimui, rodėsi negrįžtamai palaidojo „kietai suręstų“ ir didžiai profesionaliai atrodančių ekrane filmų erą. Ir šito vienas iš požymių buvo ilgai lauktas, reklamuotas bei „su pompa“ pristatant tik ištrauką Kanų festivalyje, buvo vieno iš šių didžiavyrių kūrėjų Mratino Scorcezės (įvertinau rašydamas, jog gyvenime tai labai mažo ūgio seniokas) „Niujorko gaujos“. Nors ir globali istorinė drama, tačiau visai nebūdingo meistrui teatrališko stiliaus, su butaforijos elementais, sulaukusi, manau, daug pelnytos kritikos. Manau, nes prisipažinsiu, pamatęs kaip atrodo šis filmas, prisiminęs, koks M. Scorcesė „buvo“ kad ir paskutiniame gangsteriniame filme „Casino“, negalėjau tęsti „Niujorko gaujų“ žiūrėjimo iki pabaigos. Tiesa, prieš 2 metus su susidomėjimo įsigilinome į retro stiliaus biografiiją Aviatoriuje. Ten buvo įdomu, profesionalu. Tačiau Holivudo istorijai reikšmingos asmenybės dramą, pripažinkime, galėjo ir kitas patyręs profesionalas panašiu lygiu pastatyti….
Ir pagaliau prieidamas prie Infiltruotų trumpai apibūdinčiau, kad tai filmas visai nenusileidžiantis neužmirštamai gangsterinei sagai, matytai prieš gerus 15-a metų „Casino“. Nenusileidžia naujasis Martino Scorceses darbas ir jo seniesiems, jau klasika tapusiems filmams „Pasiutęs Bulius“, „Taksi vairuotojas“. Tik pastarųjų tematika kita. O „Infiltruoti“ režisierių grąžina į jo taip mėgtą gangsterinio kino erdvę (be „Casino“, čia galima paminėti kuklesnius „Geri vyrukai“, „Pinigų spalva“). Ir grąžina jam šlovę…
Ogi mums grįžtant prie pavadinimo, tai, žinoma, geresnis net už tiesioginį žodžio „departed“ (mirusieji) vertimą būtų „Žiurkinai“. Ne, neprisigalvoju naujadarų ir nesinaudoju subtitruose vartotu žodžiu – jis yra lietuvių kalbos žodynuose. Reiškia ne vien „Žiurkės patiną“, bet ir „Didelę žiurkę“. Tokius lingvistinius nukrypimus darau tik dėl pasvarstymo – kaip atrodytų svarbus filmo elementas, pavadinimas, jei siūlytume pasižiūrėti ar tai „Žiurkinai“, ar tai „Mirusieji“. Prastokai atrodytų, nes tikrai būtų galvojama, jog filmas visai kitoks. Todėl, nors „Infiltruoti“ taip pat nėra tviskantis literatūriškai žodis, bet filmo distribiutoriai pasielgė teisingiausiai pasirinkdami būtent jį. Filme šnekama apie tokio tipo asmenis, kurie atlieka slaptas funkcijas abiejose priešiškose pusėse, dažnai prarasdami tapatybę, net susipainiodami kas iš tikrųjų besą, ir ko siekia. Ir tokių filme, gyvenančių beprotiškos įtampos sąlygomis, visai nebegalinčių konstruoti savo gyvenimo tėkmės yra ne vien dvi ryškiausios žvaigždės. Jų, paaiškės finalinėse dalyse, yra ir daugiau. Tų Žiurkinų…
Pasiekusių žvaigždžių statusą aktorių yra daug. Kai kurios padaromos žiniasklaidos, tačiau dauguma vis dėlto jomis tampa ir dėl talento ir dėl proto. Va tokios žvaigždės ir susibėgo pas rodosi, kiek ir išsisėmusį, geriausius filmus padariusį praeityje, režisūros metrą. Susipažinę su scenarijumi, įsivaizduoju, neturėjo nė menkiausių abejonių ar verta priminti apie save šiame filme. Žinoma, Leonardo di Caprio, Matt Damon, Brad Pitt „priminti apie save“ nelabai aktualu. Bet dalyvauti perspektyviame projekte, kuris gali kažką duoti (kad ir tuos pačius „Oskarus“, galų gale), oi, kaip nori ir nuolatinio visuomeninio dėmesio nestokojantys…
„Kokį Brad Pitt čia tas komentatorius mini?! Nusišnekėjimas, ne kitaip” – tarsi girdžiu nustebusių skaitytojų, ypač pamačiusių jau filmą, mintis. Ogi, kaip ir filmo siužetas, taip ir aš menu jums mįslę – superžvaigždė, dailiosios lyties numylėtinis ir „Infiltruotuose“ yra reikšminga persona. Ką gi, pabūsiu artimas filmo stilistikai – „išrišimas“ apie tai – tik pabaigoje… O kitoms „Infiltruotų“ žvaigždėms priminimas apie save tikrai nekenkia, netgi tokioms ryškioms, kaip Jack Nicholson („Oskaras“ taigi gautas prieš dešimtmetį, o ir filmografija nuo to įsimintino „Kaip yra taip gerai“ aiškiai per skurdi tokiam talentui), Martin Sheen, Alec Baldwin ir kt. Gal tik labai įsimintiną ir reikšmingą epizodinę rolę suvaidinęs spalvingasis aktorystės atžvilgiu Markas Walhbergas yra pamečiui „apdovanojamas“ vaidmenimis geruose filmuose. Įdomu, kad M.Scorcesė atsisakė pagundos tęsti bendradarbiavimą su visą jo karjerą abipusia šlove besidalinusio Robert de Niro. Nenustebčiau, kad tiesa pasirodytų elementari – ištikimoji žvaigždė nusipigindamas prastiems filmams, prarado ir formą. Ką gi, dėl keitimo į charizmatiškąjį Jack Nicholson, mes nepykstame…
Žinoma, „Infiltruotų“ centre – dvi superžvaigždės – Leonardo diCaprio ir Matt Damon. Jie puikūs! Specialiai šukuosenų, aprangos pagalba, filmo pradžioje tiek supanašinami (nors, aišku, išoriškai yra gana skirtingų bruožų), jog trumpam pasijauti kaip azijietiškame kine – negali atskirti personažų. Taip ir turi būti. Jie – žiurkinai. Gali turėti savąsias simpatijas, nuostatas, bet manoji tokia, jog Leonardas tampa toje žvaigždūnų kompanijoje centrine figūra. Ir ne vien todėl, kad gal būt taip ir turi būti, taip „sukonstruotas“ scenarijus. DiCaprio vaidybos klasė atsiskleidė jau anksčiau, kad ir to pačio M. Scorceses čia minėtuose filmuose. Ogi tiems, kam šis aktorius išlikęs, kaip „cukrinukas“ iš „Titaniko“, „laikantis kozyrius“ tik dėl savo jaunatviškos išvaizdos, po „Infiltruotų“, turėtų galutinai atsitokėti. Ekrane matome didį aktorystės meistrą…
Negaliu nepaminėti muzikos. Kompozitorius – Howard Shore. Kūrė muziką ne vien daugumai Scorceses, bet ir Davidų – Cronenbergo ir Fincherio, Kevino Smitho, Jonathano Demme, „Žiedų valdovų“ ir daugelio kitų filmų muziką. Bet ne jo pomėgis filmui suteikti didelio simfoninio orkestro atliekamą muziką įstringa – būtent jau pirmame kadre girdi puikiai atpažįstamus „The Rolling stones“, vėliau ir „Pink Floyd“ narių kūrybą, „Beach Boys“ ir panašių muziką. To negirdėti neįmanoma, kokie įtempti veiksmai bevyktų ekrane…
Pasakoti siužetines peripetijas būtų ir keblu ir meškos paslauga dar nemačiusiems. Kadangi nuo pat pirmų kadrų autoriai įsuka žiūrintįjį į tokią intensyvaus mąstymo šachmatų partiją spėliojant, numatant, galvojant tolimesnius ėjimus, kad per 2 su puse valandos nė nepasijudinsi. Ir jeigu paskutiniame šachmatų čempionų kovoje įvyko tualeto skandalas, tai „Infiltruotų“ partijoje to įvykti paprasčiausiai negali. Jei prisieis išeiti trumpam iš seanso, jūsų partija pralošta – nesakau, kad nebesuprasite tolimesnio filmo veiksmo, bet kad prarasite kažką reikšmingo, tai jau tikrai. Todėl iš mano rašto galima gauti bent jau vieną naudą – rekomendaciją neprisigerti prieš seansą. Nei sulčių, nei kažko karštesnio, stipresnio – ir vieni ir kiti gėrimai skirtingu būdu sutrukdytų suvokti visą filmo jėgą, tobulybę. Nes nėra jame nei vienos nereikalingos scenos, nei vieno užtęstumo. Pradėjus ieškoti klišių, jų pėdsakus lyg ir gali pastebėti, pvz. M.Damono pažinties scena su psichologe lifte, ar būdingi J.Nicholsono vaidybos elementai, pvz. moralizuojant kavinėje L. Di Caprio filmo finale, bet tai tik probėgšmais pasimačiusios smulkmenos, kurios tuoj pat išsitrina gaivalingo filmo tempo fone. Nesutinku, jog racionalūs ir kinomanų diskusijose aiškinimai, kad gyvenime būtų kur kas greičiau žiurkinai patekę į spąstus. Reikia klausti tų skirtingų grupių žmonių-profesionalų, kurių yra visur, ne vien JAV. Galų gale, čia – filmas…
Taigi, pirmyn žiūrėti „Infiltruotus“.
Ak, tiesa. Kur ten Brad Pitt?
Ogi jis kartu su buvusiąją Jennifer Aniston ir kitais yra pagrindiniu filmo prodiuseriu. Tiksliau, žinoma, jo kompanija prodiusuoja. O tai – reikšminga. Žinant, kad ir tokios asmenybės, kaip David Lynch, Brian de Palma, Woody Allen šiais laikais susiduria su nemažomis problemomis finansuojant savo projektus, kai įsigalėjusi tokia stipri komercinio kino linija.
„Infiltruoti“ yra labai retas sėkmingo komercinio ir autorinio-intelektualaus kino junginys.
Ankstesnį mano parašymą apie JAV kino meistro Oliverio Stone „Pasaulio prekybos centrą“ vienas iš komentatorių pavadino „svaigimu dėl filmo“. Negalėčiau sutikti su tokiu apibūdinimu. Nematyti, kad filmo statytojas turėjo mažai scenariškai dėkingą situaciją „užsuktam“ siužetui, niekaip neišeina. Tačiau jei po bandymų pristatyti, pakomentuoti naujausią taip pat didžiai pripažinto JAV kino metro Martino Scorcezės filmą „Infiltruoti” kas nors sakys, kad „svaigstu nuo filmo“, tikrai neginčysiu. Patikėkite, įspūdis toks stiprus, jog net nežinai nuo ko pradėti savo minčių dėliojimą. Ar nuo keistai lietuvio ausiai skambančio pavadinimo, ar nuo sakymo, apie ką filmas, ar nuo liaupsių pagrindiniam kino sukūrimo procese žmogui – režisieriui, ar nuo jų pažėrimo gausiai aktorių-žvaigždžių rinktinei, čia pat giriant scenarijaus autorių, operatorių, muziką? Betgi ne tame esmė. Svarbiausia, kad bent žvilgterėjęs į tekstą, žmogus suvoktų, jog norėta pasakoti apie neeilinį filmą…
Taigi, pradėsiu nuo to, jog jau nebesitikėjau, kad šiame XXI amžiuje kriminalinio detektyvo stiliuje, išlaikančio prikaustytą žiūrovo dėmesį į veiksmą ekrane, tiesa, dabar vadinamu universalesniu trilerio žanru, kas nors sukurs kiną, prilygstatį senųjų asų, Sergio Leone, Sam Peckinpah, William Friedkin, F.F.Coppola, Martin Scorcese darbams. Taip taip, nesuklydau čia parašęs ir „Infiltruotų“ autorių bei dar du ir šiais laikais bekuriančius filmus autorius. Tiesiog įsivyravęs šiuolaikinis „skystesnio“ kino modelis, scenarijų trūkumas, pataikavimas klipiniam filmo konstravimui, rodėsi negrįžtamai palaidojo „kietai suręstų“ ir didžiai profesionaliai atrodančių ekrane filmų erą. Ir šito vienas iš požymių buvo ilgai lauktas, reklamuotas bei „su pompa“ pristatant tik ištrauką Kanų festivalyje, buvo vieno iš šių didžiavyrių kūrėjų Mratino Scorcezės (įvertinau rašydamas, jog gyvenime tai labai mažo ūgio seniokas) „Niujorko gaujos“. Nors ir globali istorinė drama, tačiau visai nebūdingo meistrui teatrališko stiliaus, su butaforijos elementais, sulaukusi, manau, daug pelnytos kritikos. Manau, nes prisipažinsiu, pamatęs kaip atrodo šis filmas, prisiminęs, koks M. Scorcesė „buvo“ kad ir paskutiniame gangsteriniame filme „Casino“, negalėjau tęsti „Niujorko gaujų“ žiūrėjimo iki pabaigos. Tiesa, prieš 2 metus su susidomėjimo įsigilinome į retro stiliaus biografiiją Aviatoriuje. Ten buvo įdomu, profesionalu. Tačiau Holivudo istorijai reikšmingos asmenybės dramą, pripažinkime, galėjo ir kitas patyręs profesionalas panašiu lygiu pastatyti….
Ir pagaliau prieidamas prie Infiltruotų trumpai apibūdinčiau, kad tai filmas visai nenusileidžiantis neužmirštamai gangsterinei sagai, matytai prieš gerus 15-a metų „Casino“. Nenusileidžia naujasis Martino Scorceses darbas ir jo seniesiems, jau klasika tapusiems filmams „Pasiutęs Bulius“, „Taksi vairuotojas“. Tik pastarųjų tematika kita. O „Infiltruoti“ režisierių grąžina į jo taip mėgtą gangsterinio kino erdvę (be „Casino“, čia galima paminėti kuklesnius „Geri vyrukai“, „Pinigų spalva“). Ir grąžina jam šlovę…
Ogi mums grįžtant prie pavadinimo, tai, žinoma, geresnis net už tiesioginį žodžio „departed“ (mirusieji) vertimą būtų „Žiurkinai“. Ne, neprisigalvoju naujadarų ir nesinaudoju subtitruose vartotu žodžiu – jis yra lietuvių kalbos žodynuose. Reiškia ne vien „Žiurkės patiną“, bet ir „Didelę žiurkę“. Tokius lingvistinius nukrypimus darau tik dėl pasvarstymo – kaip atrodytų svarbus filmo elementas, pavadinimas, jei siūlytume pasižiūrėti ar tai „Žiurkinai“, ar tai „Mirusieji“. Prastokai atrodytų, nes tikrai būtų galvojama, jog filmas visai kitoks. Todėl, nors „Infiltruoti“ taip pat nėra tviskantis literatūriškai žodis, bet filmo distribiutoriai pasielgė teisingiausiai pasirinkdami būtent jį. Filme šnekama apie tokio tipo asmenis, kurie atlieka slaptas funkcijas abiejose priešiškose pusėse, dažnai prarasdami tapatybę, net susipainiodami kas iš tikrųjų besą, ir ko siekia. Ir tokių filme, gyvenančių beprotiškos įtampos sąlygomis, visai nebegalinčių konstruoti savo gyvenimo tėkmės yra ne vien dvi ryškiausios žvaigždės. Jų, paaiškės finalinėse dalyse, yra ir daugiau. Tų Žiurkinų…
Pasiekusių žvaigždžių statusą aktorių yra daug. Kai kurios padaromos žiniasklaidos, tačiau dauguma vis dėlto jomis tampa ir dėl talento ir dėl proto. Va tokios žvaigždės ir susibėgo pas rodosi, kiek ir išsisėmusį, geriausius filmus padariusį praeityje, režisūros metrą. Susipažinę su scenarijumi, įsivaizduoju, neturėjo nė menkiausių abejonių ar verta priminti apie save šiame filme. Žinoma, Leonardo di Caprio, Matt Damon, Brad Pitt „priminti apie save“ nelabai aktualu. Bet dalyvauti perspektyviame projekte, kuris gali kažką duoti (kad ir tuos pačius „Oskarus“, galų gale), oi, kaip nori ir nuolatinio visuomeninio dėmesio nestokojantys…
„Kokį Brad Pitt čia tas komentatorius mini?! Nusišnekėjimas, ne kitaip” – tarsi girdžiu nustebusių skaitytojų, ypač pamačiusių jau filmą, mintis. Ogi, kaip ir filmo siužetas, taip ir aš menu jums mįslę – superžvaigždė, dailiosios lyties numylėtinis ir „Infiltruotuose“ yra reikšminga persona. Ką gi, pabūsiu artimas filmo stilistikai – „išrišimas“ apie tai – tik pabaigoje… O kitoms „Infiltruotų“ žvaigždėms priminimas apie save tikrai nekenkia, netgi tokioms ryškioms, kaip Jack Nicholson („Oskaras“ taigi gautas prieš dešimtmetį, o ir filmografija nuo to įsimintino „Kaip yra taip gerai“ aiškiai per skurdi tokiam talentui), Martin Sheen, Alec Baldwin ir kt. Gal tik labai įsimintiną ir reikšmingą epizodinę rolę suvaidinęs spalvingasis aktorystės atžvilgiu Markas Walhbergas yra pamečiui „apdovanojamas“ vaidmenimis geruose filmuose. Įdomu, kad M.Scorcesė atsisakė pagundos tęsti bendradarbiavimą su visą jo karjerą abipusia šlove besidalinusio Robert de Niro. Nenustebčiau, kad tiesa pasirodytų elementari – ištikimoji žvaigždė nusipigindamas prastiems filmams, prarado ir formą. Ką gi, dėl keitimo į charizmatiškąjį Jack Nicholson, mes nepykstame…
Žinoma, „Infiltruotų“ centre – dvi superžvaigždės – Leonardo diCaprio ir Matt Damon. Jie puikūs! Specialiai šukuosenų, aprangos pagalba, filmo pradžioje tiek supanašinami (nors, aišku, išoriškai yra gana skirtingų bruožų), jog trumpam pasijauti kaip azijietiškame kine – negali atskirti personažų. Taip ir turi būti. Jie – žiurkinai. Gali turėti savąsias simpatijas, nuostatas, bet manoji tokia, jog Leonardas tampa toje žvaigždūnų kompanijoje centrine figūra. Ir ne vien todėl, kad gal būt taip ir turi būti, taip „sukonstruotas“ scenarijus. DiCaprio vaidybos klasė atsiskleidė jau anksčiau, kad ir to pačio M. Scorceses čia minėtuose filmuose. Ogi tiems, kam šis aktorius išlikęs, kaip „cukrinukas“ iš „Titaniko“, „laikantis kozyrius“ tik dėl savo jaunatviškos išvaizdos, po „Infiltruotų“, turėtų galutinai atsitokėti. Ekrane matome didį aktorystės meistrą…
Negaliu nepaminėti muzikos. Kompozitorius – Howard Shore. Kūrė muziką ne vien daugumai Scorceses, bet ir Davidų – Cronenbergo ir Fincherio, Kevino Smitho, Jonathano Demme, „Žiedų valdovų“ ir daugelio kitų filmų muziką. Bet ne jo pomėgis filmui suteikti didelio simfoninio orkestro atliekamą muziką įstringa – būtent jau pirmame kadre girdi puikiai atpažįstamus „The Rolling stones“, vėliau ir „Pink Floyd“ narių kūrybą, „Beach Boys“ ir panašių muziką. To negirdėti neįmanoma, kokie įtempti veiksmai bevyktų ekrane…
Pasakoti siužetines peripetijas būtų ir keblu ir meškos paslauga dar nemačiusiems. Kadangi nuo pat pirmų kadrų autoriai įsuka žiūrintįjį į tokią intensyvaus mąstymo šachmatų partiją spėliojant, numatant, galvojant tolimesnius ėjimus, kad per 2 su puse valandos nė nepasijudinsi. Ir jeigu paskutiniame šachmatų čempionų kovoje įvyko tualeto skandalas, tai „Infiltruotų“ partijoje to įvykti paprasčiausiai negali. Jei prisieis išeiti trumpam iš seanso, jūsų partija pralošta – nesakau, kad nebesuprasite tolimesnio filmo veiksmo, bet kad prarasite kažką reikšmingo, tai jau tikrai. Todėl iš mano rašto galima gauti bent jau vieną naudą – rekomendaciją neprisigerti prieš seansą. Nei sulčių, nei kažko karštesnio, stipresnio – ir vieni ir kiti gėrimai skirtingu būdu sutrukdytų suvokti visą filmo jėgą, tobulybę. Nes nėra jame nei vienos nereikalingos scenos, nei vieno užtęstumo. Pradėjus ieškoti klišių, jų pėdsakus lyg ir gali pastebėti, pvz. M.Damono pažinties scena su psichologe lifte, ar būdingi J.Nicholsono vaidybos elementai, pvz. moralizuojant kavinėje L. Di Caprio filmo finale, bet tai tik probėgšmais pasimačiusios smulkmenos, kurios tuoj pat išsitrina gaivalingo filmo tempo fone. Nesutinku, jog racionalūs ir kinomanų diskusijose aiškinimai, kad gyvenime būtų kur kas greičiau žiurkinai patekę į spąstus. Reikia klausti tų skirtingų grupių žmonių-profesionalų, kurių yra visur, ne vien JAV. Galų gale, čia – filmas…
Taigi, pirmyn žiūrėti „Infiltruotus“.
Ak, tiesa. Kur ten Brad Pitt?
Ogi jis kartu su buvusiąją Jennifer Aniston ir kitais yra pagrindiniu filmo prodiuseriu. Tiksliau, žinoma, jo kompanija prodiusuoja. O tai – reikšminga. Žinant, kad ir tokios asmenybės, kaip David Lynch, Brian de Palma, Woody Allen šiais laikais susiduria su nemažomis problemomis finansuojant savo projektus, kai įsigalėjusi tokia stipri komercinio kino linija.
„Infiltruoti“ yra labai retas sėkmingo komercinio ir autorinio-intelektualaus kino junginys.
Marijus
Martinas Scorsese – ne tik žinomas režisierius, bet ir kino eruditas, puikiai žinantis jo istoriją. Jei jis sumanė perdaryti 2002-ųjų metų Honkongo policijos trilerį – vadinasi tam buvo pakankamai svarių priežasčių.
M. Scorsese, išbandęs daugybę žanrų, užsirekomendavo kaip gangsterių filmų specialistas. Sužinojęs apie „Infiltruotus“ pamaniau, kad garsusis amerikietis tiesiog pasidavė Holivudo prašymams padaryti dar vieną gangsterinį hitą. Šį kartą labiau komercinį. Motyvacijos yra – Martynas Scorsese jau pareiškė, jog pavargo nuo didelių projektų. „Aš nežinau, kiek laiko dar mano planai sutaps su didžiųjų studijų interesais. Pats jau seniai noriu kurti mažo biudžeto kiną. Jame daugiau rizikos, įdomiau dirbti“ -pareiškė jis savo nesename interviu. „BBC News“ pranešė, kad M.Scorsese pradėjo realizuoti savo seną sumanymą – „kamerinį filmą apie krikščionių invaziją į feodalinę Japoniją“.
Holivudo blokbasteriai laimi tik paauglių auditoriją. „Protingesnių“ filmų sukurti dažniausiai nepavyksta. JAV kriminalinio kino erdvę kol kas sėkmingai užpildo tik Michaelas Mannas, kurio šių metų „Majamio policija“ pateisino gerbėjų lūkesčius, bet filmas pelnytai sulaukia ir priekaištų. „Karlito kelio“ kūrėjas Brianas De Palma šiemet sužlugo su klasikiniu detektyvu „Juodoji orchidėja“. Beliko tik Martinas Scorsese toje armijoje, kuri gali padaryti kietą veiksmo kriminalą.
„Geri vyrukai“ ir „Casino“ buvo labai estetiškos mafijos kronikos – veiksmo filmais jų nepavadinsi. „Infiltruoti“ atrodė bus labiau komerciškas veiksmo trileris su režisieriui būdinga nusikaltėlių pasaulio autentika. Spręskite patys: vaidina visas populiariausių aktorių žvaigždynas – J.Nicholson, Matt Damon, Leonardo Di Caprio, Mark Wahlenberg, Alec Baldwin… Skirtingose stovyklose infiltruoti Mattas Damonas ir Leonardas Di Caprio idealiai tinka „svetimų tarp savų“ vaidmenims. Abu panašūs į baikščius berniukus, kurių baimės kupinos akys iškart išduoda, jog jie yra ne savo stovykloje ir balansuoja ant demaskavimo ribos.
Režisierius sumaniai išnaudojo šias, atrodytų, nusibodusias žvaigždeles, sukurdamas maksimalią įtampą. Ko verta jų vienas kito medžioklė, kulminaciją pasiekianti mobiliųjų telefonų pokalbiu! Mattas Damonas ne kartą sėkmingai vaidino veidmainį, viršūnę pasiekęs „Talentingame misteryje Riplyje“. L.Di Caprio šiame filme po ilgos pertraukos pasirodė gerokai subrendęs, vyriškesnis ir vaidinantis tikrai gerai. Galime patikėti jo pareiškimais spaudoje, jog jis suprato esą „Titaniko“ triumfas jam negarantuos nesibaigiančios šlovės ir dabar jis vėl stengsis įrodinėti savo aktorinius gabumus sunkiu darbu.
“Infiltruotuose” L.Di Caprio puikiai dirba ir nueina savo herojaus kelią garbingai, nepretenduodamas į solo, o prisitaikydamas prie viso puikaus aktorių ansamblio. Virš Matto Damono ir L.Di Caprio kaip kortų tūzas – solidus Jackas Nicholsonas. Režisieriaus atgaivintas po 3 metų pertraukos didžiajame ekrane, garsenybė vaidina Mario Puzzo „Krikštatėvio“ prototipu tapusį mafijos bosą Frenką Kostelą.
Iš triskart „Oskarą“ laimėjusio veterano M.Scorsese išspaudė maksimalų rezultatą. Suprasdamas, kad tai galbūt paskutinis toks energingas senstančio J.Nicholsono vaidmuo, nenustebčiau, jei jis atneštų jam 4-ąją Akademijos statulėlę. Lygiai taip pat ją gali gauti bet kas iš pagrindinių ir antro plano vaidmenų kūrėjų.
O antraplaniai vaidmenys tiesiog žavi. Storulis policijos šefas Alecas Baldwinas – toks pat įnirtingas, kaip ir jo antipodas Frenkas Kostelas. Martinas Sheenas – „Apokalipsės“ aktorius – ilgą laiką vaidinęs schematinius epizodinius senukus, politikus, klerkus – „Infiltruotuose“ gavo progą pasižymėti dramatiniam policijos kapitono vaidmeny ir taip galbūt paskatinti savo alkoholiką sūnų Charlie Sheeną praktiniu pavyzdžiu.
Markas Wahlbergas irgi nustebina, suvaidinęs antipatišką, bet įsimenantį policininką – idealistą. Kaip ir jo simetriškas atvaizdas – Ponas Prancūzas banditų stovykloje (akt. Ray Winstone) … Visi vaidmenys filme suskirstyti simetriškai, nes „Infiltruotų“ pasaulis susideda iš dviejų formalių pasaulėlių – policijos ir banditų. Formalių, nes režisierius tarp jų padeda lygybės ženklą.
Pridėkime, kad režisūros asas visuose „Infiltruotų“ darbo grandyse pasikvietė tik aukščiausios klasės profesionalus: Holivudo kompozitorių Howardą Shore, vokiečių operatorių Michaelą Ballhau, dirbusį su R.W.Fasbinderiu ir Wimu Wendersu. Reziumuoju – filme nėra jokio techninio broko, net jei išnarstytume jį po kauliuką. Montažas, garso takelis, kameros darbas – viskas idealu.
Apie pasakojamą istoriją kalbėti negaliu, nes išduosiu paslaptis, kurios yra filmo puošmena. Jau žinome, kad Martinas Scorsese sugeba gangsterinį filmą pakylėti iki tragedijos lygio, paberdamas daug citatų, atvirų metaforų… Ir vistiek mane jis apgavo. Siužeto pagrindu pasiskolintas Honkongo „Vidinis tyrimas“ – žadėjo dinamišką reginį su tradiciniu finalu. Filmo eigoje matome daug nuotykių ir puikiai kuriamą įtampą. Pradžioje atrodo, kad Martinas Scorsese tikrai nusprendė padaryti hitą plačiai publikai. Kodėl gi ne, prieš atsisveikinant su didžiaisiais „Warner Brothers“ studijos biudžetais?
Esu užtikrintas, kad istorijos posūkiai ekrane apgaus ne vieną. Iškart po finalinių titrų pasijusime keistai. Bet po kiek laiko prisiminsime filmo bendrą nuotaiką, personažus ir suprasime, kad viskas jame buvo teisingai ir tiksliai.
Jeigu nesėdėjome kalėjime, bent klausėmės kriminalinių kronikų ir žinome, kad pareigūnų ir nusikaltėlių gyvenime daugiau savižudybių ir neteisybės, negu aiškių atomazgų su laukiamom Di Caprio ir Matto Damono finalinėm muštynėm. Palaimingo „happy endo“ nebuvo ir ankstesniuose šio autoriaus „nuaruose“, nei B.De Palmos, nei M.Manno analogiškame kinematografe. Ir net visa tai įvertinant, tokių netikėtų intonacijų „Infiltruotuose“ sunku buvo tikėtis.
Mano įsitikinimu, Martinas Scorsese, nuliūdindamas ne pačiom maloniausiom visų intrigų pabaigom, sukūrė vieną geriausių savo filmų, vieną geriausių banditiškos tematikos „nuarų“. Jis tikrai skirtas ne pramogai su mergina. Labiau primena net ne žaismingos formos „Gerus vyrukus“, o negailestingos graužaties prieskonį iš prancūzų kriminalinių dramų. Filosofiniai Jacko Nicholsono monologai apie gyvenimą ir žiurkyną, filmo pradžioje panašūs tik į komiškus intarpus. Jam pasibaigus įgauna visai kitokią prasmę. Liūdną prasmę, kuri paskutiniu metu taip stipriai veikė tik po puikaus prancūzų kriminalo „Juvelyrų krantinė 36“. Ten visas pasakojimas buvo tik apie policininkų pasaulį. Bet cituojant „Infiltruotuose“ akcentuotą L.Di Caprio monologą psichoanalitikei – „kai tau į veidą nukreiptas vambzdis, nėra jokio skirtumo, mentas tu ar banditas“.
Martinas Scorsese – ne tik žinomas režisierius, bet ir kino eruditas, puikiai žinantis jo istoriją. Jei jis sumanė perdaryti 2002-ųjų metų Honkongo policijos trilerį – vadinasi tam buvo pakankamai svarių priežasčių.
M. Scorsese, išbandęs daugybę žanrų, užsirekomendavo kaip gangsterių filmų specialistas. Sužinojęs apie „Infiltruotus“ pamaniau, kad garsusis amerikietis tiesiog pasidavė Holivudo prašymams padaryti dar vieną gangsterinį hitą. Šį kartą labiau komercinį. Motyvacijos yra – Martynas Scorsese jau pareiškė, jog pavargo nuo didelių projektų. „Aš nežinau, kiek laiko dar mano planai sutaps su didžiųjų studijų interesais. Pats jau seniai noriu kurti mažo biudžeto kiną. Jame daugiau rizikos, įdomiau dirbti“ -pareiškė jis savo nesename interviu. „BBC News“ pranešė, kad M.Scorsese pradėjo realizuoti savo seną sumanymą – „kamerinį filmą apie krikščionių invaziją į feodalinę Japoniją“.
Holivudo blokbasteriai laimi tik paauglių auditoriją. „Protingesnių“ filmų sukurti dažniausiai nepavyksta. JAV kriminalinio kino erdvę kol kas sėkmingai užpildo tik Michaelas Mannas, kurio šių metų „Majamio policija“ pateisino gerbėjų lūkesčius, bet filmas pelnytai sulaukia ir priekaištų. „Karlito kelio“ kūrėjas Brianas De Palma šiemet sužlugo su klasikiniu detektyvu „Juodoji orchidėja“. Beliko tik Martinas Scorsese toje armijoje, kuri gali padaryti kietą veiksmo kriminalą.
„Geri vyrukai“ ir „Casino“ buvo labai estetiškos mafijos kronikos – veiksmo filmais jų nepavadinsi. „Infiltruoti“ atrodė bus labiau komerciškas veiksmo trileris su režisieriui būdinga nusikaltėlių pasaulio autentika. Spręskite patys: vaidina visas populiariausių aktorių žvaigždynas – J.Nicholson, Matt Damon, Leonardo Di Caprio, Mark Wahlenberg, Alec Baldwin… Skirtingose stovyklose infiltruoti Mattas Damonas ir Leonardas Di Caprio idealiai tinka „svetimų tarp savų“ vaidmenims. Abu panašūs į baikščius berniukus, kurių baimės kupinos akys iškart išduoda, jog jie yra ne savo stovykloje ir balansuoja ant demaskavimo ribos.
Režisierius sumaniai išnaudojo šias, atrodytų, nusibodusias žvaigždeles, sukurdamas maksimalią įtampą. Ko verta jų vienas kito medžioklė, kulminaciją pasiekianti mobiliųjų telefonų pokalbiu! Mattas Damonas ne kartą sėkmingai vaidino veidmainį, viršūnę pasiekęs „Talentingame misteryje Riplyje“. L.Di Caprio šiame filme po ilgos pertraukos pasirodė gerokai subrendęs, vyriškesnis ir vaidinantis tikrai gerai. Galime patikėti jo pareiškimais spaudoje, jog jis suprato esą „Titaniko“ triumfas jam negarantuos nesibaigiančios šlovės ir dabar jis vėl stengsis įrodinėti savo aktorinius gabumus sunkiu darbu.
“Infiltruotuose” L.Di Caprio puikiai dirba ir nueina savo herojaus kelią garbingai, nepretenduodamas į solo, o prisitaikydamas prie viso puikaus aktorių ansamblio. Virš Matto Damono ir L.Di Caprio kaip kortų tūzas – solidus Jackas Nicholsonas. Režisieriaus atgaivintas po 3 metų pertraukos didžiajame ekrane, garsenybė vaidina Mario Puzzo „Krikštatėvio“ prototipu tapusį mafijos bosą Frenką Kostelą.
Iš triskart „Oskarą“ laimėjusio veterano M.Scorsese išspaudė maksimalų rezultatą. Suprasdamas, kad tai galbūt paskutinis toks energingas senstančio J.Nicholsono vaidmuo, nenustebčiau, jei jis atneštų jam 4-ąją Akademijos statulėlę. Lygiai taip pat ją gali gauti bet kas iš pagrindinių ir antro plano vaidmenų kūrėjų.
O antraplaniai vaidmenys tiesiog žavi. Storulis policijos šefas Alecas Baldwinas – toks pat įnirtingas, kaip ir jo antipodas Frenkas Kostelas. Martinas Sheenas – „Apokalipsės“ aktorius – ilgą laiką vaidinęs schematinius epizodinius senukus, politikus, klerkus – „Infiltruotuose“ gavo progą pasižymėti dramatiniam policijos kapitono vaidmeny ir taip galbūt paskatinti savo alkoholiką sūnų Charlie Sheeną praktiniu pavyzdžiu.
Markas Wahlbergas irgi nustebina, suvaidinęs antipatišką, bet įsimenantį policininką – idealistą. Kaip ir jo simetriškas atvaizdas – Ponas Prancūzas banditų stovykloje (akt. Ray Winstone) … Visi vaidmenys filme suskirstyti simetriškai, nes „Infiltruotų“ pasaulis susideda iš dviejų formalių pasaulėlių – policijos ir banditų. Formalių, nes režisierius tarp jų padeda lygybės ženklą.
Pridėkime, kad režisūros asas visuose „Infiltruotų“ darbo grandyse pasikvietė tik aukščiausios klasės profesionalus: Holivudo kompozitorių Howardą Shore, vokiečių operatorių Michaelą Ballhau, dirbusį su R.W.Fasbinderiu ir Wimu Wendersu. Reziumuoju – filme nėra jokio techninio broko, net jei išnarstytume jį po kauliuką. Montažas, garso takelis, kameros darbas – viskas idealu.
Apie pasakojamą istoriją kalbėti negaliu, nes išduosiu paslaptis, kurios yra filmo puošmena. Jau žinome, kad Martinas Scorsese sugeba gangsterinį filmą pakylėti iki tragedijos lygio, paberdamas daug citatų, atvirų metaforų… Ir vistiek mane jis apgavo. Siužeto pagrindu pasiskolintas Honkongo „Vidinis tyrimas“ – žadėjo dinamišką reginį su tradiciniu finalu. Filmo eigoje matome daug nuotykių ir puikiai kuriamą įtampą. Pradžioje atrodo, kad Martinas Scorsese tikrai nusprendė padaryti hitą plačiai publikai. Kodėl gi ne, prieš atsisveikinant su didžiaisiais „Warner Brothers“ studijos biudžetais?
Esu užtikrintas, kad istorijos posūkiai ekrane apgaus ne vieną. Iškart po finalinių titrų pasijusime keistai. Bet po kiek laiko prisiminsime filmo bendrą nuotaiką, personažus ir suprasime, kad viskas jame buvo teisingai ir tiksliai.
Jeigu nesėdėjome kalėjime, bent klausėmės kriminalinių kronikų ir žinome, kad pareigūnų ir nusikaltėlių gyvenime daugiau savižudybių ir neteisybės, negu aiškių atomazgų su laukiamom Di Caprio ir Matto Damono finalinėm muštynėm. Palaimingo „happy endo“ nebuvo ir ankstesniuose šio autoriaus „nuaruose“, nei B.De Palmos, nei M.Manno analogiškame kinematografe. Ir net visa tai įvertinant, tokių netikėtų intonacijų „Infiltruotuose“ sunku buvo tikėtis.
Mano įsitikinimu, Martinas Scorsese, nuliūdindamas ne pačiom maloniausiom visų intrigų pabaigom, sukūrė vieną geriausių savo filmų, vieną geriausių banditiškos tematikos „nuarų“. Jis tikrai skirtas ne pramogai su mergina. Labiau primena net ne žaismingos formos „Gerus vyrukus“, o negailestingos graužaties prieskonį iš prancūzų kriminalinių dramų. Filosofiniai Jacko Nicholsono monologai apie gyvenimą ir žiurkyną, filmo pradžioje panašūs tik į komiškus intarpus. Jam pasibaigus įgauna visai kitokią prasmę. Liūdną prasmę, kuri paskutiniu metu taip stipriai veikė tik po puikaus prancūzų kriminalo „Juvelyrų krantinė 36“. Ten visas pasakojimas buvo tik apie policininkų pasaulį. Bet cituojant „Infiltruotuose“ akcentuotą L.Di Caprio monologą psichoanalitikei – „kai tau į veidą nukreiptas vambzdis, nėra jokio skirtumo, mentas tu ar banditas“.
ATF dienoraštis
Taigi, nors filmas man ir patiko, bet pabaigos vis tiek nesupratau, o tai mane šiek tiek suerzino. Bet vis tiek neblogas trileris.
Taigi, nors filmas man ir patiko, bet pabaigos vis tiek nesupratau, o tai mane šiek tiek suerzino. Bet vis tiek neblogas trileris.
1000kadru
Įdomi buvo kiekviena juostos minutė ir tos dvi su puse valandos greitai prabėgo. Dabar nesistebiu, kodėl šis filmas imdb tope taip aukštai (nors filmo pradžioje buvo kilęs toks klausimas). Manau, jeigu norit pažiūrėt kažką, kas truputį prabudins ir padės pamankštinti smegenis, tai „The Departed” – labai taiklus pasirinkimas.
Įdomi buvo kiekviena juostos minutė ir tos dvi su puse valandos greitai prabėgo. Dabar nesistebiu, kodėl šis filmas imdb tope taip aukštai (nors filmo pradžioje buvo kilęs toks klausimas). Manau, jeigu norit pažiūrėt kažką, kas truputį prabudins ir padės pamankštinti smegenis, tai „The Departed” – labai taiklus pasirinkimas.
filmuvakaras
Jei dar yra nemačiusių, žiūrėkit. O aš sau palinkėsiu atrasti laiko ir ilgiems filmams, nesibodėti aktorių sąraše esančios L. DiCaprio pavardės (na, nieko negaliu padaryti sau: žinau, kad aktorius neprastas ir tuo ne kartą įsitikinau, bet automatiška atmetimo reakcija įvyksta pamačius jo pavardę ir tiek), nes tik tokiu būdu pamatysiu ne vieną vertą dėmesio filmą.
Jei dar yra nemačiusių, žiūrėkit. O aš sau palinkėsiu atrasti laiko ir ilgiems filmams, nesibodėti aktorių sąraše esančios L. DiCaprio pavardės (na, nieko negaliu padaryti sau: žinau, kad aktorius neprastas ir tuo ne kartą įsitikinau, bet automatiška atmetimo reakcija įvyksta pamačius jo pavardę ir tiek), nes tik tokiu būdu pamatysiu ne vieną vertą dėmesio filmą.