Juodoji orchidėja (2006)

Vartotojų atsiliepimai

1. 

   Marijus 2023/01/22

   Brianas De Palma pirmiausia yra kinomanas, filmų vertintojas ir tik po to savarankiškas autorius. Kiekvienas jo darbas kupinas citatų, asociacijų ir sąmoningų mėgdžiojimų. Kaip ir Quentinas Tarantino, B. De Palma nekuria naujų žanrų ar kino rūšių. Kino eruditas tiesiog improvizuoja savo sinefilišku išmanymu, kartais modernizuoja klasikinį gangsterių filmą („Veidas su randu“, 1983 m.), kartais hičkokišką trilerį („Haliucinacija“, 1976 m., „Persirengęs žudyti“, 1980 m., „Gyvatės žvilgsnis“, 1998 m.).

   Pagrindiniu režisieriaus koziriu visada buvo artistiškumas ir gausių klasikinių filmavimo priemonių panaudojimas, todėl jis pelnytai kritikuotas už naivius ir nelogiškus siužetus, bet visuomet mėgiamas tikrų kino gurmanų.

   Brianas De Palma nemoka paprastai judėti su kamera. Jo rankose ji šoka grakščia trajektorija apie filmuojamą objektą: sulėtintas filmavimas kulminaciniu momentu, ekrano dalinimas. Formos tobulybę režisierius pasiekė trumpų ir paprastų siužetų filmuose : „Keri“ (1976 m.), „Įniršis“ (1978 m.) ir „Blow out“ (1981 m.). Paprastos istorijos davė vaizdo meistrui pakankamai laiko ir galimybių pademonstruoti savo virtuoziškumą.

   Rašytojas James Ellroy džiaugiasi, kad jo garsų kriminalinį romaną „Juodasis jurginas“ ėmėsi realizuoti pripažintas trilerių stilistas. Gerbiu abu autorius, bet, mano įsitikinimu, jų sąjunga yra nevaisinga. Juodąjį detektyvą stilizuojančiam Jamesui Ellroy labiau tinka realistas Curtis Hansonas, tiksliai ekranizavęs „Los Andželą. Slaptai“.

   Intriguojantis romanas „Juodasis jurginas“ tik paviršutiniškai mąstant tinka Brianui de Palmai. Jo pagrindu imtas iki šiol neatskleistas legendinis nusikaltimas. 1947 m. Sausio 15 d. pradedanti aktorė Elizabeth Short buvo rasta nužudyta netoli Holivudo. „Juoduoju jurginu“ praminta mergina, kaip ir dauguma provincijos panelių, svajojo apie kino žvaigždės karjerą. Jos kūnas buvo rastas padalintas į dvi dalis, be vidaus organų, veidas perpjautas nuo lūpų iki ausų – pagal Viktoro Hugo romaną „Žmogus, kuris juokėsi“. Štai toks rafinuotas ir baisus nusikaltimas įvyko „Sapnų fabrike“ . Žudikas iki šiol nerastas, tikroji paslaptis neįminta – Jamesas Ellroy tiesiog pateikė savą nusikaltimo interpretaciją.

   Romanas yra romanas. Jame daug herojų ir siužetinių linijų. Supuvęs ir paslaptingas Holivudą supančio biznio pasaulis. Korumpuoti policininkai. Tradicinis meilės trikampis. Lemtinga gražuolė. Turtingų šeimų paslaptys. Visa tai primena Filipo Marlou laikus. Ypač klasikinį Howardo Hawkso „Didijį sapną“.

   Rašytojas džiaugiasi jog Brianui de Palmai pavyko nuoseklioje ekranizacijoje sutalpinti visus šiuos pagrindinius knygos elementus. Tačiau dar nemačius filmo, man kilo didelės abejonės, kaip tai įmanoma padaryti dviejų valandų kino reginyje, išsaugant „depalmiškai“ lėtą filmavimą ir gėrėjimąsi turtingais, estetizuotais kadrais. „Juodasis jurginas“, nežinia kodėl mūsų platintojų perkrikštytas i „Juodąją orchidėją“, atidarė 63-ią tarptautinį Venecijos kino festivalį. Deja, iš kart buvo sutiktas prieštaringai ir iki šiol kritikų vertinamas labai kukliai. Nemanau, kad “tikrų sinefilų vis mažėja“ (anot Sauliaus Macaičio recenzijos „Kino“žurnale). Filmo nesėkmės priežastis, mano nuomone, kur kas banalesnė. Literatūra prarijo kiną. Filme tiesiog visko perdaug. Didžioji „Juodosios orchidėjos“ laiko dalis skirta užkadrinio pasakotojo informacijai. Pusė filmo yra tarsi libretas to, ko filmo kūrėjai nespėjo nuosekliai pavaizduoti. Brianas De Palma labai stengėsi. Jo profesionalumas, artistiškumas žavi net ir nepasisekusiuose darbuose.

   „Juodoji orchidėja“ atitinka visas „film noir“ žaidimo taisykles, sudomina nuotykių gausa. Pamatysime boksą, susišaudymus, muštynes, estetišką seksą ir daug populiarių aktorių. Pastovus B. De Palmos bendražygis – operatorius Vilmos Zsigmond – negali filmuoti blogai. Dailininkas statytojas – italas Dante Ferretti – idealiai pasistengė, kad Bulgarijoje fiksuoti epizodai dvelktų pokarinio Los Anželo dvasia. Kompozitorius Mark Isham sukūrė trileriui tinkantį garso takelį.

   Blogiau aktoriams. Garsios kino žvaigždės vaidina kiekvienas sau ir nesudaro vientisos komandos. Tai suprantama, kai pats režisierius skuba, netilpdamas į laiko limitą, reikšmingus dialogus paverčia faktų konstatavimu. Pirmoje filmo dalyje išdėstęs sau įprastas kortas ant stalo, meta visus savo gerai įsisavintus kino išmanytojo ginklus. „Juodoje orchidėjoje“ atrasite tuos pačius „Neliečiamųjų“ rakursus. Bet chronometras tiksi. Brianas De Palma ne turinio, o formos meistras. Ilgiau užsižaidęs kino magija, jis tarsi supranta, kad reikia spėti išpasakoti scenarijuje surašytus faktus: kas ką nužudė ir kodėl. Todėl antroje filmo dalyje tiesiog skuba, kaip žmogus pradėjęs pernelyg ilgą tostą. Žiūrovui jaučiasi toks nesubalansavimas. Kuo arčiau filmo finalas, tuo labiau akį rėžia skubėjimas išpasakoti visą detektyvą iki galo. Nenuostabu, kad aktoriai atlieka operos solistų partijas: Scarlett Johansson – graži, kaip filmo rekvizito dalis. Joshas Hartnettas nė iš tolo neprilygsta Roberto Mitchumo ar Humphrey Bogarto herojams. Jis pakankamai gražus, kad patiktų merginoms kino salėje, bet neturi charizmos vaidinti gyvenimo pamėtytą seklį, apie kurį klijuojamas visas kino pasakojimas. Hilary Swank klastingos femme fatale rolėje tikrai nieko neįtikina. Aaronas Eckhartas vienintelis jaučiasi savam kailyje, bet jis perdaug rėkauja ir nervingai blaškosi. Tai erzina, bet įdomus aktorius scenose tiesiog nejaučia partnerių. Estetišką, mistišką De Palmos kiną primena tik Mia Kirschner. Ji vaidina pačią nužudytąją – Elizabet Short. Jos repeticijų monologai neva įamžinti juodai baltoje juostoje. Jie vieninteliai suteikia planuotą liūdną nuotaiką, primena daugybės tokių „Jurginų“ dramas už ciniško Holywoodlando kadro.

   Maestro Brianas De Palma visada išliks mano favoritiniu kinematografininku. Taip norisi jį įtikinti, jog ne jam skirtas daugiakalbių knygų perpasakojimas. Mano mylimas „Karlito kelias“ (1993 m.) – bene paskutinis režisieriaus triumfas, kuriame tie patys kino kameros žaidimai susiderino su jaudinančia istorija. Šis šedevras irgi rėmėsi literatūros šaltiniu. Bet jo pagrindu tapo prie De Palmos kino specifikos pritaikyti du Niujorko teisėjo Edwino Torreso kriminalinį pasaulį vaizduojantys literatūros kūriniai. „Juodosios orchidėjos“ atveju – atvirkščiai – režisierius prisitaikė prie literatūros. Rezultatas gavos įdomus tiek, kiek pats siužetas. Detektyvų mėgėjams galima rekomenduoti filmą, bet namie, žiūrint DVD, lengviau bus suprasti suveltą kriminalinių faktų pynę.

   Namų kinas – įžeidimas Brianui De Palmai. Tačiau kino salėje „Juodoji orchidėja“ – pernelyg nuobodus išbandymas. Guodžiantis įvertinimas – „galima žiūrėti“ – nevertas Briano DePalmos talento. Nerimą kelia, kad režisieriaus projektuose numatomi nauji komerciniai užsakymai (“Neliečiamųjų“ tęsinys). Negi beliks džiaugtis senais gerais laikais, kai kūrėjo įniršiui visos misijos buvo įmanomos?

   7,0 rating

   Brianas De Palma pirmiausia yra kinomanas, filmų vertintojas ir tik po to savarankiškas autorius. Kiekvienas jo darbas kupinas citatų, asociacijų ir sąmoningų mėgdžiojimų. Kaip ir Quentinas Tarantino, B. De Palma nekuria naujų žanrų ar kino rūšių. Kino eruditas tiesiog improvizuoja savo sinefilišku išmanymu, kartais modernizuoja klasikinį gangsterių filmą („Veidas su randu“, 1983 m.), kartais hičkokišką trilerį („Haliucinacija“, 1976 m., „Persirengęs žudyti“, 1980 m., „Gyvatės žvilgsnis“, 1998 m.).

   Pagrindiniu režisieriaus koziriu visada buvo artistiškumas ir gausių klasikinių filmavimo priemonių panaudojimas, todėl jis pelnytai kritikuotas už naivius ir nelogiškus siužetus, bet visuomet mėgiamas tikrų kino gurmanų.

   Brianas De Palma nemoka paprastai judėti su kamera. Jo rankose ji šoka grakščia trajektorija apie filmuojamą objektą: sulėtintas filmavimas kulminaciniu momentu, ekrano dalinimas. Formos tobulybę režisierius pasiekė trumpų ir paprastų siužetų filmuose : „Keri“ (1976 m.), „Įniršis“ (1978 m.) ir „Blow out“ (1981 m.). Paprastos istorijos davė vaizdo meistrui pakankamai laiko ir galimybių pademonstruoti savo virtuoziškumą.

   Rašytojas James Ellroy džiaugiasi, kad jo garsų kriminalinį romaną „Juodasis jurginas“ ėmėsi realizuoti pripažintas trilerių stilistas. Gerbiu abu autorius, bet, mano įsitikinimu, jų sąjunga yra nevaisinga. Juodąjį detektyvą stilizuojančiam Jamesui Ellroy labiau tinka realistas Curtis Hansonas, tiksliai ekranizavęs „Los Andželą. Slaptai“.

   Intriguojantis romanas „Juodasis jurginas“ tik paviršutiniškai mąstant tinka Brianui de Palmai. Jo pagrindu imtas iki šiol neatskleistas legendinis nusikaltimas. 1947 m. Sausio 15 d. pradedanti aktorė Elizabeth Short buvo rasta nužudyta netoli Holivudo. „Juoduoju jurginu“ praminta mergina, kaip ir dauguma provincijos panelių, svajojo apie kino žvaigždės karjerą. Jos kūnas buvo rastas padalintas į dvi dalis, be vidaus organų, veidas perpjautas nuo lūpų iki ausų – pagal Viktoro Hugo romaną „Žmogus, kuris juokėsi“. Štai toks rafinuotas ir baisus nusikaltimas įvyko „Sapnų fabrike“ . Žudikas iki šiol nerastas, tikroji paslaptis neįminta – Jamesas Ellroy tiesiog pateikė savą nusikaltimo interpretaciją.

   Romanas yra romanas. Jame daug herojų ir siužetinių linijų. Supuvęs ir paslaptingas Holivudą supančio biznio pasaulis. Korumpuoti policininkai. Tradicinis meilės trikampis. Lemtinga gražuolė. Turtingų šeimų paslaptys. Visa tai primena Filipo Marlou laikus. Ypač klasikinį Howardo Hawkso „Didijį sapną“.

   Rašytojas džiaugiasi jog Brianui de Palmai pavyko nuoseklioje ekranizacijoje sutalpinti visus šiuos pagrindinius knygos elementus. Tačiau dar nemačius filmo, man kilo didelės abejonės, kaip tai įmanoma padaryti dviejų valandų kino reginyje, išsaugant „depalmiškai“ lėtą filmavimą ir gėrėjimąsi turtingais, estetizuotais kadrais. „Juodasis jurginas“, nežinia kodėl mūsų platintojų perkrikštytas i „Juodąją orchidėją“, atidarė 63-ią tarptautinį Venecijos kino festivalį. Deja, iš kart buvo sutiktas prieštaringai ir iki šiol kritikų vertinamas labai kukliai. Nemanau, kad “tikrų sinefilų vis mažėja“ (anot Sauliaus Macaičio recenzijos „Kino“žurnale). Filmo nesėkmės priežastis, mano nuomone, kur kas banalesnė. Literatūra prarijo kiną. Filme tiesiog visko perdaug. Didžioji „Juodosios orchidėjos“ laiko dalis skirta užkadrinio pasakotojo informacijai. Pusė filmo yra tarsi libretas to, ko filmo kūrėjai nespėjo nuosekliai pavaizduoti. Brianas De Palma labai stengėsi. Jo profesionalumas, artistiškumas žavi net ir nepasisekusiuose darbuose.

   „Juodoji orchidėja“ atitinka visas „film noir“ žaidimo taisykles, sudomina nuotykių gausa. Pamatysime boksą, susišaudymus, muštynes, estetišką seksą ir daug populiarių aktorių. Pastovus B. De Palmos bendražygis – operatorius Vilmos Zsigmond – negali filmuoti blogai. Dailininkas statytojas – italas Dante Ferretti – idealiai pasistengė, kad Bulgarijoje fiksuoti epizodai dvelktų pokarinio Los Anželo dvasia. Kompozitorius Mark Isham sukūrė trileriui tinkantį garso takelį.

   Blogiau aktoriams. Garsios kino žvaigždės vaidina kiekvienas sau ir nesudaro vientisos komandos. Tai suprantama, kai pats režisierius skuba, netilpdamas į laiko limitą, reikšmingus dialogus paverčia faktų konstatavimu. Pirmoje filmo dalyje išdėstęs sau įprastas kortas ant stalo, meta visus savo gerai įsisavintus kino išmanytojo ginklus. „Juodoje orchidėjoje“ atrasite tuos pačius „Neliečiamųjų“ rakursus. Bet chronometras tiksi. Brianas De Palma ne turinio, o formos meistras. Ilgiau užsižaidęs kino magija, jis tarsi supranta, kad reikia spėti išpasakoti scenarijuje surašytus faktus: kas ką nužudė ir kodėl. Todėl antroje filmo dalyje tiesiog skuba, kaip žmogus pradėjęs pernelyg ilgą tostą. Žiūrovui jaučiasi toks nesubalansavimas. Kuo arčiau filmo finalas, tuo labiau akį rėžia skubėjimas išpasakoti visą detektyvą iki galo. Nenuostabu, kad aktoriai atlieka operos solistų partijas: Scarlett Johansson – graži, kaip filmo rekvizito dalis. Joshas Hartnettas nė iš tolo neprilygsta Roberto Mitchumo ar Humphrey Bogarto herojams. Jis pakankamai gražus, kad patiktų merginoms kino salėje, bet neturi charizmos vaidinti gyvenimo pamėtytą seklį, apie kurį klijuojamas visas kino pasakojimas. Hilary Swank klastingos femme fatale rolėje tikrai nieko neįtikina. Aaronas Eckhartas vienintelis jaučiasi savam kailyje, bet jis perdaug rėkauja ir nervingai blaškosi. Tai erzina, bet įdomus aktorius scenose tiesiog nejaučia partnerių. Estetišką, mistišką De Palmos kiną primena tik Mia Kirschner. Ji vaidina pačią nužudytąją – Elizabet Short. Jos repeticijų monologai neva įamžinti juodai baltoje juostoje. Jie vieninteliai suteikia planuotą liūdną nuotaiką, primena daugybės tokių „Jurginų“ dramas už ciniško Holywoodlando kadro.

   Maestro Brianas De Palma visada išliks mano favoritiniu kinematografininku. Taip norisi jį įtikinti, jog ne jam skirtas daugiakalbių knygų perpasakojimas. Mano mylimas „Karlito kelias“ (1993 m.) – bene paskutinis režisieriaus triumfas, kuriame tie patys kino kameros žaidimai susiderino su jaudinančia istorija. Šis šedevras irgi rėmėsi literatūros šaltiniu. Bet jo pagrindu tapo prie De Palmos kino specifikos pritaikyti du Niujorko teisėjo Edwino Torreso kriminalinį pasaulį vaizduojantys literatūros kūriniai. „Juodosios orchidėjos“ atveju – atvirkščiai – režisierius prisitaikė prie literatūros. Rezultatas gavos įdomus tiek, kiek pats siužetas. Detektyvų mėgėjams galima rekomenduoti filmą, bet namie, žiūrint DVD, lengviau bus suprasti suveltą kriminalinių faktų pynę.

   Namų kinas – įžeidimas Brianui De Palmai. Tačiau kino salėje „Juodoji orchidėja“ – pernelyg nuobodus išbandymas. Guodžiantis įvertinimas – „galima žiūrėti“ – nevertas Briano DePalmos talento. Nerimą kelia, kad režisieriaus projektuose numatomi nauji komerciniai užsakymai (“Neliečiamųjų“ tęsinys). Negi beliks džiaugtis senais gerais laikais, kai kūrėjo įniršiui visos misijos buvo įmanomos?