Mergina su drakono tatuiruote (2011)

50 mln. kopijų 46 pasaulio šalyse. Štai taip solidžiai parsidavė šviesaus atminimo švedų rašytojo Stiego Larssono trilogija „Tūkstantmetis”. Danijos ir Švedijos bendros gamybos 2009 m. filmas „Mergina su drakono tatuiruote” pademonstravo galingus finansinius rezultatus Skandinavijos šalyse, nusipelnė užsienio kritikų pagyrimų, įžiebė aktorių Noomi Rapace („Šerlokas Holmsas: šešėlių žaidimas”) ir Michaelo Nyqvisto („Misija: neįmanoma. Šmėklos protokolas”) žvaigždės ir iškovojo svarbiausią D.Britanijos apdovanojimą BAFTA už geriausią filmą ne anglų kalba.

Milžiniškas susidomėjimas Stiego Larssono knygomis ir filmų trilogijos populiarumas pažadino neišvengiamą holivudinės versijos užgimimą. Vienas veiksmingiausių ir ambicingiausių šiuolaikinių prodiuserių Scottas Rudinas pakvietė režisierių Davidą Fincherį („Kovos klubas„, „Septyni”, „Zodiakas”, „Socialinis tinklapis”) ir „Oskaru” apdovanotą scenaristą Steveną Zaillianą, tad nuo pat pradžių amerikietiška „Mergina su drakono tatuiruote” gavo laukiamiausio 2011 m. filmo titulą. Spaudoje išsamiai aprašyta ir ilga pagrindinės aktorės atranka (vaidmeniui pretendavo beveik visos populiariausios tinkamo amžiaus aktorės) dar labiau paskatino domėtis, kas vyksta šalčiausią žiemą sniegingoje Švedijoje.

Davidas Fincheris aiškiai pabrėžė, kad jis nesiruošia paprasčiausiai perdaryti išgarsėjusį danų režisieriaus Nielso Ardeno Oplevo trilerį. Jis ryžosi savaip adaptuoti ir vizualizuoti Stiego Larsseno parašytą pirmąją trilogijos dalį, išnaudodamas griežtus amžiaus cenzo apribojimus, nevengdamas brutalaus smurto, pasitelkdamas kompozitoriųTrento Reznoro iri Atticuso Roso („Oskaro” premija už „Socialinio tinklapio” melodijas) atmosferinį, šiurpinantį, hipnotizuojantį, unikalų garso takelį. Jie įrašė savotiškai užburiančios ir pulsuojančios muzikos simfoniją kiekvienai filmo minutei.

The Girl with the Dragon Tattoo (2011)

2 val. 38 min. trukmės energingas, greitas, žiaurus, provokuojantis trileris neprailgsta nė akimirkai. Netgi originaliąją „Merginą su drakono tatuiruote” matę ir esminių įvykių raidą žinantys žiūrovai turėtų sukrečiančiai nustebti.

Atsakingas, kruopštus ir sąžiningas žurnalistas Mikaelis Bliumkvistas (aktorius Danielis Craigas) iškelia į viešumą Švedijos milijardieriaus Hanso-Eriko Venerstromo finansines aferas, bet pats stipriai nudega. Pavydžių kolegų išduotas ir neteisingai apkaltintas vyras išeina iš darbo žurnale „Tūkstantmetis” ir skuba kuo greičiau pasislėpti. Tačiau visiškai netikėtas kvietimas susitikti su paslaptingu vyresniu džentelmenu ir solidus honoraras ištraukia jį iš nežinios šešėlių. Žurnalistas sėda į traukinį dorai neįsivaizduojantis ir absoliučiai nenutuokiantis, kokie siaubingi išbandymai laukia žiemiškai šaltoje ir kraupias paslaptis sukaupusioje saloje.

Prieš 40 metų jauna mergina Harieta dingo be žinios ir negrįžo. Tuo metu turtingiausios ir įtakingiausios Švedijoje šeimos patriarchas Henrikas Vangeris (aktorius Christopheris Plummeris) jaučiasi įsitikinęs, kas mylimą produkterėčią nužudė labai artimas giminaitis. Jo ramybę per kiekvieną gimtadienį sudrumsčia paštu atkeliaujanti vienoda dovana – džiovintų gėlių puokštė. Prieš akistatą su mirtimi senolis trokšta išsiaiškinti visą teisybę, todėl pavojingam tyrimui pasamdo ne tik skandalingai pagarsėjusį Mikaelį Bliumkvistą. Jis išsiunčia savo ištikimą advokatą Dirčą Frode (aktorius Stevenas Berkoffas) užverbuoti apsaugos įmonėje dirbančią talentingą kompiuterių įsilaužėlę Lisbet Salander (aktorė Rooney Mara). Atsiskyrelės kasdienybę pamėgusi ir be reikalo nekalbanti pankė geriau už kitus moka šnipinėti privačių žmonių gyvenimus, bet skausmingai kenčia dėl priklausomybės nuo iškrypėlių sadistų.

Tamsios praeities prisiminimai ir artimų giminaičių klano sąsajos su naciais kamuoja dingusios Harietos brolį Martiną Vangerį (aktorius Stellanas Skarsgardas), kuris šiandien vadovauja šeimos verslui ir labiausiai nenori, kad neigiamos publikacijos spaudoje ar atskleisti nauji faktai apie šeimos klano ritualinius nusikaltimus dar stipriau pakenktų korporacijos įvaizdžiui. Jis turėtų daugiausiai žinoti, bet neskuba bendradarbiauti su reputaciją praradusiu žurnalistu ir auskarais išsivarsčiusia, juodus drabužius dėvinčia, gudria hakere anoreksike. Nepriklausomiems tyrėjams reikia akivaizdžių įkalčių, tad jie drąsiai brenda per paslapčių ir melagysčių sniegynus link įtariamų žudikų, kurie vis dar gali gyventi tame pačiame privačios salos kotedže.