Niekas tavęs neišgelbės (2023)
Istorija pasakoja apie merginą, vardu Brynn Adams – kūrybingą ir visapusišką asmenį, turintį subtilų protą ir emocinio bendravimo problemų. Bandydama pabėgti nuo artėjančios depresijos, Brynn grįžta namo ir kažkuriuo metu randa paguodą savo gimtosiose sienose, tačiau netikėti svečiai iš toli, toli esančios galaktikos sutrikdo jos sunkiai iškovotą ramybę.
| Biudžetas: | $22,800,000.00 |
|---|
Vartotojų atsiliepimai
Daugiau Brian Duffield
Mission: Impossible - Ghost Protocol (2011)
Tau patiks
Maištinga Siela
Nebloga grafika, kitoks, tirštesnis ir kur kas labiau ne mįslėms bei plepalais grįstas pasakojimas, o tikresnis ir ilgesnis susidūrimas su pilkiais (nereikia laukti filmo galo, kol pamatysite, kaip nupieštas ateivis, jie čionai pasirodo kone iškart ir yra aktyvūs, individualizuoti formomis ir elgsena). Kino kūrėjai iš dalies nori progresyvaus žvilgsnio į ateivius vaizduojantį kiną, sakyčiau, netgi pavyksta, tačiau visas naratyvas maždaug nuo pusės filmo ima pamažu lyg smeigtuku badyti žiūrovų pripūstų balionų lūkesčius – žodžiu, viskas bliūkšta. Toji atgailos, atleidimo istorijos finalinė scena su ilgai sulėtintais ir apsiseilėjusiais veidais tampa ne fiksuota siaubo atmosfera, o vėžliškai besivelkančių klišių karavanas. Scenaristų pastangos apjungti siaubą su žmogiškaisiais pagrindinės veikėjos traumos faktoriais darosi ne tik nepatrauklios, bet kankinančiai karčios, lyg žiūrėtum staiga iš trilerio pasakojimo padarytą pantomimos teatro reprezentaciją, kuri įgauna parodijos atspalvių. Negi galima apsieiti be trokštamų graudenti siaubo žanre, argi tai jau taip būtina?
Nebloga grafika, kitoks, tirštesnis ir kur kas labiau ne mįslėms bei plepalais grįstas pasakojimas, o tikresnis ir ilgesnis susidūrimas su pilkiais (nereikia laukti filmo galo, kol pamatysite, kaip nupieštas ateivis, jie čionai pasirodo kone iškart ir yra aktyvūs, individualizuoti formomis ir elgsena). Kino kūrėjai iš dalies nori progresyvaus žvilgsnio į ateivius vaizduojantį kiną, sakyčiau, netgi pavyksta, tačiau visas naratyvas maždaug nuo pusės filmo ima pamažu lyg smeigtuku badyti žiūrovų pripūstų balionų lūkesčius – žodžiu, viskas bliūkšta. Toji atgailos, atleidimo istorijos finalinė scena su ilgai sulėtintais ir apsiseilėjusiais veidais tampa ne fiksuota siaubo atmosfera, o vėžliškai besivelkančių klišių karavanas. Scenaristų pastangos apjungti siaubą su žmogiškaisiais pagrindinės veikėjos traumos faktoriais darosi ne tik nepatrauklios, bet kankinančiai karčios, lyg žiūrėtum staiga iš trilerio pasakojimo padarytą pantomimos teatro reprezentaciją, kuri įgauna parodijos atspalvių. Negi galima apsieiti be trokštamų graudenti siaubo žanre, argi tai jau taip būtina?