Praėję gyvenimai (2023)
Tu – aklai įsimylėjęs, o tavo simpatija… emigruoja į kitą žemyną. Kaip pasielgsi?
Turėjo praeiti dvylika metų, kol Pietų Korėjoje likęs Hae Sung išdrįso ieškoti į Kanadą išvykusios savo meilės. Pasirodo, ji pakeitė vardą ir išsikėlė Niujorko dangoraižių vertus tikslus. Ar tarp jų liko vietos jausmams? Šio šiuolaikiškai romantiško, svajingo ir iki ašarų autentiško filmo herojai galiausiai susitinka vienai lemtingai savaitei. Jai baigiantis tenka persvarstyti meilės ir likimo, taip pat – šaknų ir ambicijų, sampratas.
Režisierė
Celine Song (g. 1988 Pietų Korėjoje) paauglystėje emigravo į Kanadą, o 2014 m. įstojo į Kolumbijos universitetą Niujorke studijuoti dramaturgijos. Tiek debiutinė šios menininkės pjesė teatrui, tiek pirmojo ilgametražio scenarijus atsispiria nuo jos pačios biografijos. Filmo „Praėję gyvenimai“ premjera įvyko Sandanso festivalyje, o Berlinalėje jis nominuotas Auksiniam lokiui.
Biudžetas: | $12,000,000.00 |
---|---|
Pajamos: | $15,348,213.00 |
Maištinga Siela
Manau, filmui svarbiausia buvo iškelti idilę, jog veikėjai moka išsaugoti galimo gyvenimo perspektyvą stebuklo grožį, kuriam nelemta išsipildyti, bet jis plūduriuoja filmo atmosferoje kaip neįgyvendinta laimės galimybė. Ir tai yra galbūt gražiau, nei tai, jog poros susituokia, viską išbando ir po trijų metų išsiskiria žiauriausiais būdais. Puikūs dialogai. Šiaip nelabai mėgstu literatūrinius dialogus, tačiau režisierei pavyko tuos pasikalbėjimus kažin kaip padaryti intymius, personalizuotus, pavyzdžiui, Noros ir Jungo pasivaikščiojimai prie tilto, išsipasakojant savo gyvenimus. Filmas kartu apie kultūrinius skirtumus ir panašumus – paradoksai čia nesipjauna, o kuria ilgesingą harmoniją, išvengiant holivudinių banalybių. Jautrus azijietiškas pasakojimas, kuriame gražiausia yra tai, kad neįvyksta tai, kas iš esmės būtų teisingiausia.
Manau, filmui svarbiausia buvo iškelti idilę, jog veikėjai moka išsaugoti galimo gyvenimo perspektyvą stebuklo grožį, kuriam nelemta išsipildyti, bet jis plūduriuoja filmo atmosferoje kaip neįgyvendinta laimės galimybė. Ir tai yra galbūt gražiau, nei tai, jog poros susituokia, viską išbando ir po trijų metų išsiskiria žiauriausiais būdais. Puikūs dialogai. Šiaip nelabai mėgstu literatūrinius dialogus, tačiau režisierei pavyko tuos pasikalbėjimus kažin kaip padaryti intymius, personalizuotus, pavyzdžiui, Noros ir Jungo pasivaikščiojimai prie tilto, išsipasakojant savo gyvenimus. Filmas kartu apie kultūrinius skirtumus ir panašumus – paradoksai čia nesipjauna, o kuria ilgesingą harmoniją, išvengiant holivudinių banalybių. Jautrus azijietiškas pasakojimas, kuriame gražiausia yra tai, kad neįvyksta tai, kas iš esmės būtų teisingiausia.