Stiklo pilis (2017)
„Stiklo pilis“ – rašytojos Jeannette Walls to paties pavadinimo autobiografijos, išleistos 2005 m., ekranizacija. Antroji iš keturių vaikų, rašytoja (kurią filme vaidina „Oskaro“ laureatė Brie Larson) augo socialiai sudėtingoje šeimoje. Tėvas Reksas (akt. Woody‘is Harrelsonas) buvo alkoholikas, motina Rozmerė (akt. Naomi Watts) – ne itin sėkminga, tačiau itin ekscentriška dailininkė. Tėvų bohemiškumas ir netradicinis požiūris į aplinkinį pasaulį lėmė, kad keturių jų atžalų vaikystė prabėgo nuolat važinėjant po visą šalį ir niekur neapsistojant ilgiau nei keliems mėnesiams.
Nors Žanetos, jos dviejų seserų ir brolio gyvenimai buvo chaotiški, tėvai nuolat stengėsi jiems suteikti geriausią įmanomą gyvenimą susiklosčiusiomis sąlygomis. Nuolatinis bendravimas, svajonių kūrimas, vilčių kurstymas ir didžiulė meilė buvo nuolatiniai šeimos palydovai, neleidžiantys pernelyg ilgai susimąstyti apie juos lydintį skurdą.
Tačiau skurdas buvo realus. Pilnametystės sulaukusi Žaneta pasiryžta siekti, kad nei jos pačios, nei jos būsimų vaikų gyvenimas niekad nebūtų toks, kokį teko patirti. Sunkiai dirbdama, jauna moteris stengiasi susikurti stabilų ir užtikrintą gyvenimą. Kol vieną dieną jos planus aukštyn kojom apverčia netikėta žinia: norėdami būti šalia dukters, į Niujorką atvyksta gyventi jos bohemiškieji tėvai.
Vartotojų atsiliepimai
Tau patiks
Filmas, sukurtas pagal Stiveno Kingo istoriją, nominuotas 7 "Oskarams".
Siela
Biografinė drama, pastatyta pagal rašytojos Jeannette Walls biografinę knygą „Stiklo pilis“ (angl. The Glass Castle) (2017). Ši istorija pasakoja apie rašytojas bohemišką, turtingą ir kartu komplikuotą ir pilną nepritekliaus bei įvairių traumų patirtą vaikystę. Daugiavaikė šeima, keliaujanti iš vienos vietos į kitą, nuolat patiria nuotykių, nesutarimų, tad žiūrovas netrukus įsitraukia į Kelly Family primenančią šeimynėlę ir jos bendravimo ir gyvenimo atmosferą.
Alkoholis, pažadai, dūžtančios viltys, šeimos santykiai… Daug dalykų šioje istorijoje, kas pakraupintų šiuolaikines vaikų teisių specialistus. Šioje neįprastai ryškioje istorijoje sukuriami ryškūs, unikalios psichologijos personažai. Ypatingas dėmesys krypo į aktorių Woody Harrelson, kuris atliko spontaniškojo alkoholiko tėvo vaidmenį. Tai išties įsimintina istorija. Žinoma, šioji istorija priminė man jau kelias daugiau ar mažiau matytas netipinių šeimų istorijas, labiausiai „Falangų šeimynėlė“ bei „Šaunusis kapitonas: gyvenimas be taisyklių“, tik šiuo atveju „Stiklo pilyje“ kur kas labiau akcentuota traumuojančioji istorijos pusė.
Tokias netipines istorijas ir dar biografines istorijas labai mėgstu. Nors „Stiklo pilį“ kritikai „pasitiko“ vidutiniškais įvertinimais, aš drąsiai galiu sakyti, kad bent mane filmas tikrai įtraukė. Nors dvelkia režisūroje tam tikri stereotipiniai holivudiniai pasažai, pvz., kaip antai vyro ir žmonos peštynės ir vos neiškritimas pro langą ir čia pat prasiveržęs tarp smurto juokas, duoda tam tikro netikrumo, literatūrinio pasažo. Nepaisant kartais juntamos sintetikos, pati istorija įkvepiančiai ir skaudžiai įtraukianti, turinti ir šviesiąją, ir tamsiąją savo pusę. Po valandos seanso žvilgtelėjau į laikrodį tikėdamasis, kad filmas jau eina link pabaigos (visai ne dėl to, kad prailgo), tačiau dėl to, kad jau per valandą buvo tiek daug papasakota ir taip susigyventa, kad kita valanda prabėgo irgi beregint greitai ir įdomiai.
Jautri, įvairiapusė juosta, prieinama tiek kino grandams, tiek masiniam, neišlepusiam žiūrovui.
Biografinė drama, pastatyta pagal rašytojos Jeannette Walls biografinę knygą „Stiklo pilis“ (angl. The Glass Castle) (2017). Ši istorija pasakoja apie rašytojas bohemišką, turtingą ir kartu komplikuotą ir pilną nepritekliaus bei įvairių traumų patirtą vaikystę. Daugiavaikė šeima, keliaujanti iš vienos vietos į kitą, nuolat patiria nuotykių, nesutarimų, tad žiūrovas netrukus įsitraukia į Kelly Family primenančią šeimynėlę ir jos bendravimo ir gyvenimo atmosferą.
Alkoholis, pažadai, dūžtančios viltys, šeimos santykiai… Daug dalykų šioje istorijoje, kas pakraupintų šiuolaikines vaikų teisių specialistus. Šioje neįprastai ryškioje istorijoje sukuriami ryškūs, unikalios psichologijos personažai. Ypatingas dėmesys krypo į aktorių Woody Harrelson, kuris atliko spontaniškojo alkoholiko tėvo vaidmenį. Tai išties įsimintina istorija. Žinoma, šioji istorija priminė man jau kelias daugiau ar mažiau matytas netipinių šeimų istorijas, labiausiai „Falangų šeimynėlė“ bei „Šaunusis kapitonas: gyvenimas be taisyklių“, tik šiuo atveju „Stiklo pilyje“ kur kas labiau akcentuota traumuojančioji istorijos pusė.
Tokias netipines istorijas ir dar biografines istorijas labai mėgstu. Nors „Stiklo pilį“ kritikai „pasitiko“ vidutiniškais įvertinimais, aš drąsiai galiu sakyti, kad bent mane filmas tikrai įtraukė. Nors dvelkia režisūroje tam tikri stereotipiniai holivudiniai pasažai, pvz., kaip antai vyro ir žmonos peštynės ir vos neiškritimas pro langą ir čia pat prasiveržęs tarp smurto juokas, duoda tam tikro netikrumo, literatūrinio pasažo. Nepaisant kartais juntamos sintetikos, pati istorija įkvepiančiai ir skaudžiai įtraukianti, turinti ir šviesiąją, ir tamsiąją savo pusę. Po valandos seanso žvilgtelėjau į laikrodį tikėdamasis, kad filmas jau eina link pabaigos (visai ne dėl to, kad prailgo), tačiau dėl to, kad jau per valandą buvo tiek daug papasakota ir taip susigyventa, kad kita valanda prabėgo irgi beregint greitai ir įdomiai.
Jautri, įvairiapusė juosta, prieinama tiek kino grandams, tiek masiniam, neišlepusiam žiūrovui.