Dangaus karalystė (2005)
Jau legenda tapusio “Gladiatoriaus” kūrėjas, istorinių nuotykių epų meistras režisierius Ridley Scottas pristato naujausią savo kūrinį – kvapą gniaužiančią istoriją apie pirmuosius Kryžiaus žygius ir didį žmogų. Jis tapo nekenčiamu ateiviu svetimoje žemėje, dalyvavo dešimtis metų trukusiame kare, gindamas pasmerktą karalių, pamilo moterį, kurią mylėti jam buvo uždrausta ir nusipelnė riterio vardą. Jam teko ginti savo tautą nuo nepalyginamai gausesnio būrio priešų ir pasitelkti visą savo sumanumą, kad išlaikytų trapią taiką…
Jaunas ginklakalys Balianas priverstas bėgti iš savo gimtinės. Jis prisideda prie kryžiuočių riterių būrio, kuriam vadovauja jo tėvas. Tačiau viename mūšių tėvas sunkiai sužeidžiamas ir prieš mirtį spėja paskelbti savo sūnų riteriu, kuris dar ir prisiekia ištikimybę Jeruzalės karaliui.
Balianas netrunka pagarsėti, kaip narsus ir patyręs kovotojas. Išvaizdus ir garbingas jaunas vyras atkreipia karaliaus sesers, gražuolės Sibilės dėmesį. Jis pelno nuostabios moters palankumą, tačiau įsigyja mirtiną priešą – kilmingąjį Gajų de Lusinjaną: Sibilės vyrą, tamplierių ordino riterių vadą. Pavydo apakintas Gajus su savo negailestingais riteriais užpuola musulmonų karavaną, kurį ginti pavesta drąsiajam Balianui, ir taip išprovokuoja karą su šimtus kartų didesne galingojo Egipto valdovo Saladino armija. Mirštantis karalius kartu su ištikimuoju Balianu išveda pulkus į žūtbūtinę kovą. Šio mūšio jie negali laimėti, tačiau tai – tik pradžia. Herojaus dar laukia daugybė kovų, nuotykių ir išbandymų, kol nuo dykumų vėjų gairinamų tvirtovių sienų iki Prancūzijos valdovų rūmų pasklis gandas apie didįjį Balianą iš Ibelino – legendinį Jeruzalės gynėją, išvadavusį Šventąjį miestą iš tironijos…
Atverstas XII a. istorijos puslapis, įspūdingos masinės scenos, brangūs kostiumai, jaudinanti meilės linija bei intriguojantis finalas žada efektingą reginį.
Kitas pavadinimas: | El reino de los cielos (Ispanija), The Crusades (JAV), Царство Небесное (Rusija) |
---|---|
Rezultatai Lietuvoje: | Pajamos: 349 tūkst. Lt., Žiūrovų: 29 tūkst. |
Biudžetas: | $130,000,000.00 |
Pajamos: | $218,122,627.00 |
Simonas
Būna geri filmai ir blogi. Būna ir dar kitokie – dideli. Tiesa, dideli taip pat būna geri ir blogi. Bet kai yra didelis, tai jame lengviau surasti tiek gero, tiek blogo. Filmas „Dangaus karalystė“ yra didelis – su visomis to teigiamomis ir neigiamomis pasekmėmis.
Kuomet einate žiūrėti „didelio“ filmo, devyniasdešimt devyniais atvejais galite būti tikras, jog filmas nebus labai blogas. Sukrauti milijonai bet kokiu atveju leidžia į filmą įdėti kažko, dėl ko būtų verta jį žiūrėti. Iš kitos pusės, retas didelis filmas būna labai geras, pelno apdovanojimus ar būna vienareikšmiškai giriamas.
Po tokios ilgos ir filosofinės įžangos verta pagaliau pakalbėti apie pačią „Dangaus karalystę“. Šis filmas – karinis epas su įspūdingomis masinėmis mūšių scenomis, širdį virpinančiomis kalbomis, meilės linija ir didvyrišku herojumi. Iš tiesų – įprasta ir matyta, bet atvertųjų pasaulio istorijos puslapių tiek daug, kad apie tai dar galima statyti ir statyti filmus. Kai kas sako, kad tokių filmų jau per daug – bet per praėjusius metus tokius pamenu tik du – „Troją“ ir „Aleksandrą Makedonietį“ – negi čia daug?
„Dangaus karalystę“ pastatė Ridley Scottas. Tas pats, kuriam pakako sukurti „Gladiatorių“ ir jis tapo vadinamas karinių epų karaliumi. Šį kartą rodoma istorija, nutikusi tūkstantmečiu vėliau. Būtent istorinių įvykių interpretavimas tampa pirmuoju skiriamuoju šio filmo ženklu. Vaizduojama istorinė aplinka – krikščionių kryžiaus žygiai į Jeruzalę. Gana neįprasta, jog vaizduojama absoliuti tolerancija visoms religijoms – „Dangaus karalystėje“ nėra geriečių ir blogiečių. Ridley Scottas šioje vietoje demonstruoja dvigubą drąsą: jis išdrįsta statyti filmą apie krikščionių ir musulmonų karus bei visas religijas pateikia kaip lygias.
„Dangaus karalystė“ šiek tiek skiriasi nuo „Gladiatoriaus“: čia kur kas mažiau veiksmo, daugiau dėmesio skiriama vidiniams jausmams bei žmogiškajai motyvacijai paaiškinti.
Režisierius filme žiūrovui nerodo to, kas ir taip savaime suprantama. Galbūt ne vienas pažiūrėjęs pasiges epizodo, kaip Jeruzalės valdovas pralaimi kovą galingai armijai dykumoje. Šis mūšis galėtų būti įspūdingiausias – dvi didžiulės armijos, susidūrimas ir žiaurus sutriuškinimas. Atrodytų, kad toks epizodas galėtų būti gardus kąsnelis, bet, Ridley Scottas pasirenka kitą būdą parodyti tą patį rezultatą – žiūrovas puikiai supranta, kuom mūšis baigėsi net ir jo neparodžius.
Turbūt daugiausia diskusijų sukėlė pagrindinio aktoriaus filmui pasirinkimas. Orlando Bloomas, nors ir spėjo tapti merginų numylėtiniu, jam iki šiol dažniausiai atitekdavo antraeiliai vaidmenys. Pirmą kartą britų gražuolis tampa lyderiu – tiek filmo pagrindiniu veikėju, tiek Jeruzalės didžiavyriu. Jam tenka ginti miestą, užvesti vyrus kovai, derėtis dėl sąlygų, dėstyti idėjas, kurias filmu norėjo išreikšti autoriai. O.Bloomas suvyriškėjęs – ir labai akivaizdžiai. Kai kam pakankamai, kai kam ne: turbūt ir liks šis vaidmuo viena didžiausių šio pusmečio diskusijų.
Kad ir kaip Orlando Bloomo vaidybą įvertintume, ko gero, jis yra „kalčiausias“ dėl ne tokios filmo finansinės sėkmės kaip laukė prodiuseriai. Didelė žvaigždė pagrindiniame vaidmenyje stipriai padidina filmo pajamas, o „Dangaus karalystės“ rezultatai rodo, jog O.Bloomas dar negali prilygti Bradui Pittui. Jis dar negali tempti viso gigantiško vežimo į priekį.
„Dangaus karalystė“ pirmiausia yra įdomus filmas. Visos kitos detalės eina vėliau. „Dangaus karalystė“ yra įdomesnis nei „Aleksandras Makedonietis“ ar „Troja“, o Ridley Scottas aplenkė visus epų kūrėjus jau visu ratu ir kitiems reikės labai daug pastangų norint sukurti kažką ypatingesnio.
Būna geri filmai ir blogi. Būna ir dar kitokie – dideli. Tiesa, dideli taip pat būna geri ir blogi. Bet kai yra didelis, tai jame lengviau surasti tiek gero, tiek blogo. Filmas „Dangaus karalystė“ yra didelis – su visomis to teigiamomis ir neigiamomis pasekmėmis.
Kuomet einate žiūrėti „didelio“ filmo, devyniasdešimt devyniais atvejais galite būti tikras, jog filmas nebus labai blogas. Sukrauti milijonai bet kokiu atveju leidžia į filmą įdėti kažko, dėl ko būtų verta jį žiūrėti. Iš kitos pusės, retas didelis filmas būna labai geras, pelno apdovanojimus ar būna vienareikšmiškai giriamas.
Po tokios ilgos ir filosofinės įžangos verta pagaliau pakalbėti apie pačią „Dangaus karalystę“. Šis filmas – karinis epas su įspūdingomis masinėmis mūšių scenomis, širdį virpinančiomis kalbomis, meilės linija ir didvyrišku herojumi. Iš tiesų – įprasta ir matyta, bet atvertųjų pasaulio istorijos puslapių tiek daug, kad apie tai dar galima statyti ir statyti filmus. Kai kas sako, kad tokių filmų jau per daug – bet per praėjusius metus tokius pamenu tik du – „Troją“ ir „Aleksandrą Makedonietį“ – negi čia daug?
„Dangaus karalystę“ pastatė Ridley Scottas. Tas pats, kuriam pakako sukurti „Gladiatorių“ ir jis tapo vadinamas karinių epų karaliumi. Šį kartą rodoma istorija, nutikusi tūkstantmečiu vėliau. Būtent istorinių įvykių interpretavimas tampa pirmuoju skiriamuoju šio filmo ženklu. Vaizduojama istorinė aplinka – krikščionių kryžiaus žygiai į Jeruzalę. Gana neįprasta, jog vaizduojama absoliuti tolerancija visoms religijoms – „Dangaus karalystėje“ nėra geriečių ir blogiečių. Ridley Scottas šioje vietoje demonstruoja dvigubą drąsą: jis išdrįsta statyti filmą apie krikščionių ir musulmonų karus bei visas religijas pateikia kaip lygias.
„Dangaus karalystė“ šiek tiek skiriasi nuo „Gladiatoriaus“: čia kur kas mažiau veiksmo, daugiau dėmesio skiriama vidiniams jausmams bei žmogiškajai motyvacijai paaiškinti.
Režisierius filme žiūrovui nerodo to, kas ir taip savaime suprantama. Galbūt ne vienas pažiūrėjęs pasiges epizodo, kaip Jeruzalės valdovas pralaimi kovą galingai armijai dykumoje. Šis mūšis galėtų būti įspūdingiausias – dvi didžiulės armijos, susidūrimas ir žiaurus sutriuškinimas. Atrodytų, kad toks epizodas galėtų būti gardus kąsnelis, bet, Ridley Scottas pasirenka kitą būdą parodyti tą patį rezultatą – žiūrovas puikiai supranta, kuom mūšis baigėsi net ir jo neparodžius.
Turbūt daugiausia diskusijų sukėlė pagrindinio aktoriaus filmui pasirinkimas. Orlando Bloomas, nors ir spėjo tapti merginų numylėtiniu, jam iki šiol dažniausiai atitekdavo antraeiliai vaidmenys. Pirmą kartą britų gražuolis tampa lyderiu – tiek filmo pagrindiniu veikėju, tiek Jeruzalės didžiavyriu. Jam tenka ginti miestą, užvesti vyrus kovai, derėtis dėl sąlygų, dėstyti idėjas, kurias filmu norėjo išreikšti autoriai. O.Bloomas suvyriškėjęs – ir labai akivaizdžiai. Kai kam pakankamai, kai kam ne: turbūt ir liks šis vaidmuo viena didžiausių šio pusmečio diskusijų.
Kad ir kaip Orlando Bloomo vaidybą įvertintume, ko gero, jis yra „kalčiausias“ dėl ne tokios filmo finansinės sėkmės kaip laukė prodiuseriai. Didelė žvaigždė pagrindiniame vaidmenyje stipriai padidina filmo pajamas, o „Dangaus karalystės“ rezultatai rodo, jog O.Bloomas dar negali prilygti Bradui Pittui. Jis dar negali tempti viso gigantiško vežimo į priekį.
„Dangaus karalystė“ pirmiausia yra įdomus filmas. Visos kitos detalės eina vėliau. „Dangaus karalystė“ yra įdomesnis nei „Aleksandras Makedonietis“ ar „Troja“, o Ridley Scottas aplenkė visus epų kūrėjus jau visu ratu ir kitiems reikės labai daug pastangų norint sukurti kažką ypatingesnio.