Babelis (2006)
20 mln. JAV dolerių kainavusią dramą sudaro keturios skirtingos istorijos, kurių veiksmas tuo pačiu metu vyksta Maroke, Japonijoje, Meksikoje ir JAV. Jose pasakojama apie beviltiškas meilės paieškas ir skirtingų tautybių žmonių nesusikalbėjimą, kurio pasekoje lemiamą akimirką klaidingi sprendimai sukuria situacijas su liūdnomis ir tragiškomis pasekmėmis. Išmintingas, nenuspėjamas ir komplikuotas scenarijus paliečia terorizmo, nelegalios emigracijos, netradicinės ligos ir savižudybės temas. Čia į vieną visumą susilieja skirtingos religijos, rasės, kultūros ir emocijos. Visos istorijos yra daugiau ar mažiau susijusios tarpusavyje, bet į pirmąjį planą režisierius iškelia tėvų ir vaikų santykius.
Filmas paliečia sielos gelmes ir nagrinėja pačius įvairiausius jausmus, bet kartu supažindina su gyvenimo ypatumais skirtingose pasaulio šalyse. Kiekviena tauta turi išskirtinių papročių ir pasižymi unikaliais kultūros pasiekimais. Visi žmonės beprotiškai nori jaustis laimingi, bet iš vidaus prasiveržiantis skausmas paverčia juos absoliučiai vienodais. To skausmo priežastimi dažniausiai būna negalėjimas mylėti ir būti mylimam. Tokioje situacijoje bet kuris žmogus tampa pažeidžiamas, bet nepraranda vilties, kad išgyvenęs sunkųjį etapą galbūt sulauks džiaugsmingos akimirkos.
Kūrinio pavadinimas yra pasiskolintas iš biblinės apysakos apie Babilono miesto gyventojus, kurie užsimano pastatyti didelį bokštą, kad kuo greičiau pasiektų rojų. Tačiau supykęs Dievas juos nubaudžia priversdamas visus bendrauti skirtingomis kalbomis ir norėdamas sukliudyti žmonėms prisiartinti prie dangaus. Iki tol vykęs vieningas darbas staiga užstrigo ir užstrigo, nes žmonių šnekėsena pavirto nebesuprantamų garsų maišalyne ir jie nesugebėjo vienas kito suprasti. Filmo herojai bendrauja penkiomis skirtingomis kalbomis – anglų, ispanų, japonų, arabų ir gestų (nebylių). Bet režisierius stengiasi įrodyti, kad žmonės sugeba išreikšti susikaupusias emocijas akių žvilgsniais ir rankų judesiais. Kartais paprasčiausias prisilietimas gali pasakyti žymiai daugiau nei ištartas žodis.
Marokas. Norėdamas apginti savo galvijus nuo plėšrūnų užpuolimų neturtingas kaimo gyventojas Hasanas už paskutines santaupas nusiperka ginklą. Jis geranoriškai perduoda medžioklinį šautuvą dviems sūnums ir visiškai nepagalvoja apie galimas pasėkmes. Patirties neturintys žingeidūs berniukai išsiaiškina, kad tokio tipo ginklu iššautos kulkos gali pataikyti tik į netolimą taikinį. Ahmedas ir Jusufas nusprendžia pažaisti ir tiesiog pašaudyti į orą viduryje dykumos. Vaikai net neįtaria, kad neatsargus poelgis sukels tarptautinį skandalą, kuris aukštyn kojom apvers ne tik jų šeimos gyvenimą.
Santykių krizę išgyvenanti amerikiečių šeima keliauja po Šiaurės Afrikos šalis. Ričardas (akt. Bradas Pittas) ir Siuzana (akt. Cate Blanchett) nori pakeisti aplinką ir bent trumpam atitrūkti nuo įprastos kasdienybės, kurią neseniai sukrėtė žiauri tragedija. Jie planuoja pabūti vien tik dviese visiškai nepažįstamose vietovėse, mėgina atsipalaiduoti nuo patirto šoko ir tiksis pagaliau išsiaiškinti savo jausmuose. Tačiau turistų išvyka autobusu netikėtai nutrūksta Maroko kalnų kaimelyje, o kruvino incidento pasekoje amerikiečių šeima dar kartą atsiduria ant negailestingos mirties slenksčio. Sudėtingą situaciją dar labiau apsunkina tai, kad aplinkinėse gyvenvietėse nėra nė vieno profesionalaus gydytojo, o artimiausią ligoninę įmanoma surasti tik už šimto kilometrų.
JAV. Kalifornijos valstija. Vaikų aukle dirbanti Amelija (akt. Adriana Barraza) išsiskiria kruopštumu, pareigingumu ir nuoširdumu. Kaip ir daugelis kitų meksikiečių ji atvyko į Ameriką nelegaliai perėjusi valstybinę sieną, bet sugebėjo čia susikurti naują gyvenimą, išsikovojo pasitikėjimą, surado pajamų šaltinį ir išmoko gerai kalbėti angliškai. Ši diena yra ypatinga Amelijai, nes jos sūnus pagaliau pasiryžo atšokti vestuves. Tačiau visus planus sujaukia netikėtas telefono skambutis, kuriuo Maiko ir Debės tėtis praneša, kad dėl nenumatytų aplinkybių negalės sugrįžti namo. Neturėdama kitos išeities moteris nusprendžia bent kelioms valandoms ištrūkti į Meksiką kartu su dvejais mažais vaikais, o jos geraširdis sūnėnas Santjago (akt. Gaelis Garcia Bernalis) pasižada vakare būtinai parvežti visus atgal gerai žinomu nelegaliu maršrutu. Bet linksmos vestuvių puotos metu vaikinas pasielgia neatsakingai ir padaugina alkoholio. Nepaisant to, jis vis dėlto sėda prie vairo ir ryžtasi sutrumpinti kelią. Santjago naiviai tikisi, kad naktį JAV-Meksikos pasienyje dirbantys muitininkai bus geranoriški naktį keliaujantiems žmonėms.
Japonija. Tokijuje gyvenanti Chieko (akt. Rinko Kikuchi) yra nusivylusi gyvenimu, niekaip neranda sau vietos ir nesugeba sukontroliuoti vis dažniau prasiveržiančio pykčio. Ji jaučiasi vieniša ir niekam nereikalinga bekraščiame neoniniame megapolyje. Tinklinio rinktinei atstovaujanti žavioji kurčnebylė neseniai palaidojo mamą, o skaudi netektis turėjo didelės įtakos jos santykių su su tėčiu Jasudžiro (akt. Koji Yakusho) pablogėjimui. Mergina desperatiškai ieško meilės, trokšta patenkinti seksualinę aistrą ir dėl šio tikslo nebijo elgtis ekstravagantiška. Vieną dieną grįžusi namo Chieko sutinka jauną pareigūną ir iš jo lūpų perskaito pribloškiančią žinią, kad Japonijos policija skubiai ieško jos tėčio, kuriam privalo užduoti keletą svarbių klausimų. Mergina neabejoja, kad visa tai gali būti susiję su mamos mirtimi.
Bradas Pittas atsisakė vaidinti filme „The Departed“ (kurį prodiusavo) vardan šio vaidmens, nes buvo ilgametis Alejandro Gonzálezo Iñárritu gerbėjas.
| Rezultatai Lietuvoje: | Pajamos: 162 tūkst. Lt., Žiūrovų: 14 tūkst. |
|---|---|
| Biudžetas: | $25,000,000.00 |
| Pajamos: | $135,330,182.00 |
Vartotojų atsiliepimai
Daugiau Alejandro González Iñárritu
Tau patiks
Filmas, sukurtas pagal Stiveno Kingo istoriją, nominuotas 7 "Oskarams".
Marijus
Pavadinimas primena Biblijos pasakojimą apie Šinaro krašte įsikūrusius gyventojus, kurie užsimano pastatyti miestą ir didelį bokštą su dangų siekiančia viršūne. Supykęs Dievas juos nubaudžia, priversdamas visus bendrauti skirtingomis kalbomis, norėdamas sukliudyti žmonėms prisiartinti prie dangaus. Gyventojai išsiblaško po visą žemę, palikę statomą miestą, pavadintą Babeliu (hebrajiškas Babilono pavadinimas). Iki tol sėkmingai vykęs bendras darbas iš tikro sužlunga dėl žmonių nesugebėjimo suprasti vienas kito …
Vienas populiariausių nūdienos režisierių meksikietis Alejandro Gonzalez Inarritu tęsia savo trilogiją. Mūsų matytus „Meilė – tai kalė“ ir „21 gramas“ baigdamas labai panašiu filmu. Keletas paraleliai rodomų dramatiškų istorijų su atrodytų visiškai nieko bendro neturinčiais personažais, finale staiga suvedamos į vieną loginę grandinę. „Babelio“ biudžetas žymiai didesnis – todėl skiriasi sumanymo užmojis. Pinamos istorijos šį kartą vyksta labai skirtingose šalyse ir net kontinentuose. Filmo herojai tampa atsitiktinių įvykių aukomis Maroke, Japonijoje, Meksikoje, JAV. Tai leidžia įvykių foną daryti labai įspūdingą.
Neabejotinas operatoriaus Rodrigo Prieto nuopelnas – nufilmuoti kalnus, stepes, Japonijos didmiestį ir Meksikos-JAV pasienio tipiškus vaizdus. Jie neužgožia žmonių, kurie išgyvena tas neva atsitiktines dramas. Anot režisieriaus sumanymo – padiktuotas kalbos, rasių, socialinių skirtumų, nesugebėjimo rasti kalbą tarpusavyje. Nesugebėjimas susikalbėti toks fatališkas, kad netyčia iššovęs „čechoviškas šautuvas“ nuaidi tragiškomis gaidomis skirtinguose žemynuose ir tampa vos ne tarptautinio teroristinio skandalo priežastimi (šūvis į amerikiečius musulmonų žemėje). Tokiu būdu A.G.Inarritu sugebėjo sureaguoti į amerikonišką terorizmo grėsmės isteriją. Tai šiandien labai madinga. Tokie motyvai palankiai vertinami tarptautiniuose kino renginiuose. Režisierius gavo progą daugiau padiskutuoti žiniasklaidoje ir spaudos konferencijose.
Pagrindinis filmo uždavinys – meistriškai suvesti keletą visiškai skirtingų dramų į vieną loginę pynę. Su puikaus scenaristo Guilermo Arriaga pagalba jam tai labai efektingai pavyko. Neabejoju, žiūrovas susidomėjęs stebės šešių atskirų šeimų dramas, besirutuliojančias keturiose valstybėse ir trejuose kontinentuose. Filmo herojai, savaime suprantama, kalba savo gimtosiomis kalbomis – anglų, ispanų, arabų, japonų ir net gestų kalba. Viena herojė – nebylė. Todėl teks suprasti net ir išvis be žodžių. Filmas nėra pasaulyje vien tik giriamas – kritikai pasidalino. Aš užsirašiau į Babelio advokatų gretas. Žiūrėjau jį originaliame variante – salėje sėdėjo įvairiausių tautybių žmonės. Ekrane nebuvo jokių titrų. Kaip jau minėjau, ekrane kalbama įvairiausiom kalbom. Sąžiningai sakau, visi jame viską suprato. Neatsitiktinai. Toks taiklus autorių sumanymo realizavimas. Emocijos nusakomos judesiais ir žvilgsniais geriau, nei bet kuria šnekta. Jeigu nori suprasti tuos filme kenčiančius žmones ir patirti tikrą geros dramos jausmą – pasiduok rodomam pasakojimui ir tikrai viskas bus aišku. Tokia ir filmo esmė – reikia tik norėti įsiklausyti. Seklys Japonijoje pamėgina, net nekantrusis turistaujantis amerikietis, suvaidintas paties Brado Pitto, ir šis pamėgina suprasti, ką jam sako dykumos kaimelyje gyvenantys musulmonų senoliai….
Filme vaidina keletas itin populiarių aktorių-Bradas Pittas, Cate Blanchett, Gael Garcia Bernalis, bet tvirta režisieriaus ranka neleidžia jiems sugerti dėmesio į save. Visos čia pasirodančios kino žvaigždės tėra tik maža autorių sudėliotos mozaikos dalis.
Suprantu „Babelio“ oponentus – jie įžvelgia spekuliavimą akivaizdžiai madinga ir jau šiek tiek nusibostančia nekomunikabilumo tema. Įtartinai neoriginali ji atrodė dar 2004-ų metų „Avarijoje“ (“Crash“). Juo labiau, kad A.G.Inarritu su 20-ies milijonų filmo biudžetu labai globalizuoja visas problemas, dirbtinai jas išdidina ir savo filmą paverčia turtinga visa apimančia kino reginio monopolija.
Daugelis kritikų mano, kad meno balsas turėtų būti kuklesnis ir nesitapatinantis su Holivudo kasiniais rekordininkais. Todėl ir šių metų Kanų festivalyje neabejotinas Meksikos kinematografininko A.G.Inarritu talentas tebuvo pažymėtas prizu už režisūrą. Pagrindiniai laurai teko kukliam, savo realistinį kiną daugelį metų darančiam anglui Kenui Loachui. Visa tai suprantama. Prabėgus festivalių šurmuliams nesinori ginčytis – kiek „Babelio“ problematika nuoširdi ir užgauna mūsų jausmus. Jausmų sfera subjektyvi. Objektyvus faktas – „Babelis“ – vienas gražiausiai nufilmuotų ir profesionaliausiai papasakotų šių metų kino kūrinių. Nuoširdžiai pavydžiu visiems, kurie žiūrės šį filmą pirmą sykį. Kaip jums pavyks įsiklausyti į pačią istoriją – priklauso nuo Jūsų. Patiks ji ar ne – bet kokiu atveju Jūs būsite teisūs. Tuo ir graži ši kino sakmė. Universali ir sena kaip Babelio bokšto legenda.
Pavadinimas primena Biblijos pasakojimą apie Šinaro krašte įsikūrusius gyventojus, kurie užsimano pastatyti miestą ir didelį bokštą su dangų siekiančia viršūne. Supykęs Dievas juos nubaudžia, priversdamas visus bendrauti skirtingomis kalbomis, norėdamas sukliudyti žmonėms prisiartinti prie dangaus. Gyventojai išsiblaško po visą žemę, palikę statomą miestą, pavadintą Babeliu (hebrajiškas Babilono pavadinimas). Iki tol sėkmingai vykęs bendras darbas iš tikro sužlunga dėl žmonių nesugebėjimo suprasti vienas kito …
Vienas populiariausių nūdienos režisierių meksikietis Alejandro Gonzalez Inarritu tęsia savo trilogiją. Mūsų matytus „Meilė – tai kalė“ ir „21 gramas“ baigdamas labai panašiu filmu. Keletas paraleliai rodomų dramatiškų istorijų su atrodytų visiškai nieko bendro neturinčiais personažais, finale staiga suvedamos į vieną loginę grandinę. „Babelio“ biudžetas žymiai didesnis – todėl skiriasi sumanymo užmojis. Pinamos istorijos šį kartą vyksta labai skirtingose šalyse ir net kontinentuose. Filmo herojai tampa atsitiktinių įvykių aukomis Maroke, Japonijoje, Meksikoje, JAV. Tai leidžia įvykių foną daryti labai įspūdingą.
Neabejotinas operatoriaus Rodrigo Prieto nuopelnas – nufilmuoti kalnus, stepes, Japonijos didmiestį ir Meksikos-JAV pasienio tipiškus vaizdus. Jie neužgožia žmonių, kurie išgyvena tas neva atsitiktines dramas. Anot režisieriaus sumanymo – padiktuotas kalbos, rasių, socialinių skirtumų, nesugebėjimo rasti kalbą tarpusavyje. Nesugebėjimas susikalbėti toks fatališkas, kad netyčia iššovęs „čechoviškas šautuvas“ nuaidi tragiškomis gaidomis skirtinguose žemynuose ir tampa vos ne tarptautinio teroristinio skandalo priežastimi (šūvis į amerikiečius musulmonų žemėje). Tokiu būdu A.G.Inarritu sugebėjo sureaguoti į amerikonišką terorizmo grėsmės isteriją. Tai šiandien labai madinga. Tokie motyvai palankiai vertinami tarptautiniuose kino renginiuose. Režisierius gavo progą daugiau padiskutuoti žiniasklaidoje ir spaudos konferencijose.
Pagrindinis filmo uždavinys – meistriškai suvesti keletą visiškai skirtingų dramų į vieną loginę pynę. Su puikaus scenaristo Guilermo Arriaga pagalba jam tai labai efektingai pavyko. Neabejoju, žiūrovas susidomėjęs stebės šešių atskirų šeimų dramas, besirutuliojančias keturiose valstybėse ir trejuose kontinentuose. Filmo herojai, savaime suprantama, kalba savo gimtosiomis kalbomis – anglų, ispanų, arabų, japonų ir net gestų kalba. Viena herojė – nebylė. Todėl teks suprasti net ir išvis be žodžių. Filmas nėra pasaulyje vien tik giriamas – kritikai pasidalino. Aš užsirašiau į Babelio advokatų gretas. Žiūrėjau jį originaliame variante – salėje sėdėjo įvairiausių tautybių žmonės. Ekrane nebuvo jokių titrų. Kaip jau minėjau, ekrane kalbama įvairiausiom kalbom. Sąžiningai sakau, visi jame viską suprato. Neatsitiktinai. Toks taiklus autorių sumanymo realizavimas. Emocijos nusakomos judesiais ir žvilgsniais geriau, nei bet kuria šnekta. Jeigu nori suprasti tuos filme kenčiančius žmones ir patirti tikrą geros dramos jausmą – pasiduok rodomam pasakojimui ir tikrai viskas bus aišku. Tokia ir filmo esmė – reikia tik norėti įsiklausyti. Seklys Japonijoje pamėgina, net nekantrusis turistaujantis amerikietis, suvaidintas paties Brado Pitto, ir šis pamėgina suprasti, ką jam sako dykumos kaimelyje gyvenantys musulmonų senoliai….
Filme vaidina keletas itin populiarių aktorių-Bradas Pittas, Cate Blanchett, Gael Garcia Bernalis, bet tvirta režisieriaus ranka neleidžia jiems sugerti dėmesio į save. Visos čia pasirodančios kino žvaigždės tėra tik maža autorių sudėliotos mozaikos dalis.
Suprantu „Babelio“ oponentus – jie įžvelgia spekuliavimą akivaizdžiai madinga ir jau šiek tiek nusibostančia nekomunikabilumo tema. Įtartinai neoriginali ji atrodė dar 2004-ų metų „Avarijoje“ (“Crash“). Juo labiau, kad A.G.Inarritu su 20-ies milijonų filmo biudžetu labai globalizuoja visas problemas, dirbtinai jas išdidina ir savo filmą paverčia turtinga visa apimančia kino reginio monopolija.
Daugelis kritikų mano, kad meno balsas turėtų būti kuklesnis ir nesitapatinantis su Holivudo kasiniais rekordininkais. Todėl ir šių metų Kanų festivalyje neabejotinas Meksikos kinematografininko A.G.Inarritu talentas tebuvo pažymėtas prizu už režisūrą. Pagrindiniai laurai teko kukliam, savo realistinį kiną daugelį metų darančiam anglui Kenui Loachui. Visa tai suprantama. Prabėgus festivalių šurmuliams nesinori ginčytis – kiek „Babelio“ problematika nuoširdi ir užgauna mūsų jausmus. Jausmų sfera subjektyvi. Objektyvus faktas – „Babelis“ – vienas gražiausiai nufilmuotų ir profesionaliausiai papasakotų šių metų kino kūrinių. Nuoširdžiai pavydžiu visiems, kurie žiūrės šį filmą pirmą sykį. Kaip jums pavyks įsiklausyti į pačią istoriją – priklauso nuo Jūsų. Patiks ji ar ne – bet kokiu atveju Jūs būsite teisūs. Tuo ir graži ši kino sakmė. Universali ir sena kaip Babelio bokšto legenda.