Barbė (2023)
Barbė gyvena nuostabioje šalyje kur kiekviena diena yra kaip šventė. Ten visai šalia – jūra, visuomet šviečia saulė, visi šoka, dainuoja ir linksminasi. Barbė turi daugybę draugių: Barbę daktarę, Barbę rašytoją, Barbę teisėją, Barbę žurnalistę, Barbę prezidentę ir dar daugybę kitų, su kuriomis leidžia savo nepriekaištingas, neužmirštamas ir pačias nuostabiausias dienas. Deja, staiga tobulas jos gyvenimas tampa ne toks tobulas ir Barbė panyra į egzistencinė krizė. Ieškodama atsakymų, ji patraukia į Tikrąjį Pasaulį. Prie jos prisiplaka ir ištikimai tarsi šunytis iš paskos sekiojantis Kenas. O žmonių pasaulyje Barbės jau laukia tokie išbandymai, kokių nei ji pati, nei jos draugės negalėjo net įsivaizduoti. Negana to, kad žmonės atrodo ir elgiasi visiškai ne taip, kaip tobuluose namuose– netrukus Barbė ir Kenas tampa tikrais taikiniais.
| Biudžetas: | $145,000,000.00 |
|---|
Vartotojų atsiliepimai
Daugiau Greta Gerwig
Tau patiks
Maištinga Siela
Manau, filmas yra pavykęs, primityvokos klišės šįkart veikia žaidybiniu principu apmąstyti, o kas slypi už lyčių soc. standarto, elgsenos ir vertinimo kriterijų. Retai kada juokiausi, stebėjausi, kad filmas nejuokingas, o rožinė spalva – karo spalva. Keno perspektyva irgi įdomi, bet, tiesa, neišplėtota, jis tik priemonė paryškinti moters padėtį patriarchate. Kaip gyventi vyrams su užmesta dirbtinoka džentelmeno perspektyva? Gal kas dar sukurs panašų filmą. Visgi po filmo kirbėjo tik viena simbiozinė mintis: Dieve mano, juk gyvename tik kartą, negi mes iš tikrųjų murgdomės tokiuose kvailuose stereotipuose ir vienas kitam primetinėjame standartus, o neatitikę jų vis dar piktinamės ir jaučiamės kalti? Gyvename būtent taip, patikėkite. Barbė sudeda daug svarbių akcentų, nors žiūrėti ir nebuvo pro komercines klišes lengva ir surikiuoti visas mintis. Filmas, kai klišės pasitarnauja!
Manau, filmas yra pavykęs, primityvokos klišės šįkart veikia žaidybiniu principu apmąstyti, o kas slypi už lyčių soc. standarto, elgsenos ir vertinimo kriterijų. Retai kada juokiausi, stebėjausi, kad filmas nejuokingas, o rožinė spalva – karo spalva. Keno perspektyva irgi įdomi, bet, tiesa, neišplėtota, jis tik priemonė paryškinti moters padėtį patriarchate. Kaip gyventi vyrams su užmesta dirbtinoka džentelmeno perspektyva? Gal kas dar sukurs panašų filmą. Visgi po filmo kirbėjo tik viena simbiozinė mintis: Dieve mano, juk gyvename tik kartą, negi mes iš tikrųjų murgdomės tokiuose kvailuose stereotipuose ir vienas kitam primetinėjame standartus, o neatitikę jų vis dar piktinamės ir jaučiamės kalti? Gyvename būtent taip, patikėkite. Barbė sudeda daug svarbių akcentų, nors žiūrėti ir nebuvo pro komercines klišes lengva ir surikiuoti visas mintis. Filmas, kai klišės pasitarnauja!