Maršrutas “Palūksčiai”

Maršruto žemėlapis

Toks labiau lyrinis maršrutas, kuriuo keliaujant ir lankant žemėlapyje sužymėtus taškus, kiekviename taške pamąstyti, susilieti su vietos Dvasia.

Pirmiausia, tiesiog ilgai nesirenkant, papuolė pasi­dairymas nuo Varnelės įsauliui. Tenlink nuo Medinin­kų aikštės veda ilga, gal viena seniausių Varnių gatvė. Nūnai jau seną vardą — Dariaus ir Girėno — susigrą­žino. Gal kiek yra prasmės — šis kelias nuveda į pie­tines Žemaičių aukštumos kalvotas nuošlaites, kur abie­jų mūsų lakūnų, Atlanto nugalėtojų gimtinės. Atsiša­koja nuo šios pagrindinės mažytės gatvikės: į vakarus — Lūksto, į rytus — Kalno, Medvėgalio, kitos. Dariaus ir Girėno gatvėje želia liepos, gėlės; langai, langai… Šalia naujo lygaus grindinio su vandens nute­kėjimo į požemį angomis grįsti šaligatviai. Vis dar šmėkšo viena kita baudžiavinė gryčiukė, lyg senų lai­kų tremtinys. Skuodi išilgai šios gatvės dviračiu, su­silygini su tokia pilkaskare pirkute, o nuo jos kad pad­velks palėpės dūmu… Saulės įšildytas stogas po tiek laiko atsirūgsta sena „dūmine“ gadyne. O dar nerei­kia pamiršti, jog Varniai, nuo seno būdamas didelis žemaičių miestas, daug degino žiemą krosnyse medžio, tad anksti iškapojo artimesnius apylinkių miškus. Ne­spėjo miškai augt. Stingant malkų žmonės durpėmis išmoko kūrenti. Ir dabar nesibodi šito balų karščio: „Į pakurą kišam velėną — šilumos daugiau ir ilgiau tu­rim“. O šioks kūrenimas skleidžia senovišką svilėsių kvapą, kuris savaip gamtiškai tikras ir primena jaują.

Gatvės pabaigoje dešinėje jau nemaža metų stūkso stambiausias dabartinių Varnių mūras — mokykla, ku­riai neseniai (1990 m. švenčiant jos 520 metų sukaktį) suteiktas M. Valančiaus vardas. Didelė, triaukštė, su kiemu, botaninių bandymų daržu, stadionu. Tasai ypač erdvus, į Debesnų pelkę įsiterpęs, kurios pakraštį net užpilti tekę atvežtomis žemėmis. Toje pat pusėje prie mokyklos prieš dešimtį metų pridūrė bendrabutį. Susi­darė, kaip įprasta sakyti, daugialangis mūro statinių ansamblis.

Ne taip tolimoje praeityje mokykla Varniuose buvo pilnesnė, sklidinesnė, mokėsi 680 vaikų. Mažėjo per tuos dešimtmečius beveik iki 400. Bet štai jau keleri metai jų skaičius nemažėja — mokosi daugiau nei 400; jaunųjų klasės šiek tiek didėja. Panašiai pastaraisiais metais ir kitose, netgi aplinkinių kaimų mokyklose. Bent kiek vilties. Liūdna, kai matai nykstančias ir išnykstan­čias mokyklas. Juk toks gyvenimas… be ateities; tai tuš­tuma — namų, kiemų, kelių ir laukų. Tegrįžta geros vil­tys pirmiausia į mokyklas.

Varnių mokykloje, žvelgiant iš šono, lyg ir nedaug kas keičiasi. Ir šiandieną vis sutinki pažįstamus moky­tojus, daug padėjusį lankant šiuos kelius buvusį ilga­metį mokyklos direktorių, matematikos mokytoją K. Dabulskį, direktorę I. Zimblienę, kitus mokytojus. Tarsi dar labiau įtikina mokyklos grįžimą į pilnatvę tik ką pastatytas dar vienas naujas namas mokytojams. Jauti gerą nusiteikimą ateičiai. Deja, ne viską, ne visus po 19 metų matai… Jau daug ką liudija mokyklos muzie­jus. Jame randi žinių ne tik iš mokyklos praeities, bet ir iš Varnių; daug kas paliudyta įdomiais dokumentais, išlikusiais vertingais daiktiniais reliktais.

Tuoj už mokyklos, už kelių kiemų, toje pačioje gat­vės pusėje dveji maži vieni po kitų kapeliai. Seni įra­šai akmens ir geležies paminkluose įvairiomis kalbo­mis. Iš kažkur pagauta nuogirda jog tai Varių kapai. Kas jie?.. Anot. A. Juozapavičiaus, atsikėlėliai, lyg kokie… variagai. Na, kam mums tų variagų, pagalvoji bet paslaptis lieka. Kiti sako — tai vokiečių (evangelikų liuteronų) kapai. Yra ten vokiškų, rusiškų įrašų. Viena aišku — senesni nei dviejų šimtų metų.. Žmonės prisimena, jog nuo seno ten laidojo savižudžius, kiti sako, kad Varniuose buvusio kunigų kalėjimo numirėlius; paskutinieji laidoti šių apylinkių partizanai. Yra paminklas.

Leiskimės toliau

Kelias lygus, tiesus, su dailiom liepaitėm, šermukšniais iš šonų; vis kiek įkainiui ir įkai­niui kopia… Šit pasirodo dešiniau lygi Lūksto vandenų ramybė. Todėl priekyje pakeliui vietovės vis Palūksčiais pramintos. Pirmąjį mūsų kelyje Palūkstį randame tik senajame žemėlapyje pažymėtą prie senkelio. Dabar vos žymes berandame — nieko nėra. Tame kalnelyje ties Lūksto įlanka stovėjo nedidelis palivarkas, už kurio savininko Beresnevičiaus buvo atitekėjusi Valančiaus sesuo Petronėlė, auginusi 5 savo vaikus. Taigi vysku­pas ten, kaip užrašyta amžininkų prisiminimuose, „va­žiuodavo ant trumpo spacieriaus“. Iš šios Beresnevičių giminės buvo žymių žmonių. Du Petronėlės sūnūs — Antanas Robertas ir Povilas Beresnevičiai buvo dvasiš­kiai, dirbę ir švietimo darbą: rašė pamokslus, darė ver­timus, kūrė gaidas. Abu kurį metą buvo ir Varnių semi­narijos profesoriai.

Dabar čia tušti laukai, išlygintas ir tiesiu pylimu dundėdamas skuba naujas asfaltu klotas plentas… Ša­lia lyg karšinčius pasiliko anas paminėtas vieškeliukas, daug kur pienėm užaugantis, senais pakrypusiais medžiais pasiramstęs. Kiekvienam savo metas, savo žydėjimo dienos. Gaila, nes užmiršto, prarasto tame sen­kelyje, be abejo, daug.

Netgi ir iš dabarties. Antai tada, prieš devyniolika vasarų, čia tarp netoliese stovėjusios savos sodybos ir Varnių nuolat judėjo žmogus su pašto krepšiu — Ed­mundas Urniežius. Dažnai dviračiu laiškus, laikraščius žmonėms į namus gabeno. O kaip pareigingai: telegramas — skubiai, tekinom; laiškų adresus pataisydamas. Taip, tasai, daugeliui dar nuo prieškario žinomas po­liglotas, kuris kalbų išmokęs buvo išties labai daug. Pasakojama, jog išvykdavęs svetur, parsisamdydavęs dirbti, ištisai su žmonėmis bendravęs. Po to į kitą vieta keliavęs — šitaip mokęsis. Pamenu, raminančiai ti­kino, jog tik pradžia sunkesnė, o po to lengviau, nes kalbos juk giminingos… Kiek kalbų mokėjo — nežinau, nes vieni juo didžiavosi ir tikino, jog net 57 kalbas; betgi ir skeptikai sakė — visgi kokį 16 moka. Liko už­uominų, nes jis prieš karą Telšių ješivoje (rabinų mo­kykloje) dėstė hebrajų. O štai šiais laikais apleistas, nesuprastas, be pagarbos jam, be naudos kitam skurdo. Stengėsi pašto tarnystėje pateisinti savo buvimą: pa­reiga, dorumu, nenusidedamu reiklumu.

Žavus buvo žmogus. Pamenu, mano studentams taip pat atnešdavo laiškus. Klausinėjo juos to ar kito. Sykį paklausė, kas vadovas. Ir čia pat juos patikino: „A, žinau… Neraštingas žmogus…“ Tie klausė: kodėl gi? Atsakė: „Dažnai parašo į Varnius Vasiliauskui… Sykį sakau: parodyk, kaip rašo — laiške net dvi klaidos!..“ Su dėkingumu prisimenu. Mes galime turėti vardus, būti žinomi, bet tokiems žmonėms dažnai neprilygstame. Neatlaidi tiesa ir padorumas, žinojimo vertė daž­nai vaikšto pilkame drabužyje.

Ir dabar matau tą žmogų su tuo pačiu, labai var­giu švarku, senu dviračiu. Vis skubantį, nuo pareigos neatidedamumo dažnai prakaituotą. Ar kas kada pasa­kys apie tokius tikrą tiesą, pagarbiai paminės?..

Nūnai mūsų akivaizdoje keičiasi ne vien pastatai ir keliai. Kinta ištisai peizažas. Madinga buvo sakyti — „kraštas kultūrėja“. Tik ar visada, suteikiant savo apy­linkei šiuolaikiškai logišką išorę, nepamirštama ir svar­biausio — turinio. Ši mintis būtent čia neleidžia abejin­gai žiūrėti į žalią veją ir ežero mėlį. Polemika tarp melioratorių, taip pat to meto kolūkio šeimininkų iš vienos pusės ir gamtos apsaugos rėmėjų iš kitos dėl šių vietų vyko porą žiemų ir pavasarių. Tartasi pakai­tomis tai Vilniuje, tai čia, prie ežero. Vieniems rūpėjo platesnė ganykla bei dirva be želdinių, su tiesiai į eže­rą nuvestais sausinimo kanalais, kitiems — kraštovaiz­džio derinys, primenantis mūsų gamtinį reginį, išlaikant jame senąsias vertybes. Apmaudu ir keista, kad šiuo atveju taip nerūpėjo gamta tiems, kam ji gimta, sava ir ne itin perteklinga ežerų, miškų ir kitų priva­lumų. Kalbu apie žemaičius, kurie iš seniau ne tik ge­riau įsijautė į gamtos aplinkumą, bet ir patys kūrybin­gai papildė savo kraštovaizdį. Tad čia geresnių išliko miškų, senų medžių, jų tarpe ąžuolų. Ne dėl gamtos, o dėl žmogaus požiūrio į juos, palankumo Žemaitijoje tų medžių daugiau. Ypač tų senmedžių, kilniai iki mū­sų dienų augančių ne šiaip sau — senose alkose, sen­kapiuose ir kitose pagarbumo vietose. Turtingos, ro­dos, kūrybingai ir išmintingai suderintos senų žemaičių sodybos, jų pastatai, medžiai jose; pagaliau jos pačios ne bet kaip „pasidėjusios“ šlaitų ir nuošlaičių, įsaulių ir nuosaulių atžvilgiu. Ir juo skaudžiau apie tai kal­bėti, kad tai daug, ogi net labai daug kur liko neįver­tinta, dažnai nesuprasta, apleista, sugriauta; kitąkart kažin kaip paniekinančiai. Netgi čia, Žemaitijoje!.. Taip pasakyti verta apie nuostabias morenines kalvas įpietiniame nuo Paršežerio akiratyje, anapus Laukuvos. Ne vienas pastebėjome ten, prie naujai tiesiamo Žemaičių plento, kupetiškas viršūnes — veikiausia senovines al­kas. Lyg tyčia būtent šias (tiesa, dažnai jų vidinėje san­daroje yra smėlio ar žvyro) griovė, stumdė, kabino kau­šais ir krovė į tiesiamo kelio pylimą. Nežinau — ar kas nors paklausė leidimo? Abejoju. Abejojo ir prašalėję gyvenantys, dažnai jau per visą patirtą prievartą abe­jingi, rodos, net nebranginantys savo prigimtos vietos: „Kalnas, ir tiek“… — atsakydavo liūdnai, jau nejausda­mi jo brangumo, nerodydami ryžto jį ginti. Kur ne kur išgirsdavai griežtą nuomonę apie tai, kas vyksta.

Juodai blizgantis asfalto plentas, liuoktelėjęs į jaukią lomą, kone į ežerą atsimušdamas, vėl kyla į kalvas, link kito Palūksčio. Prie šio norisi sustoti kaitroje. Čia auga medžių. Po ūksmingu guostu mokyklėlė, kiemas, šuli­nys. Reginys į Lūksto ežerą. (Tada, prieš 19 metų, sto­vėjo apleistas paminklėlis Lietuvos Nepriklausomybei. Apleistas, apdaužytas — bet stovėjo. Dabar atnaujin­tas).

Taigi čia karštą metą ne vienas sustoja, išlipa, neskubėdamas prie vėsaus šulinio pailsi, žvilgčiodamas į tuščią paežerę. Žydrynė plyti iki kito kranto, vadinamo Alkos kakta, kur anapus ežero kaimas taip pat Palūkstis. Ne vienas atvykėlis neiškenčia ir patraukia žemyn prie ežero. Gerų vietelių ten yra. O jos tylios. Visą die­ną gali išbūti vienu du — ežeras ir tu…

Smalsumas ragina prie dar vieno „būrio pastatų“ dešinėje, prie Palūksčio. Jau trečio. Šis yra naujas, baltas. Pasirinkęs netolimą atokumą nuo kelio ir vėlgi platų reginį į ežerą. Čia anuolaik buvo minima Lūksto kolūkio sostinė. Mūrai nauji, yra kur užeiti. Po vienu stogu ir raštinė, ir knygos, ir salė. Tikras „kultūros dva­ras“. Ir skirtas visiems. Nekainavo kiekvienam nieko, tik būk geras, malonėk neaplenkti, pabūti šiame dvare: užeik prie knygų, prie draugų pavakaroti, pasiklausyti, padainuoti, gal dar ką prasimanyti ilgais žiemos vakarais. Visa tau čia padėta.

Aną tolimą kaitrų vidurdienį čia važiuojant taip atrodė ir būsiant, nes baltasis kiemas buvo visai nau­jas, net patrauklus. O atsitinka visai kitaip:. Dar ne­spėjus šeimininkams pasidžiaugti nauja savo ūkio sostaviete, nespėjus anuolaik nė šito rašinio užbaigti, Lūks­to kolūkį prijungė prie didesnio kaimyno, valdomo iš Varnių. Tad čia lyg ir neteko ką veikti. Ketinta šį „dva­relį“ paversti kolūkiečių poilsio namais. Vieta tam lyg tinkama. Jau, rodos, buvo numatomas nutiesti gražus takas prie ežero, sutvarkyti pakrantę, įrengti prieplau­ką. Duok, Dieve…

Sustojus čia dabar, po devyniolikos metų nuo ano spėliojimo, vaizdas dar liūdnesnis. Nieko naujo… „Dva­relis“ tuščias, jau apšiuręs, kiek net apiplėštas. Paklau­sus vietinių, kas čia, tuose rūmuose, atsakė: „Kas pa­puolė… Derėjosi vieni, savinosi kiti… Kas papuolė… Tai kokie žvejai pernakvoja, tai talkininkai, tai tuš­čia… gali ir tamsta eiti — būsi gaspadorius…“ O tokie rūmai, tiek kainavę, pagaliau tokioje vietoje!.. Rudenį (1992 m.) žmonės sakė, jog jau nupirkti. Žmogus gy­vens, ketina kažkokią dirbtuvę steigti.

Nuo Palūksčio kelias leidžiasi įpietin, nuo jo deši­nėje matosi tas pate Lūkstas, toliau Reistrų pelkės, dar gilesniame tolyje medžių guote — Požerė. Iki šiol buvo užmiršta, jog čia jaunos Žymantienės (Žemaitės) keliai keleliai… Adolis Sprindis, varniškis (apie jį kalbėsime), perskaitė senuose popieriuose, jog Žemaitė, ištekėjusi už Lauryno Žymanto, trumpai pagyveno pas dėdiną Šėmose, po to Rumšiškyje (į rytus nuo Varnių), o 1867 m. jų benamė šeima atsikėlė į Palūkstį. Kaip sakoma, čia nė nesušilus per jurgines kėlėsi į Požerę, į suklypusią lūšną prie Zaleskių dvaro. Ten jau ketvir­toje po vedybų (jos buvo 1865 m.) vietoje apsigyveno, ketvirtą vaiką pagimdė. Jai ėjo 26 metai. Būsimos rašytojos gyvenimo kalvarijų šiurkščių takų kančios turbūt nesužinosime. Nebent suprasime jos sunkumą.

Keliaujame

Ties Dargiais pasimato Paršežeris. Prie jo Požerės miestelis. Didesnis nei Palūkstis. Stovi pa­traukli savo mažumu medinė bažnytėlė, rodos, Zales­kių 1774 m. statyta. Įdomu, ar tai ta pati? Čia jau Ši­lalės rajonas, kiek kita tvarka. Pasukim prie šio ežero, apie kurį nemaža pasakojimų.

… Tą liepos pradžios diena prieš 19 metų, kai pa­matyt Paršežerio pakrančių paslaptis pasiryžau, buvo palanki, laiminančios nuotaikos. Dangus mėlynas, eže­ro raibuliuojantis paviršius vėsino kaitrą, ir buvo gera pakrantėje, valtyje. Požeriečiai savo nedidelį ežerą tvar­kingai užlaikė. Švari krantinė, pataisytas kelias prie jos, nemažas tiltas į ežerą gilyn. Gali vaikštinėti juo, pult į vandenį. „Paršo ežeras“ net labai jaukus. Į vaka­rus atgręžta krantinė su tiltu, lyg Palangoje… — gali­ma juokais, galima ir rimtai lyginti. Taip tais tolimais metais čia mano matyta.

Anapus ežero nelaukiau tokio pavaizdumo, koks iš­ties ten pasitiko. Kalvos nuo papėdės žiūrint tarsi ir nedidelės, o nuo jų viršaus reginys platus, aiškus, ir nežinai kuo, rodos, dvasingas, išduodantis pastovią že­mės išmintį. Sakytumei, liudija Žemaičių žemės praei­ties patirtį? Viena viršūnė Sargų kalnu vadinama, ant­ra Burbiškiu arba Paršpilio, yra kitų aukštokų kalvų. Įdomu, kad žemaičiuose ne tik tie pavadinimai karto­jasi. Štai randi Sargų kalną, žiūrėk jį, tą kalną, kas iš senųjų ir Šatrija (Šatrų kalnu) vadina. Yra koks nors pilies kalnas, žiūrėk, išliko vardai: Papilys, Papiliakalnis ir kitokie. O dažnai prie jų ir Burbiškės, tiek čia, Žemaičiuose, tiek Aukštaičiuose. Iš viso dabar Bur­biškiu Lietuvoje priskaičiuojama beveik 40. Susiję šie vardai su senaisiais gynybos kalnais, ne kitaip, bet kaip — nežinome.

Įdomūs tai žemės praeities atliepiai. Bet gyvi vaiz­dai nemažiau vilioja, traukia būti su jais, gyventi šios dienos saule. Viską gaubia žydintis vasarvidis, žiedų dulkėmis “garuojantis”, ir primenantys šviežią duoną rugiai. O gal čia, nuošalumoje nuo kelių, nuo autobusų ir parduotuvių, kur nors namuose kepama duona? — no­rėjosi sužinoti.

— Retai kas prasimano… Darbo su ja… Dar ne taip seniai kepėm. Vaikai buvo maži, pasiųsti parnešti nebu­vo ką — pasakė kalvų papėdėje apsišluotame kiemely­je. Čia pat lauko virtuvė. Ugnis kūrenasi… Ta, kur kal­bėjo — mama. Dabar sergi puodą, kad neprisviltų, ne­kūpėtų — maišo vis, maišo… Jame žaloki agrastai. O slenkstis, pasieniai — vaikiukų apsėsti. Bet tokių mažų ir tokių vienodų… Nesumaišysi — tarsi iš mamos akies traukti. Iš viso šeši. Vienas, rodos, dar toks, kad ilgais marškinukais vilki.

— Tai kad jie ir dabar dar… menki duonos nešio­tojai…— suabejoju.

Sužinojau. Turi ši mama ir dar — didesnių. Pirma­sis net kareivis. Iš viso dešimt. Dabar dar daugiau norėjosi žiūrėti į nedidelę mamą, tik garsiai stebėtis nebuvo kaip. Tokia ji atrodė… dar su kasa., dar su mer­gystės grožiu ir šitokia turtinga. Visų vaikiukų tokie pat tamsoki tankūs plaukai, gilios mėlynumu akys, šva­riai jos rankų apglobti, apiplauti, kiek net papuošti ir tylūs. Visi be kokio vaidinimo tiesiai, plačiai atdaromis akimis sekė turbūt ne taip dažnai čia užklystantį pra­šalaitį. Išėjau gėrėdamasis, pamiršęs padaryti fotogra­fiją, paklausti, pas ką buvęs. Vėliau sužinojau, jog kal­binta buvo Elena Zibartaitė-Reimontienė.

Šviečia šis gražus pamatymas iš anapus Paršežerio visada, kai tik tenka pro čia važiuoti. O vieną kartą, jau po ano susitikimo, netoli Paršežerio pasitaikė kitas pamatymas. Toks priešiškas, jog galės skaitytojui pa­sirodyti, kad mano dirbtinai sumanytas. Irgi buvo vasara, sekmadienio popietė, senesni žmonės grįžę iš baž­nyčios sėdiniavo vienam pakiemy, netoli Požerės sen­dvario. Yra daug nuo tų žemaitės laikų užsilikę šalia to paties Paršežerio medžių, pastatų. Nepraleidau pro­gos sustoti, pakalbinti. Ogi priėjęs pamačiau, kad jie patys kamantinėjo žmogų — visi vieną. Stovėjo prie jų apyjaunis. Greit supratau, jog iš seniau vietinis, bu­vęs jų kaimynas. O dabar atklydėlis. Nieko gero… Jis drebančiom rankom valgė, rodos, iš čia pat atlankstytos konservų skardinės kažką. Aplink susirinkusieji, pažinę jo giminę, namus, gausią šeimą, klausinėjo apie brolius ir seseris. Vienus jis dar prisiminė, žinojo ar spėliojo, kur anie dabar, kitus žmonės jam nurodinėjo žiną — matę, girdėję. „Kad, rodos, Klaipėdoje“ — tikino vienas. „Juk iš plėšinių nesugrįžo“,— prieštaravo… „Ar begyvas?“— klausė trečias. Visi tylėjo. Savo seserų ir brolių tas žmogus, dabar grįžęs iš kažkokių uždarbia­vimo klajonių, nežinojo. Net pats netikėjau, ar tikrai taip girdėjau tą liūdną pasikalbėjimą. Neteiskime. Ne­laimė… Ar tai vienintelė? Kiek Lietuva neteko savo valia (bevaliu, bešeimiu gyvenimu) išsitrėmusių į „di­džiąsias“ statybas Rytų platybėse? Nieks niekada ne­suskaičiuos.

O štai po 19 metų laimingai randu Reimontų sody­bą. Šįkart ir tėvas namuose. Prie namų atpažįstu „gra­žiąją mamytę“… Dabar jau močiutė, turinti 27 anūkus?.. O pati tokia miela, dabar kitaip graži. Rami ir besišyp­santi — laiminga. Sužinau daugiau apie ją. Gimusi tuose pačiuose Reistruose (kaime abipus pelkėtos sie­tinos ties kūlgrinda), Zibartaitė nuo mergystės, vardu Elena. Visa, kas buvo sakyta, spėliota — tiesa: išaugino su savo žmogumi Antanu 4 sūnus ir 6 dukras, tad sulaukė prie jų 5 žentų ir 3 marčių. Turi minėta būrį anūkų, kurių vyriausiajam dabar jau 18.

Yra ir daugiau vaikų šiame nuostabiame paežerių pašalyje, prie Reistrų pelkių, šalia kūlgrindos. Kaimy­nų Budginų šeimoje 7 vaikai, Trunsių — 6 vaikai. Au­ga anūkų. Atsigaus šeimos, kiemai. Nepraraskime gerų vilčių.

Čia pasakoju patyrimus iš dabar. O anuolaik, prieš 19 metų, mes čia atsilankėme gražiu būreliu, kuriame buvo apie 10 studentų — kažkas iš vietinių tada mus pavedėjo prie kūlgrindos. Pradžioje dar tokį atavarą, vadinamą „milžinų maudykla“, aplankėme. Glūdžioje nuošalumoje neužauganti šaltavandenė akis, gal kokia versmė. Aplink viskas, net nemaži alksniukai supasi, o ji švariu paviršiumi, juodu dugnu, atvira. Pasižvalgę į tą paslaptingą vandenį, toliau bridome į atvirą pel­kėtą pievą. Šen ir ten pieva su krūmais, arčiau prie Sietuvos upelio linguojanti. Kas laukia įspūdingo vaiz­do, žinoma, nusivils. Tarčiau — jei nelabai tiki slaptom kūlgrindom — verta apsilankyti, paklausinėti vietinių, pabraidyti pusdienį ir įsitikinti, kad tokia yra. Taigi ir mes iš mokyklos katilinės kūriko pasiskolintu geležiniu smaigu (anas mums ir patarė, įrankį skolindamas) ne­sunkiai apčiuopėme dumble akmenis. Aplink minkšta, pelkėta praraja, o nevisai siaurame take akmuo prie akmens. Įdomiausia ties Sietuvos upele, kurt jungia gretimus Lūksto ir Paršo ežerus. Upė nuolydžio netu­ri, todėl daugiau stovinti nei tekanti, gili, ištisai su sietuvomis. Iš esmės tai ne iki galo užžėlusi prataka, nes tolimoje praeityje čia Lūkstas ir dabartinis Parše­žeris tyvuliavo vientisai. Tad pereiti tokią upę net mė­ginti nesinori. O štai nematomu paskandintų akmenų taku perbrendi tik per kelius tesušlapęs. Tačiau to tako kryptį ir vingius ne kiekvienas galėjo žinoti.

Sietuvos kūlgrinda — didis mūsų krašto archeologinis paminklas. Neveltui kartais žmonėse nusistebima ir pasakoma, jog tas iš seniai, kai gyveno čia milžinai.

Tai jų darbas. Verta kūlgrindą patyrinėti, pagalvoti, kaip kitiems ją parodyti. Šiaip ar taip, gręžinių duomenimis Sietuvos pelkės gylis 5-7 m. Kiek akmenų tekę paskandinti darant tą akmenų taką!.. Senovės žinovų tikinama (L. Kšivickis), jog vežti jie ir grįsti ant ledo. Daryta tai pamečiui daug daug kartų, kol povandeninis pylimas tapo aukštu, važiuojamu, bet dar pasislėpusiu po vandeniu grindiniu. Ten pat L. Kšivickis pastebi, jog tas slaptas kelias buvo svarbus tarp gretimų įtvir­tinimų, kurių vienas buvo čia, anot jo, Paršpilis Burbiškėse, o kitas — Medvėgalis.

Dabar, jau mūsų laikais, apsilankius pasigėrėjimą kėlė ne tik Sietuva, bet ir aplinkinės pelkės, jų gilumoje įsikūręs Reistrų kaimas, tiksliau vienkiemiai, įdomūs kiemai ir sodybos Drobūkščių šone. Tad grįžti į Var­nius galima vakariniu Lūksto šonu.

… Buvo šviesios 1991-ųjų metų dienos, kai tokį grį­žimą iš Reistrų pasirinkau. Laukuose dar tuščia, ty­lu — žemaičiai dar dairėsi. Paklausti, kodėl žemės ne­ima — tylėjo. Dar buvo neaišku ir nedrąsu. Tik kažkelintas į mano klausimą atsiliepė: „A, žemės, sakai? Tai… a jau čėsas?..“ Šiais, 1992-aisiais, daug kur te pačios žemės trūksta. Žinoma, padaržėse, apie išaugu­sias gyvenvietes. Kiekvienas puola pasiimti arčiau, kad būtų karvėms ganyti. Tad ir ginčijasi, kad nereikėtų toliau vedžiotis.

Dairėsi anądien čia nematyti prašalaičiai — kažin kokie žurnalistai iš Vokietijos. Kraipė galvom, stebėjo­si ir klausė, „O kodėl žemės imate tik sau pragyventi? Juk pirkti jūsų naudą norės miesto žmonės! Bus bran­gu! Galima uždirbti…“ Žmonės nelabai suprato. O jie savo: „Prekinį ūkį reikia palaikyti“… — sakė, daug kur matydami, kaip dar gyvi tokie „prekinės gamybos“ junginiai apleidžiami (griūna ar griaunami buvusių kolūkių stambūs statiniai — sunku net suprasti).

Daug ką žmogus daro… tarsi ne sau. Jis pirma pa­daro kliūtį, daug praranda, o po to pradeda nuo pra­džios. Kodėl taip? Kodėl nesiimame esmingo, protingo darbo? Vietoje to savo gyvenimo kelyje patys sukuria­me sau pragaištingų kliūčių.

Net ir dabar, kai eina įsimintina, tokia sausa, 92-ųjų vasara, čia apsilankius sunku ką aiškesnio, nuotaikesnio pastebėti. Rodos, prie Lūksto, Paršežerio, prie seno ir prie naujojo Žemaičių plento žmonės kažką mąsto.

Pakalbinau vieną šiame kelyje sutiktą — mačiau, jog vietinis — kuris su vaikais ruošėsi ravėti sausą dirvą. Į mano klausimą: „Kaip gyvensite?“, patylėjęs tarė: „Gyvensime… O kur dėsies?.. Gerai būtų, kad valdžia žemdirbius remtų. O tai mokesčiai, mokesčiai…“ „Ko labiausiai reikėtų?“ Atsakė: „Technikos, bet geros. Gal galėtų duoti išsimokėtinai?.. Iš kurgi pas ūkininką pi­nigai atsirastų?.. Kreditai?.. Dargi ir tų nėra. Reikėtų pigiau ūkininkui parduoti būtinų mineralinių trąšų…“— samprotavo. „Gal kuro?“ — klausiu. „Kuro — ne“. Nu­stembu. „Kurą, tą pigųjį, iš kaimiečių išvilios tokie kaip tamsta… Valstybei grynas nuostolis būtų. Turime galvoti iš visų pusių“. “Na, o. elektra?” — vėl klausiu. „Elektra?.. Na, kaip bebūtų. Svarbiau trąšos, technika… O jei dar pašarų?.. Bent kol pradedame ūkininkauti“…

Tolo žmogus į savo tėvų dirvą… Matėsi sodyba, toliau kitos sodybos… Pakelėse stovi vietinių žmonių atkurti krašto dvasiai brangūs ženklai — koplytėlės. Atsigaus žemaičių sodos, atsigaus… Bus nelengva, net labai nelengva. Toji nesantaika, tos „atidalybos“, tie „atmelavimai“ ne iš žmogaus valios. AK visko čia yra, ir Šventojoje Žemaitijoje… Bet atsigaus šio krašto ūkis, net greičiau nei mano tėviškės — Lietuvos rytinių pak­raščių kaimuose. Dėl ko taip tvirtinu? Visų pirma išli­ko daugiau to žemaitiško pastovumo, to neskubėjimo (pamenat — „A jau čėsas?“ — ir delsia, žiūri, laukia), O po to imasi, ne juokais kimba į žemę. Išliko čia dau­giau neišardytų vienkieminių sodybų, yra kur žmonėms, bedarbės genamiems, iš miestų sugrįžti. Pagaliau iš seno čia kaimuose išsilaikė daugiau žmonių. Na, ir tas tykus žemaitiškas kantrumas, ištikimybė savam slenks­čiui. Čia Žemaičiai.