Apie Lietuvą
Maršrutas “Prie Aukštadvario ežerų”
Nors aprašyme kalbame apie kelionę nuo Vilniaus iki Aukštadvario, tačiau daugiau dėmesio skiriama ruožui nuo Panošiškių iki Aukštadvario, todėl mes siūlome keliauti būtent šia atkarpa. Žinoma su didelėmis kuprinėmis kuriose visas reikalingas inventorius, pėsčiomis ir mažiausiai viena nakvyne, kad kaip įmanoma geriau susipažinti su šio nuostabaus krašto apylinkėmis, čia sutinkamais turistiniais ir gamtiniais objektais.
Maršruto žemėlapis
Nuo Vilniaus iki Trakų mus lydi gamtos ir žmogaus sukurti puikūs kraštovaizdžiai. Nė kiek nesumenkėja jie ir už Trakų, pasukus Aukštadvario link. Veik visa, kelią kartu su mumis žingsniuoja pušynai. Kelias vingiuoja tarp kalvų, kalvelių, tai užkopdamas į kalną, tai vėl nusileisdamas. Pro medžius tai šen, tai ten suspindi tarpukalnėje tyvuliuojantis ežerėlis… O jų čia, vidurinėje Baltijos kalvyno dalyje, nemaža! Visas tas Dzūkų kalvas ir kalveles, ežerus ir ežerėlius — būdingą morenini reljefą — sukūrė užslinkę prieš daugelį tūkstančių metų ledynai; tarsi norėdami palikti amžiną prisiminimą, jie dar pribarstė apylinkėse gausybę akmenų.
Dar gerokai prieš Aukštadvarį, Panošiškių apylinkėje (apie 6 km į vakarus nuo Rūdiškių miestelio), prasideda dešinieji Nemuno intakai — Verknės (77,3 km) ir Strėvos (80,5 km) upeliai. Pradėjusios bėgti greta, upės netrukus išsiskiria. Apie tai pasakoja ir padavimas.
…Dvi sesutės — Verknė ir Strėva, — dar nemačiusios, tačiau girdėjusios daug gero apie žydrąjį Lietuvos upių upelių tėvą — Nemuną, ryžosi susitikti su juo. Lenktyniaudamos, kuri pirma pasieksianti tėvelį, iš namų jos išėjo į skirtingas puses. Pagaliau po jų nuotykingos kelionės, išvagojusios daug kalvų ir klonių jiedvi pasiekusios Nemunėlį…
Dabar šios abi sraunios upelės, turinčios gana dideli nuolydi, suka keleto hidroelektrinių turbinas; prie Verknės jų dvi, o prie Strėvos net penkios. Beje, ir su Nemunu juodvi dabar susitinka gerokai anksčiau: abiejų upių žemupiai keletą kilometrų (Verknės 2.5 km, Strėvos — 6 km) patvenkti Kauno HES tvenkinio vandens.
Aukštadvaris (30 km nuo Trakų, 58 km nuo Vilniaus) įsikūręs dešiniajame Verknės aukštupio krante — ties Navos ir Piliakalnio ežerais. Pats miestelis nedidelis, tačiau jau iš pirmo žvilgsnio patrauklus, kaip ir jį supanti gamta.
Aukštadvaris žinomas nuo XVI a. Tačiau 1961 m. vasarų Lietuvos Mokslų akademijos Istorijos instituto darbuotojų atlikti archeologiniai tyrinėjimai padėjo nustatyti, kad dabartinė Aukštadvario teritorija buvo gyvenama jau IV – VI a. Ilgą laiką šią vaizdingą vietovę valdė įvairūs didikai. 1569 m. Aukštadvariui buvo suteiktos miestelio teisės.
XIX a. Aukštadvario dvare buvo sukurta didelė tvenkinių sistema ir organizuotas vienintelis Lietuvoje didelis upėtakių ūkis. Savo upėtakiais Aukštadvaris taip pagarsėjo, kad prieš pirmąjį pasaulinį karą jie buvo gabenami net į Peterburgą.
Prie pat Aukštdvario, kairiame Verknės krante, stūkso Pilies kalnas, vietinių gyventojų dar vadinamas Zamkeliu. Šiame kalne kadaise stovėta pilies.
XIX a. iš Verknės upelio vandens graužiamo kalno šlaito buvo išplauti keli dideli akmeniniai kūjai ir stirnų kaukolės su ragais. 1961 m. vasarą Pilies kalne darant archeologinius kasinėjimus, buvo rasti 345 dirbiniai, jų tarpe liejimo forma, akmeninės trinamosios girnos, mediniai verpstukai, kauliniai audikliai ir adatos, įvairūs papuošalai ir kt. Radiniai davė daug įdomios medžiagos apie šios vietovės gyventojų IV – VI a buitį ir kultūrą.
Pilies kalnas — mėgstama Aukštadvario jaunimo pasilinksminimų, festivalių vieta. Kalno papėdėje spndi nedidelis, tačiau gražus ir gilus (iki 40 m), pušų apsuptas ežerėlis, vadinamas Piliakalnio ežeru. Ypač gražus šio ežero vaizdas nuo Pilies kalno.
Į pietus nuo Pilies kalno yra dar keli vaizdingi, padavimais apipinti piliakalniai.
Priešingoje nuo Pilies kalno miestelio pusėje (Trakų link) stovi aukšta, apaugusi didžiulėmis senomis pušimis kalva, vadinama Kartuvių kalnu. Rūsti jo praeitis! Pasakojama, kad jame buvo kariami nepaklusnūs baudžiauninkai bei sukilėliai. Prie Kartuvių kalno, priešingoje kelio pusėje, tyvuliuoja gražus Navos ežeras, labai puošiantis miestelį.
Aukštadvario apylinkės ne tik gražios: pušų kvapų pritvinęs sausas oras vilioja čionai gausius poilsiautojus. Savo laiku buvo pamėgęs šių vietovę ir poetas Adomas Mickevičius. Jis čia pasisemdavo sveikatos, naujo kūrybinio įkvėpimo. Parko šlaite auga 20 m aukščio, 4,4 m apimties ąžuolas, vadinamas Mickevičiaus vardu.
Aukštadvario apylinkių kraštovaizdžiai patraukia daug turistų ne tik iš Lietuvos, bet ir iš įvairių šalies kampelių. Šis puikus šiaurinės Dzūkijos kampelis – Aukštadvario aukštumos su Navos, Sienos. Vernijos (Verniejaus) ir kitais ežerais, piliakalniais ir upėmis — paskelbtas respublikos landšaftiniu draustiniu, o Pilies kalnas – archeologiniu paminklu.
Paėjėję Beižionių vieškeliuku apie 4 km, miške ant kalno (dešinėje kelio pusėje), priešais du Škiletų ežerėlius, pamatysime gilią ir didelę (apie 2 ha) Velnio duobę, garsią legendomis (esą, tylų rytą ar vakarą čia girdėti paskendusio miesto varpų skambesys…). Nuo Gedanonių kalvų (259 m) giedrą dieną matytį Trakai, mėlynuoją Vilniaus Panerių pušynai. Alytus, Sūduvos lygumos. Gera pakeliauti gražiomis Verknės aukštupio apylinkėmis prie Sienos ežero. Prie Vernijos (Verniejaus) ežero guli įdomus akmuo su įrašais; jo viršuje — įdubimas, sklidinas vandens. Pasakojama, kad seniau žmonės šį vandeni vartoję gydymui. Gražūs ir Rėvų — Balkanų — Paverknio pušynai su Tamelių ežerėliu.
Iš Aukštadvario Į Vilnių kursuoja nemaža autobusų. Galima grįžti per Trakus, per Semeliškes bei Vievį ir per Onuškį. Kuriuo keliu begrįžtum, visur gamtovaizdžiai nenusileidžia daugeliui mūsų aplankytų vietovių.
