Meno enciklopedija KITAIP: Salvadoras Dali

1917 metų vasario mėnesį Paryžiuje susituokė prancūzų poetas Polis Eliuaras ir rusaitė, aukšto Maskvos pareigūno duktė, Jelena Diakonova, žinoma Galos vardu. Polio tėvai jaunavedžiams padovanojo masyvią ąžuolinę lovą, kurią jis su humoru aprašė laiške savo draugui ir iškilmingai pridūrė: „Joje mes gyvensime, joje ir mirsime”.

Deja, Eliuaras buvo prastas pranašas. Iš pradžių jie buvo labai laimingi, susilaukė dukrelės Sesilės. Antrais darnaus gyvenimo metais siurrealistų pokylyje Paryžiuje Eliuaras susipažino su Salvadoru Dali, skandalinguoju kataloniečiu tapytoju, kuris apie save rašė:

„Kiekvieną rytą atsibudęs labiausiai džiaugiuosi dėl to, kad esu Salvadoras Dali”.

Tame pokylyje dalyvavo ir Gala…

„Minkšta konstrukcija su virtomis pupelėmis (pilietinio karo nuojauta)“, 1969 | Šį kūrinį Dali nutapė 6 mėnesius prieš prasidedant Ispanijos pilietiniam karui, kurį, kaip sakė, numatė pats.

Dali gimė Ispanijoje, nedideliame provincijos miestelyje Figere. 1921 metais Barselonoje mirė jo motina. Sukrėstas mylimiausio pasaulyje žmogaus netekties, Dali pasiryžo žūtbūt išgarsėti ir taip bent iš dalies „atlyginti sau nuoskaudą”. Jis įstojo į Madrido dailės akademiją, bet po kelerių metų buvo pašalintas dėl dėstytojų kritikos bei studentų maišto prieš juos kurstymo. Studijas tęsė Paryžiuje, ten susipažino su įžymiais moderniojo meno kūrėjais, tarp jų ir su „pirmuoju Prancūzijos poetu” Eliuaru (taip jį kilniaširdiškai vadino katalonietis).

Per pirmą pažintį Salvadoras Galai paliko ne itin palankų įspūdį. Savo knygoje „Slaptas Salvadoro Dali gyvenimas” tapytojas rašė: „Vėliau ji prisipažino, kad aš jai pasirodžiau esąs bjaurus ir atstumiantis tipas – dėl lakuotų plaukų, kurie darė mane panašų į profesionalų argentiniečių tango šokėją”. Dali neturėjo didelės patirties su moterimis. Mėgėjas kurti visokias fantastiškas istorijas, jis teigė, kad susitikęs ponią Eliuar tebebuvo skaistus.

Gala, liesa slavė ugningomis akimis, spinduliuojanti kažkokį neįveikiamą magnetizmą, panaši į jauną ir žavingą burtininkę, akimirksniu pakirto Dali. Jis buvo taip paveiktas Galos kerų, kad kiekvieną kartą kalbėdamasis su ja pratrūkdavo keistu nesveiku juoku. Jai išėjus, purtomas juoko priepuolio jis krisdavo ant grindų. Vieno tokio priepuolio metu prisipažino mylįs Galą ir su siaubu laukė atsakymo. Ji tarė: „Mano berniuk! Mes niekada nepaliksime vienas kito”.

„Didysis masturbatorius“ , 1929 | 1929 metais Dali susipažino su savo būsima žmona ir mūza Gala. Paveikslas „Didysis masturbatorius“ buvo sukurtais tais pačiais metais, sakoma, kad jis atspindi menininko erotinę transformaciją nuo pažinties su Gala dienos.

Neišardomą jų meilę užbaigė tik mirtis (Gala mirė 1982 metais). Paties Dali žodžiais, Gala jam buvo „tai, kas Rafaeliui Fornarina”. Savo gyvenimo moterį ir mūzą vadino „superžvaigžde, nė iš tolo nelygintina su Marija Kalas ar Greta Garbo, nes tokių kaip jos yra gana nemažai”. Ir dar: „Gala išgydė mano beprotybę. Tarsi burtų lazdele mostelėjus, mano isterijos požymiai nyko vienas po kito. Aš vėl tapau savo juoko, savo šypsenų šeimininku”. 1929 metais Dali sukurtas paveikslas „Didysis masturbatorius” atspindi pirmąjį jo susitikimą su Galą ir tą ekstazės būseną, kurią ji sukėlė. Nuo šiol Galą Dali vaizduos ne viename paveiksle, o ji su nuostaba keliančia ištverme padės jam visur ir visada.

Polis Eliuaras nenustojo Galos mylėti net ir tuomet, kai nebeliko jokios vilties, kad ji sugrįš. Po oficialių skyrybų kitą dieną jai parašė; „Tu visada būsi mano žmona, amžinai… Rytą pabusdamas, vakare užmigdamas ir kiekvieną minutę kartoju tavo vardą: Gala!”

Tai, žinoma, romantiška istorija. O koks iš tikrųjų buvo Salvadoras Dali. Jis parašė storą knygą „Genijaus dienoraštis”, ir ši knyga, be abejonės, apie Dali. Šešerių metų jis norėjo būti virėju, septynerių – Napoleonu, dar kiek ūgtelėjęs – Dali. Genialiuoju Dali. Genijaus nėra reikalo lyginti su paprastais žmonėmis. „Genijaus kasdienis gyvenimas – jo miegas, virškinimas, ekstazės, sloga, kraujas, jo gyvenimas ir jo mirtis – skiriasi nuo kasdieninio paprastų žmonių gyvenimo”. Genijai nepanašūs į kitus mirtinguosius. Ypač S. Dali.

„Chupa Chups“ logotipas, 1969

Genialusis Dali, deja, buvo baikštus. „Esu baikštus, – prisipažįsta jis. – Nuolat bijau, kad reikalai pakryps prieš mane”. Kaip talismaną, apginantį nuo visų blogybių, Dali tamposi… pliauską. Londone buvo ją pametęs, bet – ačiū Dievui! – vėl surado. Niujorko viešbutyje ją išnešė kartu su patalyne. Kas po to dėjosi viešbutyje! Pliauską surado.

„Dievas siunčia man tikrovės momentų fotografijas”, – nevengė pasigirti genijus. Kad tą informaciją geriau priimtų, jis užsiaugino antenas – puikiuosius ūsus su ilgais smailiais galiukais. Jiems prižiūrėti skirdavo labai daug laiko – vis dėlto dieviškas daiktas.

Jis nuolat galvojo apie mirtį. Pro savo namų langus daugelį metų žvelgdavo į netoliese esančias kapinaites.
Tačiau jo santykis su mirtimi kitoks. „Jei norėčiau pasakyti, kad nuolat galvoju apie mirtį, to būtų per maža. Aš nešiojuosi jos nuostabų buvimą savyje. Ypač valgymo akimirką. Kai kertu puikiausius jūros gėrybių gabalus, kartoju sau: „Aš nesu miręs. Aš gyvenu! Gyvenu! Ir seilių man ima varvėti dvigubai”.

Salvador Dali ir Pablo Picasso

Buvo liguistas egocentrikas. Penkiasdešimtmetis „Genijaus dienoraštyje” užrašė:

„Kasdien man vis sunkiau suprasti, kaip kiti gali gyventi nebūdami Gala arba Salvadoru Dali”.

Vaikų jis neturėjo – ir nenorėjo jų.

„Aš nemyliu nei gyvūnų, nei vaikų. Jie nuolat juda. Vaikai man pradeda patikti tik nuo tos akimirkos, kai tampa „erotiški” – t.y. įgyja tam tikro grožio”.

Salvadorui Dali, skirtingai nuo daugelio kitų genijų, dar gyvam esant netrūko nei turtų, nei šlovės.

Tiems, kurie jį laikė pamišėliu, Dali atšaudavo:

„Vienintelis skirtumas tarp manąs ir pamišėlio yra tas, kad aš nesu pamišęs”.