Didžiausi pasaulio ežerai

Daroma prielaida, kad dideli ežerai yra panašūs vienas į kitą, tačiau iš tikrųjų jų gylis ir druskingumas gali kardinaliai skirtis. Svarbu suprasti, kad didžiausių pasaulio ežerų reitingas toli gražu nėra statiškas, nes žmogaus veikla milžinišką vandens telkinį gali paversti dykuma vos per vieną kartą. Dabartiniai duomenys yra reguliariai peržiūrimi pagal naujausius tyrimus.

Kaspijos “jūra”

Didžiausias planetos ežeras — Kaspija — nuo seno jūra vadinamas. Kinams jis buvo „Vakarų jūra“, asirams — „Rytų jūra“, senovės graikams — „Persų jūra“. Pastarąjį pavadinimą aptinkame ir Herodoto (V a. pr. m. e.) „Istorijoje“, kurioje, beje, pirmą kartą nurodoma, kad Kaspija — izoliuota jūra, t. y. ežeras. Deja, antikos geografai nepaisė šios Herodoto pastabos ir toliau brėžiniuose Kaspiją jungė su Azovo arba Juodąja jūromis, net su… Arkties vandenynu. Savo pirmtakų klaidą ištaisė tik Ptolemėjas (II a.), tačiau Kaspijos ežeras, pavaizduotas jo žemėlapyje, buvo labai nepanašus į originalą.

Slinko amžiai. Tobulėjo, buvo papildomi nauja informacija Europos kartografų žemėlapiai. Juose pasirodė migloti Amerikos pakrančių kontūrai, atogrąžų jūrų salynai, o Kaspija liko nepakitusi, tokia, kokią ją kitados pavaizdavo garsusis Ptolemėjas. Bet štai 1717 metais į Paryžių atvyksta rusų caras Petras Pirmasis. Jis prancūzų kartografui G. Deliliui parodo Kaspijos žemėlapį, kurį 1715 metais sudarė A. Bekovičius – Cerkaskis. G. Delilis iš karto suprato, kad šis originalus kūrinys kaip diena nuo nakties skiriasi nuo ankstesnių žemėlapių, nubraižytų pagal pirklių pasakojimus, kelionių aprašymus ir t. t. Pripažindama rusų hidrografų mokslinius nuopelnus, Paryžiaus Mokslų Akademija išrinko Petrą Pirmąjį savo garbės nariu. Tai įvyko 1717 metų birželio 19 dieną, tad šią datą galima laikyti oficialia didžiausio pasaulio ežero kartografinio atradimo data. Teisybės dėlei reikia pridurti, kad po tokio sėkmingo debiuto A. Bekovičiaus – Cerkaskio žemėlapis, ne be piktų liežuvių pagalbos (falsifikatas!) nukeliavo į archyvus, ir vėl išvydo dienos šviesą tik… 1951 metais.

Kaspijos jūros plotas — apie 376 tūkst. km², t. y. labai artimas Baltijos, tikros jūros, plotui. Prieš pusšimtį metų šių vandens telkinių metrikos buvo dar panašesnės, tačiau nuo 1932 metų Kaspija pradėjo smarkiai seklėti ir iki 1956 metų atidavė pakrančių pusdykumėms 37 tūkst. km². Ypač pakito sekli Šiaurinė Kaspija: susidarė naujų įlankų, pusiasalių, salų, 50 – čia kilometrų pietų link pasislinko Volgos delta. Jei vandens lygis pažemėtų dar 2 — 3 m. išnirtų ilgas povandeninis Kulalo gūbrys, ir Šiaurinė Kaspija suskiltų į du savarankiškus baseinus — vakarinį ir rytinį. Jūros seklėjimą mokslininkai sieja ir su klimato svyravimais, ir su žmonių ūkine veikla Volgos baseine, ir su pastarųjų metų tektoniniais procesais, formuojančiais jos duburį. Kaspija — nerami rekordininkė… Antrasis pagal dydį pasaulio ežeras plyti Vakarų pusrutulyje, Šiaurės Amerikoje.

Aukštutinis

Gitče Giumi — „Didžiosiomis Mariomis“ indėnai vadino Aukštutinį ežerą. Pirmieji europiečiai, kurie išvydo plačius Didžiųjų Amerikos ežerų vandenis, buvo prancūzai S. Samplenas ir E. Briulė, ieškoję vandens kelio į Kiniją ir Indiją. Tai buvo XVII a. trečiajame dešimtmetyje. Atradėjai pavadino ežerus indėnu genčių — huronų, mičiganų, erių, Ontariju — vardais. S. Samplenas ir E. Briulė nerašė kelionių ataskaitų, todėl jų atradimai netrukus buvo užmiršti. Pamenate — net ir visa žinantis Pėdsekys tvirtino, kad Ontarijo ežeras — visų didžiausias. Iš tikrųjų jis yra visų… mažiausias (19 000 km²) didžiojo penketo narys.

[powerkit_alert type=”warning” dismissible=”false” multiline=”true”] Lyderis čia — Aukštutinis ežeras: jo plotas — 82 680 km², didžiausias gylis — 406 m, vandens tūris — 11 600 km³. Ežerą maitina daugiau nei 200 intakų, o išteka tik viena vandeninga Šv. Lauryno upė, kuria į Port Artūrą uostą (Kanada) atplaukia ir okeaniniai laivai. [/powerkit_alert]

Aukštutinis ežeras — pasaulio absoliučios įskaitos eksčempionas ir gėlųjų ežerų klasės čempionas. Palyginti su Kaspija, jis tėra geltonsnapis, skaičiuojantis tik dešimtę tūkstantį metų. Tačiau ir Aukštutinis ežeras gyvena sunkius laikus. Tiesa, jo problemos susijusios ne su seklėjimu — ežero vandens lygis stabilus, jis 1887 metais hidrotechniniais įtvarais, pastatytais Sent Merės upėje, pakeltas 17 cm; didžiausia Aukštutinio ežero blogybė — vandens kokybė; ji metai po metų blogėja. Amerikiečių mokslininkus ypač jaudina didelis chloro organinių junginių, itin pavojingų žmonių sveikatai, kiekis ežero vandenyje, dugno nuosėdose, pląnktone, žuvyse. Apskaičiuota, kad šios medžiagos cirkuliuos ežero ekologinėje sistemoje 400 metų…

Viktorija

Bronzinio prizininko — Viktorijos ežero — vandenys mėlynuoja dviejuose mūsų planetos pusrutuliuose — Šiaurės ir Pietų, Pusiaujo Afrikoje. Vietos gyventojai vadina jį Nianca — „Dideliu vandeniu“. Vanduo iš tiesų didelis: plotas — 6800 km², tūris — 2700 km², didžiausias gylis — 80 m.

Žemėlapyje ežerą pirmą kartą pavaizdavo Ptolemėjas, remdamasis pirklio Diogeno pasakojimu, šis savo ruožtu apie milžinišką „Krioklių ežerą“, iš kurio išteka viena Nilo šaka, sužinojo iš arabų pirklių. Nenuostabu, kad Viktorijos ežero portretas Ptolemėjo žemėlapyje švelniai tariant neatitiko originalo. Deja, iki pat XIX a. vidurio (!) geografams teko juo naudotis. Legendinę „Vidaus jūrą“ anglų Karališkosios geografų draugijos ekspedicija, vadovaujama leitenanto Dž. Spiko, atrado tik 1858 metais. Ežeras buvo pavadintas Anglijos karalienės Viktorijos vardu, nors pikti liežuviai šaipėsi, kad taip Dž. Spikas įamžinęs savo pergalę (victory — angl.).

Viktorijos ežeras turbūt dar ilgai bus tarp didžiausių pasaulio ežerų lyderių, nes jo vandens įplaukos iš tiesų karališkos: tropinės liūtys kasmet išlieja ant jo paviršiaus vidutiniškai 98 km³ (1420 mm) vandens, be to, dar 16 km² (230 mm) atplukdo ežero intakai. Ežeras išgarina apie 93 km³ (1350 mm), todėl kasmet lieka vandens perteklius (21 km³, arba 300 mm sluoksnis), kuris nuteka Viktorijos Nilu. Šios upės ištakos — šiaurinėje ežero dalyje, Napoleono įlankoje. Ištake, prie Oveno slenksčių, 1954 metais pradėjo veikti 300 000 kilovatų galios hidroelektrinė, ir Viktorijos ežeras tapo didžiuliu vandens telkiniu.

Rekordai — slidus dalykas, čia daug kas priklauso nuo teisėjų brigados, kuri juos įteisina. O kadangi teisėjai visada yra daugmaž objektyvūs, nesusipratimų kyla, matyt, dėl pačių „rekordininkų“ kaltės: vienais metais jie būna didesni, kitais, atvirkščiai, mažesni. Antai didžiųjų pasaulio ežerų suvestinėje, sudarytoje JAV mokslininko Č. Herdendorfo, nurodomi tokie jų plotai: Kaspijos jūros — 374 tūkst. km², Aukštutinio ežero — 82 100 km², o Viktorijos ežero — tik 62 940 km².

Gausiausia didžiųjų ežerų:

Kanadoje (97), Kinijoje ir Jungtinėse Amerikos Valstijose (po 25). Lietuva — mažytis kraštas, tačiau ir ji patekusi į ežerų – rekordų sąrašus: minėtoje C. Herdendorfo suvestinėje 89 – uoju numeriu pažymėtos… Kuršių marios (plotas pagal C. Herdendorfą 1620 km², o naujausiais duomenimis— 1584 km²). Galima suprasti okeanologų nepasitenkinimą, bet ką veiksi prieš oficialiąją limnologiją, jei ji linkusi manyti, kad ši mažytė Baltijos jūros dalelė jau virtusi lagūniniu ežeru? O gal ir neverta spyriotis? Argi taip bloga turėti vieną iš pasaulio ežerų „šimtuko“? Kuršių marios Europoje pralenkia Balatono, Konstancos, Ženevos ežerus bei kitas įžymybes. Neužmirškime, kad mūsų ežerų rekordai yra visai mažučiai’. Drūkšiais (45 km²), Dysnais (24,4 km²), Dusia (23,3 km2) pasaulio nenustebinsi…

Didžiausių ežerų lentelė

Lentelė paimta iš dydis.eu – 10 didžiausių pasaulio ežerų