Lietuvos miškų samanos

Čia samanos yra gražiau išbujoję, glaudžiai susigyvenę su kita augmenija ir, nors savo ūgiu toli atsilikę nuo daugumos kitų, aukštesniųjų augalų, tačiau savo didele mase dažnai vaidina labai svarbų vaidmenį tarpusaviame augme­nijos sugyvenime. Išpustėjusiose, nederlingose vietose, kaip, pav., lydi­muose, smiltynuose, samanos yra vienos pirmųjų miško apsiželdymo pionierių: jos sutvirtina dirvą (smėlį), iš jų numirštančių dalių pradeda atsirasti pirmieji humuso trupučiai ir tuo būdu paruošiama dirva kitiems, aukštesnės organizacijos ir didesnių reikalavimų augalams.

Rhytidiadelphus triquetrus @buvis.lt iliustracija

Miškuose samanos atlieka svarbų vaidmenį kaipo drėgmės rezer­vuarai; savo anatominės struktūros dėka jos sugeba greit ir daug vandens absorbuoti, kuris iškrenta kritulių pavidale arba randasi atmosferoj garų (rūko) pavidale. Kadangi dauguma samanų auga tan­kiomis vejomis, kupsteliais arba patiesalais, tai sugertą drėgmę jos sugeba ilgai išlaikyti. Tatai ypač turi reikšmės, kaip Th. Herzog’as teisingai pastebi, dygstančioms medžių sėkloms; jos, patekę tarp samanų, esti pakankamai aprūpintos drėgme ir, be to, dar bent dalinai apsau­gomi jauni daigai nuo mechaniškų sužalojimų. Žinoma, jei sėklos krenta ant labai tankios samanų vejos, tai jų šaknys nepasiekia dirvos ir jos žūsta; tačiau dauguma miško samanų auga purių patiesalų pavi­dale ir tik kai kurios rūšys sudaro ypatingai tankias arba storas vejas.

Ten, kur miškuose yra stačių šlaitų, samanos apsaugo juos, bent dalinai, nuo erozijos, nes lietaus vanduo užuot srovelių bei čiurkšlių pavidale nubėgęs ir drauge išnešęs daugiau ar mažiau dirvos, susigeria, jei ne visas, tai bent žymi jo dalis, į samanas ir paskum jos po tru­putį vandenį atiduoda dirvai ir atmosferai.

C. Grebe, karališkas miškininkas, ilgus metus tyrinėjęs samanas ir parašęs apie jas gražų, virš 200 puslapių, straipsnį „Studien zur Biologie und Geographie der Laubmoose“, atspausdintą žurnalo „Hedwigia“ 59 tome 1917-18 m., kalbėdamas apie samanų naudą miškams, tarp ko kita taip išsireiškia: „ypač praretinti spygliuočiai miškai ir kalnų miškai, be apsaugančios samanų dangos, vargu ar galėt laikyti, nes jų gyvavimas visoje pilnu­moje tik dėka samanų gali pasireikšti“ (123 pusl.).

G. Roth’as savo knygos „Die europaeischen Laubmoose“ (Leip­zig, 1904) įžangoj, rašydamas apie samanų naudingumą miškams, net ir epifitinėms samanoms duoda daug reikšmės, esą jos, apaugdamos medžių kamienus, apsaugo juos nuo staigių temperatūros svyravimų ir, tuo būdu, jų žievei negręsiąs pavojus susproginėti.

Pirmu žvilgsniu visos samanos atrodo labai vienodos, tačiau, geriau jas pažinus, lengva pastebėti, kad jų tarpe esama ne tik daugybė skirtingų rūšių, bet kad įvairios rūšys dėsningai susigyvenę su jas apsupančia aplinkuma, su kitais augalais ir pačios tarp savęs. Yra, tiesa, viena kita vadinamųjų ubikvistinių rūšių, kurios auga labai įvai­riose vietose ir ant įvairių substratų, bet dauguma jų reikalauja tam tikros aplinkumos. Vienos auga tik ant kalkingų substratų, kitos, priešingai, nepakenčia kalkių buvimo; vienos mėgsta rūgščią, kitos neutralią arba šarmingą dirvą; vienoms reikalingas pavėsis ir drėgmė, kitoms saulė ir t. t.

Kaip jautriai samanos reaguoja į išorinius veiksnius, parodo toks pavyzdys. Miške arba parke stebint samanomis apaugusius senų medžių liemenis, dažnai galima matyti, kad ant palinkusių medžių samanos labai nevienodai susiskirstę būna, būtent, į viršų nukreiptą liemens šoną, neatsižvelgiant į kurią pusę (šiaurę, pietus ir kt.) jis būt atsuktas, jos apauga tankiu gražiu uždangalu, apatinis gi šonas, jei neskaityti smulkių kerpių, pasilieka beveik visai plikas. Tas galima pastebėti ne tik ant labai palinkusių liemenų, bet ir ant vos vos pasvirusių. Čia, žinoma, samanos ne į patį medžio palinkimą taip jautriai reaguoja, bet greičiausiai į nevienodą drėgmės pasiskirstymą, nes ant viršutinio liemens šono vandens neabejotinai daugiau patenka ir jis ne taip greit nubėga, kaip nuo apatinio.

Taigi samanos daugely atsitikimų gali patarnauti kaipo jautrus indikatorius nustatant dirvožemio rūšį, bonitetą, drėgmės ir bendrai klimato būklę.

Iš šito, kas trumpai pasakyta apie samanų reikšmę, matosi, kad miškininkui ne tik naudinga žinoti bendros samanų ypatybės, bet lygiai naudinga mokėti atskirti vienos rūšys ir gentys nuo kitų. Kitų kraštų miškininkai į tai kreipia daug dėmesio ir aš čia neiškenčiu nenurodęs vieno labai gražaus pavyzdžio iš Suomijos. Žinomas suomių miškininkas V. Kujala 1926 m. Helsinkuos leidžiaman žurnale „Communicationes ex Instituto Quaestionum Forestalium Finlandiae”, 10 tomas, įdėjo ilgoką, arti 300 puslapių darbą „Untersuchungen über die Wald­vegetation in Süd — und Mittelfinnland“, kuriame vieną ištisą skyrių, apie 50 puslapių, paskiria vien samanoms ir kitą, apie 60 puslapių,— kerpėms aprašyti.

Trumpai apie samanų morfologiją ir anatomiją

Samanos yra kaip ir pereinamieji organizmai nuo talominių (kurie neturi nei stiebo, nei šaknų, nei lapų), prie stiebinių (kormofitinių) augalų. Sistematikai visas samanas skirsto į dvi klasė kerpines samanas (Hepaticae) ir lapuotąsias (Musci). Tik pirmųjų tarpe randame nedau­gelį talominių rūšių, visos gi kitos aiškiai diferencijuotos į stiebą ir lapus. Lapuotosios Hepaticae lengva atskirti nuo tikrųjų lapuotųjų samanų (Musci), nes jų stiebeliai visuomet yra dorsiventralūs (viršu­tinis stiebelio šonas ir apatinis skirtingi) ir labai prisegti iš abiejų šonų dviem eilėm, dažniausiai įkypai. Kai kurios rūšys turi apatinėj stiebo pusėj dar vieną eile vientralinių lapelių, bet jie paprastai daug mažesni už kitus ir kitokios formos. Lapuotųjų samanų lapeliai spirališkai aplink stiebą apsagstyti ir tik kai kurių rūšių stiebai dvieiliai lapuoti.

Samanų stiebai ir lapai neturi tokių audinių, kokius matome žieduočiuose augaluose. Stiebas čia sudarytas arba iš vienodų celių, arba tik centralinės šiek tiek skiriasi nuo kitų, sudarydamos kaip ir primityvišką indų kūleli. Lapai dažniausiai sudaryti iš vieno celių sluoksnio, tik per vidurį lapo dauguma rūšių turi vieną, kartais dvi, paprastai nešakotas gysleles, sudarytas iš išnešiojamųjų celių.

Šaknų samanos visai neturi; yra tik šakniaplaukiai (rizoidai)

Vienas iš charakteringiausių samanų bruožų — tai jų prisitai­kymas kuo daugiausia vandens absorbuoti (sugerti). Vandenį samanos įgeria ne vienu kuriuo organu, bet visu savo stiebo ir lapų paviršium. Durpynų samanų (Sphagauni), pavyzdžiui, stiebo periferinio (viršutinio) sluoksnio celės angelių (porų) pagalba susisiekia su aplinkuma ir tarp savęs; per jas vanduo patenka į vidų ir kapiliarinės jėgos dėka labai greit išnešiojamas toliau; jų lapai taip pat savotiškos struktūros; čia chlorofilinės celės labai mažos, įterptos tarp didelių, kiauromis siene­lėmis, tuščiavidurių vandeninių celių, kurios labai godžiai absorbuoja vandenį.

Daugelis samanų, ypač pelkėtose ir šlapiose vietose augančių turi aplink stiebelį storoką plaukelių sluoksnį arba tam tikrus, labai smulkius, vadinamus, parafilinius lapelius, kurie tarnauja taip pat van­dens absorbcijai padidinti. Kad gautas vanduo ne taip greit išsieikvotų, daugelis samanų yra suaugusios į tankias vejas arba kupstelius.

Saulėtose vietose, ant akmenų, ant stogų, kopose ir smiltynuose augančios samanos dažnai turi lapų galus ištisusius ilgų, permatomų, žilų šerelių pavidale, kurie apsaugo jas nuo perdaug intensyvaus tiesio­ginio spindulių veikimo. Yra ir visa eilė kitų įtaisymų, tarnaujančių įvairiems tikslams, bet visų jų aprašymas perdaug vietos užimtų.

Samanų veisimasis ir sistematinis jų suskirstymas

Samanų veisimasis vyksta dviem būdais: lytiniu ir belyčiu, kurie seka vienas po kito pakaitomis. Belyčio veisimosi produktai yra sporos. Iš nukritusios į tinkamą aplinkumą sporos išauga arba betarpiškai nauja samana arba pradžioje atsiranda pirmykštis siūlas (protonema) ir tik vėliau iš jo išauga pats augalas. Iš sporos išaugusią samaną galima pavadinti gametofitu, nes ant jos atsiranda lyties organai — vyriški anteridės ir moteriški — archegonės. Anteridės yra maišeliai užpildyti celėmis, kurių kiekviena duoda po spermatozoidą. Archegonė yra taip pat maišelis, paprastai kolbos pavidalo; jo apatinėj išpustojoj daly yra viena didelė celė — kiaušelis, nuo kurios į viršų išilgai visą siaurąją archegonės dalį — kaklelį eina kanalas, išklotas celėmis, kurios kiaušeliui subrendus, sekretuoja tam tikrą skystį, o šis pastarasis che­miškai veikdamas pritraukia spermotozoidus ir vienas jų apvaisina kiaušelį.

Apvaisintas kiaušelis dalinimosi keliu duoda gemalą, kuris išauga į naują generaciją (sporofitą). Sporofitinė generacija nėra savistovi: ji visą laiką pasilieka gyventi ant gametofito; tai yra ne kas kita, kaip sporogonas — įvairių formų ir įvairaus didumo dėžutė, ant ilgesnio ar trumpesnio kotelio, pripildyda daugybe sporų. Išsisėjusios sporos belyčiu būdu, t. y., be jokio apvaisinimo dygsta ir duoda naują — lytinę generaciją.

Kaip jau buvo paminėta, visos samanos perskirtos į 2 klasi: Hepaticae, kurių vieną dalį sudaro talominės rūšys, kitą — lapuotos ir Musci, arba tikrosios lapuotos samanos. Ši pastaroji klasė dalinama į 3 nelygias poklases:

1. Sphagnales, su vienintele gentimi Sphagnum — tai, būtent, durpynų samanos,
2. Andreaeales — uolų samanos, kurių mūsų krašte gali būti tik vienui viena rūšis Andreaea petrophila
3. pati didžiausia poklasė — Bryales (jų Lietuvoj išviso gali būti ne mažiau 300 — 400 rūšių).

Grynai praktiškais sumetimais poklasė Bryales naudinga perskirti į dvi grupes: acrocarpae ir pleurocarpae. Pirmosios grupės archegonės, o vėliau sporogonai esti visuomet (neskai­tant keleto išimčių) stiebelių viršūnėse, o antrosios grupės archegonės ir sporogonai auga iš stiebelio šono. Be to, pirmosios grupės samanos dažniausiai būna stačiais stiebeliais, jų lapų celės daugumoj izodiametrinės, arba nedaug pailgos; auga būriais, vejomis arba kupsteliais. Antrojoj grupėj randame dažniausiai gulsčiai augančias, labai išsišakojusias samanas; jų lapų celės dažniausiai siauros prozenchematinės, abiem galais smailiais.

Kokios samanos auga Lietuvos miškuose?

Šito klausimo specialiai nestudijavau. O medžiagos tiek teturiu, kiek keleto metų laikotarpyje vasaromis ekskursuodamas įvairiose Lietuvos vietose pats jas surinkau. Kitų šaltinių neturėjau, nes ne tik miškų, bet ir bendrai mūsų krašto samanų flora iki šiol beveik nety­rinėta. Taigi išsamiai atsakyti į šitą klausimą tuo tarpu negalima.

Augalų sociologijos mokslas rodo, kad augalai būna tvarkingai pasiskirstę įvairiose vietose ir auga tam tikromis bendruomenėmis, kurių charakteris priklauso ne tik nuo vietos aplinkumos (klimato, dirvos) sąlygų, bet ir nuo pačios bendruomenės sąstato. Pavyzdžiui, sausuose pušynuose su vyraujančiu mėlynių (Vacc nium myrtillus) elementu kartojasi bendruomenės su maždaug vienodu rūšių sąstatu; bet eglynams, su vyraujančiu kiškio kopūstų (Oxalis acetosella) ele­mentu, charakteringos jau kito sąstato bendruomenės, ir t. t. Samanos, įeidamos į žieduočių augalų bendruomenes, darydamos šiokios ar tokios įtakos į pastarąsias, ir pačios daugeliu nuo jų priklauso; todėl įvairiose bendruomenėse ir samanų sąstatas nevienodas.

Pušynų samanos. Kaip žinoma, pušis nereikalauja maistingos dirvos; ji labai gerai jaučiasi beveik gryno smėlio dirvoj. O anot Cavander’io, juo aplinkuma (dirva, klimatas) augalams nepalankesnė, tuo bendruomenių sąstatas grynesnis, ir atvirkščiai, juo aplinkuma geresnė, tuo labiau sąstatas maišytas. Ir tikrai, šitą dėsnį taikydami ir samanoms, matome, kad pušynų samanų dangos sąstatas pasižymi dideliu paprastumu ir vienodumu. Pušynų samaninę dangą geriausiai charakteri­zuoja Pleurozium Schreberi (Hylocomium Hypnum Schreberi, Hylocomium parietinum). Tai pleurokarpinė samana iki keliolikos cm. ilgumo raudonu stiebeliu, taisyklingai plunksniškai išsišakojusi, stam­biomis šakutėmis ir plačiais lapeliais. Ji sudaro charak­teringus, minkštus, gražius patalus, paprastai užimančius didelius plotus.

Pleurozium Schreberi @buvis.lt iliustracija

Šioji samana viena, tačiau, ne taip dažnai pasitaiko; prie jos dažniausiai būna priemaišų iš (Hylocomium (Hypnum) proliferum (H. splendens), Dicranum undulatum ir Ptilium (Hypnum) crista — castrensis.

Hyloconium proliferum charakteringas tuo, kad jo šakutės ant stiebo suskirstytos keliais aukštais, kurių kiekvienas atatinka maždaug 1 metų prieaugliui; šakos gražiai plunksniškai išsišakoję į dar smul­kesnes šakutes. Jis ne tik auga kaipo priemaiša tarp Pleurozium, bet neretai ir dominuojančią padėtį užima.

Dicranum undulatum akrokarpinė samana, stačiu, į apačią daž­niausiai rudais tankiais plaukeliais apaugusiu stiebeliu ir labai banguotu lapų paviršium, kas ir plika akimi lengva pastebėti. Auga drauge su Pleurozium ir Hylocomium, bet panašiai, kaip ir Hylccomium, neretai dominuoja.

Dicranum undulatum @buvis.lt iliustracija

Ptilium crista — castrensis viena gražiausiųjų musų miškų samanų, dažniausiai šviesiai žalios spalvos, su daugeliu tankių, laibų, vienoj plokštumoj išsišakojusių šakelių taip, kad visas augalas pana­šus į plunksną. Auga paprastai įsimaišiusi tarp Pleuro­zium arba Hylocomium, bet ne visur, tik drėgnesnėse vietose.

Tai tipiškiausios mūsų sausų pušynų samanos. Be jų, auga dar daugelis kitų, bet jas randame lygiai pušynuose, lygiai ir kituose miš­kuose, todėl paskum jas paminėsiu atskirai.

Kad augalai yra surišti vieni su kitais, galima lengvai pastebėti kada mišką iškerta. Kol miškas nekirstas, medžių unksnėje auga vieno tipo augmenija, kaip tik iškerta, ji pradeda nykti ir jos vieton atsiranda kita. Vyksta sukcesija. Kas liečia samanas, tai jos pasikeičia tokiu budu: Pleurozium, Hylocomium, Ptilium, Dicranum, paprastai visai išnyksta; jei dirva — nederlingas smėlys, tai žieduočių pradžioje labai maža esti ir tuomet beveik visą augmeniją vien samanos (ir kerpės) sudaro. Tokioms vietoms už vis charakteringiausios šios rūšys: Polytrichum piliferum — 2-3 cm. aukštumo samana, jos lapeliai baigiasi kiekvienas ilgoku, plika akimi matomu, žilu šereliu, o fruktifikuojančių egzempliorių sporogonai keturiabriaunių, beveik kubiškų dėžučių išvaizdą turi. Polytrichum juniperinum — panaši į pirmąją, tik didesnė ir lapai ne šeriuoti. Tortula ruralis — taip pat su žilais kereliais, bet daug minkštesnė už Polytr. piliferum ir paprastai visuomet be sporogonų. Webera (Pohlia) nutans — maža, kartais nė 1 cm. nesiekianti samana, dažniausiai su sporogonais ant ilgokų kotelių. Pagaliau, ubikvistinė rūšis Ceratodon purpureus, kuri dažniausiai fruktifikuoja; jos sporogono dėžutė maža, raudonai rusva, išilgai vagota, ant 2-3 cm. ilgumo raudono kotelio. Bene 1926 m. buv. Panemunės miškų urėdas p. Morkelis savo miško (pušyno) viename kirtime pastebėjo labai gražų vaizdą — visas kirtimas raudonuote raudonavo. Pakvietė spe­cialiai botanikos prof. Regelį pasižiūrėti. Tai buvo tas pats Ceratodon fruktifikacijos būklėj, bet tiek daug, kad visa, nors ir negausi, kirtimo augmenija jo buvo nustelbta. Tai buvo gruodžio mėnesį.

Hyloconium proliferum charakteringas tuo, kad jo šakutės ant stiebo suskirstytos keliais aukštais, kurių kiekvienas atatinka maždaug 1 metų prieaugliui; šakos gražiai plunksniškai išsišakoję į dar smul­kesnes šakutes. Jis ne tik auga kaipo priemaiša tarp Pleurozium, bet neretai ir dominuojančią padėtį užima.

Dicranum undulatum akrokarpinė samana, stačiu, į apačią daž­niausiai rudais tankiais plaukeliais apaugusiu stiebeliu ir labai banguotu lapų paviršium, kas ir plika akimi lengva pastebėti. Auga drauge su Pleurozium ir Hylocomium, bet panašiai, kaip ir Hylccomium, neretai dominuoja.

Ptilium crista — castrensis viena gražiausiųjų musų miškų samanų, dažniausiai šviesiai žalios spalvos, su daugeliu tankių, laibų, vienoj plokštumoj išsišakojusių šakelių taip, kad visas augalas pana­šus į plunksną. Auga paprastai įsimaišiusi tarp Pleuro­zium arba Hylocomium, bet ne visur, tik drėgnesnėse vietose.

Ptilium crista castrensis @buvis.lt iliustracija

Tai tipiškiausios mūsų sausų pušynų samanos. Be jų, auga dar daugelis kitų, bet jas randame lygiai pušynuose, lygiai ir kituose miš­kuose, todėl paskum jas paminėsiu atskirai.

Kad augalai yra surišti vieni su kitais, galima lengvai pastebėti kada mišką iškerta. Kol miškas nekirstas, medžių unksnėje auga vieno tipo augmenija, kaip tik iškerta, ji pradeda nykti ir jos vieton atsiranda kita. Vyksta sukcesija. Kas liečia samanas, tai jos pasikeičia tokiu budu: Pleurozium, Hylocomium, Ptilium, Dicranum, paprastai visai išnyksta; jei dirva — nederlingas smėlys, tai žieduočių pradžioje labai maža esti ir tuomet beveik visą augmeniją vien samanos (ir kerpės) sudaro. Tokioms vietoms už vis charakteringiausios šios rūšys: Polytrichum piliferum — 2-3 cm. aukštumo samana, jos lapeliai baigiasi kiekvienas ilgoku, plika akimi matomu, žilu šereliu, o fruktifikuojančių egzempliorių sporogonai keturiabriaunių, beveik kubiškų dėžučių išvaizdą turi. Polytrichum juniperinum — panaši į pirmąją, tik didesnė ir lapai ne šeriuoti. Tortula ruralis — taip pat su žilais kereliais, bet daug minkštesnė už Polytr. piliferum ir paprastai visuomet be sporogonų. Webera (Pohlia) nutans — maža, kartais nė 1 cm. nesiekianti samana, dažniausiai su sporogonais ant ilgokų kotelių. Pagaliau, ubikvistinė rūšis Ceratodon purpureus, kuri dažniausiai fruktifikuoja; jos sporogono dėžutė maža, raudonai rusva, išilgai vagota, ant 2-3 cm. ilgumo raudono kotelio. Bene 1926 m. buv. Panemunės miškų urėdas p. Morkelis savo miško (pušyno) viename kirtime pastebėjo labai gražų vaizdą — visas kirtimas raudonuote raudonavo. Pakvietė spe­cialiai botanikos prof. Regelį pasižiūrėti. Tai buvo tas pats Ceratodon fruktifikacijos būklėj, bet tiek daug, kad visa, nors ir negausi, kirtimo augmenija jo buvo nustelbta. Tai buvo gruodžio mėnesį.

Šlapiuose ir pelkėtuose pušynuose nors sausų pušynų samanų elemento — Pleurozium, Hylocomium, Ptilium ir Dicranum undulatum daugiau ar mažiau pasilieka, bet bendrai imant čia samanų danga daug margesnė. Aukščiau išvardintos samanos čia tik ant kupstų auga; prie jų dar prisimaišo gegužlinis — Polytrichum commune, kuris neretai ir pats vienas sudaro plačias ir aukštas, apie 20-40 cm. aukštumo, bet minkštas vejas, ne tik ant kupstų, bet ir tarpkupsčiuose. Be to, dar dažnai randame durpynų elementą — Polytrichum strictum, — žymiai mažesnis už P. commune, Polytr. gracile ir Aulacomnium palustre; iš Sphagnumų dažniausiai esti smulkiais lapeliais iš Acutifolia sekcijos (Sph. acutifolium, Sph. Juscum) ir stambiais lapeliais iš sekc. Cymbijolia (dažniausiai Sph. magellanicum su raudonu pigmentu). Tarpkupsčiuose dažniausiai vyrauja Cuspidata sekcija su Sph. cuspidatum, recurvum ir amblyphyllum rūšimis. Iš kerpinių samanų (Hepaticae) tokiose vietose gana dažnai auga Marchantia pulymorpha, tamsiai žaliu, plačiaskiaučiu talomu ir žvaigždės formos sporogonais.

Eglynų samanos

Sausų, grynų, vidutinio tankumo, Myrtillus — tipo (pagal Cajander’į) eglynų samanų danga bemaž nesiskiria nuo to paties tipo pušynų, nebent ji ne tokia gausi. Bet Oxalis — tipo eglynuose samanų sąstatas jau daug margesnis. Pleurozium, Hylocomium, Ptilium nesudaro tokių ištisų patalų, kaip kad pušynuose, bet auga didesnėmis arba mažesnėmis dėmėmis. Dicranum undulatum tokiose vietose žymiai retesnis, negu pušynuose. Bet užtai čia randame naujo samanų elemento, būtent: Rhytidiadelphus triquetrus, (Hylocomium fiypnum triquerum), Eurhynchium striatum ir Cliamcium dendroides; iš akrokarpinių — Rhodobryum roseum, keletą Mnium rūšių, Cathannaea undulata ir dar kitas, retesnias rūšis. Čia paduosiu kiek­vienos skirtum bent trumpų aprašymą.

Rhytidiadelphus triquetrus yra viena stambiausiųjų miškų samana, tamsiai arba šviesiai žalios spalvos, standžių stiebu ir storomis šako­mis; lapai pasišiaušę, platūs lancetiškomis viršūnėmis.

Eurhynchium striatum (Hypnum striatum) panašus į Rhytidia­delphus, tik paprastai ne tokia stambi ir plunksniškai arba kartais beveik medžio pavidale išsišakojusi. Ir viena ir kita auga puriomis, paprastai nelabai plačiomis vejomis.

Climacium dendroides (Hypnum dendroides) lengva atskirti nuo kitų genčių ir rūšių, nes jo 5 – 10 cm. aukštumo stiebas auga stačias ir šakojasi taip, kad visa samana panaši į nedidelį medelį. Auga būriais arba pavieniui, arba tarp kitų samanų įsimaišęs.

Rhodobryum roseum (Bryutn roseum) taip pat nesunku pažinti; jis yra vos 1—2 cm. aukštumo, bet jo lapai palyginamai dideli, platūs ir stiebo viršūnėj sudaro gražią, taisyklingą rozietą; stiebas nešakotas; auga būriais arba pavieniui.

Mnium yra keletą rūšių mūsų miškuose. Visi jie turi tą bendrą ypatybę, kad jų lapai sausoj būklėj paprastai būna labai susirietę, susi­raukšlėję ir įdėti į vandenį negreit atsitiesia; stiebas status arba gulsčias, daž­niausiai nešakotas. Rūšis atskirti vieną nuo kitos be mikroskopo nepratusiam sunku. Tik viena rūšis — Mnium undulatum — lengva pažinti; jos lapai ilgi, liežuviški, skersai banguoti: fruktifikuojančių egzempliorių stiebo viršūnėj didesni ir sudaro gražią rožėtą; stiebas apie 10 cm. ilgumo, šakotas tik į viršūnę.

Climacium dendroides @buvis.lt iliustracija

Catharinaea undulata turi statų, apie keletą cm. aukštumo, nešakotą arba mažai šakotą stiebelį ir lancetiškus, skersai banguotus lapus; auga nedidelėmis vejomis; dažnai galima matyti fruktifikuojant, su rausvai rudais, išlenktai sporogonais ant ilgų kotelių.

Lapuočių samanos

Lapuočių miškų samanos dar įvairesnės, todėl jų suskirstymas bendruomenėmis dar painesnis. Sąlygos lapuotuose miškuose sama­noms, kaip lygiai ir kitiems augalams augti, žymiai skiriasi nuo spyg­liuočių miškų; iš vienos pusės lapuočių miškų dirva riebesnė, turtin­gesnė humusu, bet iš kitos pusės juose unksmės daugiau, o negyvoji danga sudaryta iš kasmet nukrentančių storoko lapų sluoksnio, kuris labai varžo bet kurios gyvos dangos, taigi ir samanų augimą.

Geriausiai išreikšta samanų danga drėgnuose ir pelkėtuose miš­kuose; samanos tokiose vietose auga daugiausia apie medžių šaknis, kelmus ir ant kupstų, nes žemesnės vietos, tarpkupsčiai iš pavasario ilgai būna vandens užlieti, be to, ir nukritusių lapų sluoksnis čia neduoda augalams augti.

Greta pušynų ir eglynų elemento lapuočiuose miškuose auga dar visa eilė kitų samanų. Dažniausiai galima rasti šias rūšis: Thuidium philiberti ir Th. tamariscifolium, ilgais, šliau­žiančiais, du – triskart plunksniškai išsišakojusiais stiebais; jie truputį panašus į Hylocomium proliferum, tik spalva žalesnė ir matinė, be jokio blizgėjimo.

Kur šlapesnėse vietose neretai auga pievų samana Calliergonella cuspidata (Calliergon, Hypnum euspidatum), panaši į Pleurozium, bet lengvai nuo pastarojo atskiriama, nes jo šakutės labai aštriais, dygiais galais.

Taip pat šlapiose vietose, ypač tarpkupsčiuose auga Sphagnum squarrosum, iš visų Sphagnumų stambiausia rūšis, dideliais, pasi­šiaušusiais lapais.

Apie kupstus, kelmus ir medžių šaknis paprastai auga jau anks­čiau minėtos Catharinaea, Mnium, Climacium, Polytrichum rūšys ir, be to, dar Dicranum scoparium, siaurais ilgais, paprastai į vieną pusę lenktais lapais ir dažnai su sporogonais, Fissiclens adianthoides — dviem eilėm sutvarkytais lapais, kurie charakteringi tuo, kad turi kiekvienas po dorsalinį (nugarinį) sparnelį, kuris išilgai gyslą eina nuo lapo pamato daugiau, kaip iki pusės plokštelės. Stiebas nuo kelių iki keliolikos cm. ilgumo.

Iš Hepaticae labai dažnai drėgnose vietose auga Plagiochila asplenioides; tai viena didžiausiųjų tos klasės mūsų krašte augančių samanų, siekia iki 10 cm. ilgumo, mažai šakotu, dviem eilėm lapotu stiebu; auga nedidelėmis vejomis.

Kitos miškų samanos

Be aukščiau paminėtų, tam ar kitam miško tipui labiau charakteringų samanų, yra ir tokių, kurioms nerei­kalingos ypatingos sąlygos ir jų galima rasti įvairiose vietose. Tokios yra jau anksčiau minėtoji Webera nutans — humusinė samana, kuri auga sausuose ir drėgnuose miškuose, lapuočiuose ir spygliuočiuose, ant žemės, ant kupstų ir ant puvančų kelmų; toliau Georgia pellucida, maža, iki 1 — 2 cm. didumo, dažniausiai fruktifikuoja ir tada lengva pažinti iš jos laibos, tiesios, ant ilgoko kotelio dėžutės su 4 peristomo danteliais viršuje.

Ugniavietėse dažniausiai galima matyti nedideles vejas iš Funaria hydrometrica — perkūno rugeliai. Juos taip pat lengva pažinti, nes jų sporogonai sušlapinti ar net seilėmis apipurkšti tuojau pradeda gražiai į vieną pusę suktis.

Apie medžių šaknis ir pamatus, dažniausiai sausose vietose, auga labai tankios, gražios, žalios arba šviesiai žalios spalvos, 0,5 — 3 cm. aukštumo vejos arba kupsteliai sudaryti iš lieknų samanų — Ortho dicranum (Dicranum) montanum, sausoje būklėje jų lapeliai paprastai labai susigarbiniavę.

Ant kelmų, ant akmenų, apie medžių pamatus, taip pat ir ant žemės visur daug būna Hypnum cupressiforme, su šliaužiančiu stiebu ir plokščiomis šakutėmis.

Visai skyrium vertas paminėti Leucobryum glaucum, augantis tankiomis, 1 — 10 cm. aukštumo, šviesiai melsvomis, rusvomis arba balzganomis vejomis; išvaizda ir anatomine struktūra jis daug bendra turi su durpynų samanomis — Sphagnum, bet iš kitos pusės yra giminingas ir su Dicranum gentimi; esu pastebėjęs dvi charakteringas jo ūgiavietes, būtent, ant kupstų ir apie medžių šaknis dažniausiai pelkėtuose lapuočiuose miškuose ir nedidelio radiuso vejomis lygiose vietose, dažniausiai praretintuose spygliuočiuose miškuose; tokios vietos atrodo lyg pradedančios užpelkėti; bet ar tikrai taip yra — tuo tarpu neturėjau progos giliau patyrinėti. Bendrai ši samana ne labai dažnai pasitaiko.

Keliose vietose spygliuočiuose miškuose esu radęs Sphagnum Girgensohnii, tai bene vienintelė rūšis iš Sphagnumų, kuri gali augti visai sausuose miškuose; ji sudaro nedideles, keliolikos — kelių dešimtų cm. radiuso, balzganai žalsvas vejas.

Iš kerpinių samanų daugiausia išsiplatinusi mūsų miškuose Ptilidium ciliare. Ji auga daugiausia spygliuotuose miškuose ant kelmų, paprastai šviesiai rusvos arba murzinai žalsvos spalvos ir labai priaugusi prie substrato; auga taip pat ant žemės ir ant medžių.

Epifitinės samanos

Ant pušių ir ant beržų tikrų epifi­tinių samanų beveik nėra. Tik aplink juos ant žemės augančios Orthodicranum montanum, Dicranum scoparium, Hypnum cupressiforme ir dar viena kita rūšis daugiau ar mažiau apauga ir stiebo pamatinę dalį. Ant eglių taip pat samanų labai maža. Dažniausiai gali­ma rasti iš Hepaticae klasės Radula complanata, kuri auga labai prisi­plojusi prie žievės, beveik visai su ja suaugusi; iš Musei — Hypnum eupressiforme var. filiforme, su tankiomis, ilgomis, laibomis, pagal stiebą šliaužiančiomis arba nuo šakų nukarusiomis šakutėmis, ir Ulota crispula, kuri daugiausiai esti ant nudžiuvusių eglės šakučių, turi nedidelių, 1—2 cm. skersmens, žalių arba rusvų kupstelių išvaizdą.

Visi kiti medžiai, ypač senesni, epifitinėmis samanomis labai gausūs. Pamatinę įvairių lapuočių medžių stiebo dalį paprastai uždengia pleurokarpinės samanos — Hypnum eupressiforme, var. filiforme, Pylaisia polyantha — smulki, ryškiai žalia, žvilganti, prie liemens prisiglaudusi samana, Leucodon sciuroides — žymiai stambesnė ir sausoj būklėj užsirietusiomis šakutėmis, Anomodon viticulosus — kiek panaši į Leucodon, bet stamantesnė, visai neblizga ir A. attenuatus — panaši į A. viticulosus, bet daug smulkesnė. Visos jos sudaro kartais ištisinį užtiesalą apie medžio liemenį. Neretai prie jų dar prisideda Neckera pennata ir H. complanata; tai šakotos samanos su dvieiliai sutvarkytais lapeliais; pirmoji stambesnė už antrąją, sausoj būklėj paprastai labai pašiūrusi, jos sporogonai trumpakočiai, beveik visai paslėpti tarp lapelių; antroji auga dažniausiai prisiplojusi prie medžio liemens, jos stiebas, šalia normalių šakučių, dar leidžia laibas siūliškas ataugas, sporogonas ant ilgo kotelio. Iš kerpinių samanų labai dažna, jau aukščiau minėtoji, Radula complanata.

Aukštesnės liemens dalys paprastai mažai esti samanom apaugę; čia daugiausiai auga pavieniais, nedideliais, nuo 1 iki kelių cm. skers­mens, bet taisyklingais, beveik pusrutulio formos, kupsteliais. Ulota crispula ir pora Orthotrichum rūšių, dažniausiai O. speciosum. Ulota lengva atskirti nuo Orthotrichum, nes jos lapeliai sausoj būklėj labai susigarbiniavę.

Galima būtų ir dar bent keletą dešimčių rūšių paminėti, kurios mūsų miškuose ne taip masiniai pasitaiko, kaip iki šiol paminėtos, bet vien sausas jų išvardymas šioje vietoje būtų netikslingas, o visas jas, kad ir trumpai, charakterizuoti—užimtų daug vietos.

Ant. Minkevičius “Mūsu girios” Nr. 4, 1930 m.