Sodinukų mugėse, turguose vis dažniau galima pamatyti egzotinių kaulavaisių – abrikosų, persikų, nektarinų medelių. Ar tikrai šiuos šiltų kraštų vaismedžius galima auginti Lietuvoje, pasakoja sodininkystės krypties biomedicinos mokslų daktaras medelyno savininkas ir nuolatinis Didžiosios sodinukų mugės dalyvis Kęstutis Malinauskas.
Pavojingiausia – pavasarinės šalnos
„Šiuos augalus mūsų šalyje auginti galima ir tai jau pilnu tempu daroma. Tačiau jie Lietuvoje nėra ilgaamžiai“, – tiesiai šviesiai sakė pašnekovas. Anot jo, persikai ir nektarinai net ir pietuose nėra ilgaamžiai, tačiau pas mus jų gyvenimo trukmė – dar trumpesnė. Bet tai lemia ne tik temperatūra.
Abrikosai Lietuvoje gali augti ir derėti iki 20 metų, persikai ir nektarinai retai kada išgyvena daugiau dešimties. Šiek tiek ilgiau gyvena iš kauliuko sėti, o ne skiepyti medeliai.
Trumpą jų amžių lemia ne tiek šaltos žiemos, kiek pavasariniai atlydžiai. Tradiciniai mūsų šalies vaismedžiai – obelys, kriaušės, vyšnios, slyvos pavasarį atgyja iš lėto – „žino“, kad mūsų pavasariai – nestabilūs, kad dar gali daugybę kartų ir atšalti, ir vėl atšilti. Tuo tarpu egzotiniai vaismedžiai vos truputį atšilus, puola leisti lapus bei žiedus ir itin lengvai nušąla – pavojingiausi jiems ne sausis ar vasaris, o būtent pavasario mėnesiai – kovas ir balandis. „Kai kurios abrikosų, persikų ir nektarinų veislės nesunkiai atlaiko -30 °C žiemą, tačiau neišgyvena permainingo pavasario”, – konstantavo žinovas. Todėl, pasak jo, ant etiketės nurodoma informacija, kad veislė gali atlaikyti tam tikrą šaltį, praktiškai yra bevertė. Be to, šie vaismedžiai yra be galo produktyvūs, nešalinant perteklinių užsimezgusių vaisių, jie labai greitai nusialina.
„Galbūt dėl to abrikosai, persikai, nektarinai kol kas populiarūs tik mėgėjų soduose, labiau – pasibandymui, pramoniniu būdu jų Lietuvoje niekas neaugina. Jų auginimas – kaip „rusiška ruletė“, – palygino vyras.
Mėgsta saulę, bijo vėjo
Šalčiausiose šalies vietovėse, pavyzdžiui, Rytų Lietuvoje, jų sodinti net neverta – jei medžiai ir išgyvens, ilgai naudos neduos. Tuo tarpu kai kuriuose šalies regionuose, tarkime, arčiau jūros, kur klimatas – švelnesnis, parinkus tinkamas veisles, derliumi bus galima pasidžiaugti.
Sodinant egzotiškiems kaulavaisiams reikia parinkti saulėtą, nuo vėjo apsaugotą vietą – galbūt prie pastato, tvoros, netoli brandžių medžių. Be išlygų pati palankiausia – pietinė sklypo pusė. Šiems medžiams itin kenkia vėjas – jam esant medžiai ne tik gana sunkiai auga ir dera, bet ir iškyla pavojus, jog gali nulūžti, ypač dėl gausaus derliaus.
Dirva – lengva, puri, laidi vandeniui – priesmėlis ar priemolis. Kaulavaisiai ypač nemėgsta užsistovėjusio vandens, taip pat medžiai neaugs, jei gruntinis vanduo yra aukštai. „Kai kas mano, jog tokiose sklypo vietose galima sodinti žemaūgius medžius, tačiau tai nepatinka ir jiems“, – paaiškino specialistas. Aukštas gruntinis vanduo – dažna problema, ir ją išspręsti sunku. Galima daryti drenažą, tačiau tai brangiai kainuoja. Kitas variantas – augalus sodinti nekasant duobės, o statant ant žemės ir formuojant kaupą.
Azoto trąšos gali nudeginti šaknis
Nors įprasta medelius sodinti tiek pavasarį, tiek rudenį, K. Malinauskas egzotiniams kaulavaisiams sodinti pataria geriau rinktis pavasarį. „Rudenį, jei šalčiai ateina anksti, šie medeliai gali nespėti prigyti“, – teigė jis. Jei sodinama rudenį, tai turėtų būti padaryta ne vėliau kaip spalį.
Renkantis sodinuką pirmiausiai vertėtų atkreipti dėmesį į stiprų šaknyną – gerai, kai medelis turi keletą didelių vedančių šaknų ir kuo daugiau smulkių siurbiamųjų šaknelių. Jei pagrindinės šaknys labai ilgos, jas transportuojant ar sodinant galima patrumpinti. Kirpimo vietoje greitai priaugs daugybė smulkių šaknelių. Turėtų būti gerai suformuotas vainikas – iš kamieno į skirtingas puses eiti keletas šakelių. Prieš perkant reikėtų sodinuką atidžiai apžiūrėti – ar kamienas, lapai, jei jau yra išsiskleidę, neturi mechaninių sužeidimų, kenkėjų, ligų požymių. „Renkamės taip pat, kaip bet kokį kitą sodinuką“, – sakė agronomas.
Sodinant kasama apvali duobė, į kurią, jei dirva smėlinga, reikėtų pridėti molio, o jei molėta – smėlio, taip pat dedama kompostinės žemės, juodžemio, viskas permaišoma. „Jei dirva – kokybiška, galima ir nieko nedėti, tačiau, tiesą sakant, tokia Lietuvoje nepasitaiko dažnai“, – kalbėjo K. Malinauskas. Su kompostine žeme nereikėtų persistengti – jos gaminamame mišinyje neturėtų būti daugiau kaip trečdalis. Nors kai kurie sodininkai įpratę taip daryti, žinovas nerekomenduoja į duobę dėti mineralinių trąšų. „Jei labai jau norisi, galima įberti kalio, fosforo trąšų žiupsnelį, tačiau jokiu būdu ne azoto – jis gali nudeginti šaknis“, – įspėjo jis.
Genėjimas palengvina medžiui naštą
Pasodinus reikėtų nepamiršti reguliariai laistyti. Jei nelyja – jaunam medeliui kas savaitę reikėtų bent poros kibirų vandens. O po metų galima pradėti tręšti. Pagrindinė taisyklė – pavasarį tręšiama trąšomis su azotu, rudenį – be azoto. Jauniems augalams trąšų užtenka nedidelės saujelės, kuri išbarstoma pusmetrio spinduliu aplink kamieną; vėliau dozė didinama.
Na ir žinoma, svarbu reguliarus genėjimas. Abrikosai, persikai, nektarinai genimi taip, kaip ir kiti kaulavaisiai, pavyzdžiui, slyvos. Vaisius kaulavaisiai krauna ant antramečių šakelių – t. y. šakelės, kurios šiemet užaugs, kitais metais jau duos vaisių. Šakelių produktyvumas – 3-4 metai. Šakelių auga daug, ypač augūs yra persikai ir nektarinai. Kad vainikas nebūtų per tankus, būtina retinti jo vidų. „Daug kam genėti gaila, tačiau taip iš tikrųjų palengviname medžiui naštą“, – užtikrino augalų asas. Genėti geriausia vėlyvą pavasarį arba tuoj pat nurinkus vaisius, tam reikėtų pasirinkti saulėtą, sausą dieną, nes drėgną dieną yra rizika užkrėsti medžius grybiniais susirgimais.
Pasak K. Malinausko, idealu praretinti ir užsimezgusius vaisius, tuomet likusieji bus didesni ir saldesni, o medis nebus taip varginamas. „Abrikosai, persikai, nektarinai jų užmezga labai daug. Jei iš obelų, kriaušių žiedų užsimezga vos apie 5 proc. vaisių, tai egzotinių kaulavaisių – net iki 40 proc.“, – palygino K. Malinauskas. Vaisiai vienas nuo kito turėtų kaboti ne tankiau kaip per sprindį (išskyrus abrikosus, kurių vaisiai užauga mažesni, todėl gali būti labiau susispietę). Paliekami stambiausi užsimezgę vaisiukai, o visi kiti „paaukojami dievams“.
Ligų plitimą stabdo kamienų balinimas
Deja, bet egzotiniai kaulavaisiai yra gana neatsparūs ligoms. Abrikosus, persikus itin puola tafrinozė. Ši liga labai pavojinga, nes pakerta visą medį – nukrenta lapai, žiedai, užsimezgę vaisiai, ligai stipriai išsiplėtus, naikinamas ir kamienas, atėjus žiemai medelis lengvai nušąla. Abrikosams taip pat labai pavojinga kaulavaisių moniliozė. Ji medelius puola jiems žydint – lapai ir žiedynai patamsėja ir nudžiūsta, tačiau lieka kaboti ant šakelių, medis atrodo tarsi apdegęs. Jei abrikosai spėja sunokinti vaisius, juos iškart apima puvinys. Abrikosai ir persikai taip pat labai neatsparūs citosporozei – jai įsimetus iškilnojama kamieno ir šakų žievė, o ligai stipriai išplitus medis tiesiog nudžiūsta. Abrikosus, persikus, nektarinus puola ir kaulavaisių vėžys. Jis naikina visą medį – lapai, žiedai nuvysta, susisuka, šakos ima džiūti, žievė atsiknoja, ant kamieno atsiveria žaizdos. Ūmi ligos forma medelį gali sunaikinti per mažiau nei metus. Norint apsaugoti nuo šių ligų medžius reikia atidžiai prižiūrėti – laistyti, tręšti, genėti – stiprūs medeliai geriau atsilaiko prieš ligas. Taip pat pavasarį ir rudenį juos reikėtų purkšti vario preparatais. Grybinių ligų plitimą taip pat stabdo kamienų balinimas.
K. Malinauskas siūlo rinktis šias Lietuvoje išbandytas veisles:
Abrikosai
„Šiaurės triumfas“ – mūsų kraštuose labai populiari Rusijoje, Voroneže sukurta veislė. Vaisiai pradeda nokti liepos pabaigoje. Vaisiai – stambūs (50-70 g), oranžiniai, saulės pusėje – rausvi su taškeliais. Veislė dera kasmet ir gausiai, savidulkė. Atspari šalčiui ir ligoms, vienas geriausių pasirinkimų auginti mūsų klimato sąlygomis.
„Goldrich“ – JAV išvesta veislė. Vaisiai sunoksta liepos pabaigoje. Vaisiai – dideli (60-90 g, pavieniai – net iki 150 g), oranžiniai, su nežymiu raudoniu, šiek tiek suplokštėję iš šonų, labai saldūs. Derlinga savidulkė veislė. Šalčiui ir ligoms atspari vidutiniškai.
„Harcot“ – iš Kanados kilusi ankstyva abrikosų veislė. Vaisiai – nedideli arba vidutinio dydžio (35-50 g), oranžiniai su ryškiu raudoniu. Veislė – derlinga, iš dalies savidulkė. Šiek tiek jautresnė pavasarinėms šalnoms, nei pirmos dvi aprašytos veislės.
Persikai
„Reliance“ – kanadietiška veislė. Dera rugpjūčio antroje pusėje. Vaisiai – vidutinio dydžio (80-130 g), rausvai geltoni, ryškiai geltonu vidumi. Savidulkė veislė. Puikiai atlaiko atšiaurų klimatą. Populiari veislė Lietuvoje, Latvijoje ir Estijoje.
„Maira“ – latviška veislė. Dera liepos pabaigoje-rugpjūčio pradžioje. Vaisiai – vidutinio dydžio (apie 100 g), šviesiai rausvos spalvos, itin sultingi. Dera labai gausiai, savidulkė, viena atspariausių šalčiui ir ligoms persikų veislių.
„Sočnyj“ – Ukrainoje išvesta veislė. Dera rugpjūčio pradžioje. Vaisiai – stambūs (120-150 g), raudoni, su pūkeliu, minkštimas – geltonas. Pradeda derėti labai anksti, dera kasmet ir gausiai, savidulkė. Šalčiui ir ligoms atspari vidutiniškai.
Nektarinai
„Harco“ – kanadietiška veislė. Vaisiai prinoksta rugpjūčio viduryje-antroje pusėje. Vaisiai – vidutinio stambumo (100-120 g), geltoni su violetinio atspalvio raudonais šonais, minkštimas – šviesiai geltonas, sultingas, desertinio skonio. Veislė – savidulkė, pasižymi gausiu derliumi, atsparumu šalčiui ir ligoms, tikrai puikus variantas auginti mūsų sąlygomis.
Įsigyti įvairių augalų ir daugiau sužinoti apie jų priežiūrą sodo ir daržo entuziastus kviečia pavasarį rengiama Didžioji sodinukų mugė, kuri vyks balandžio 11 d. prie Šiaulių „Akropolio“, balandžio 18 d. – prie Klaipėdos „Akropolio“ ir balandžio 26 d. – prie Vilniaus „Akropolio“. Daugiau informacijos apie renginį: https://www.facebook.com/didziojisodinukumuge108.
