Maršruto žemėlapis
Labanoro smėlėtoje lygumoje, ištisai ošiančioje šilais, nemaža pelkių, nedidelių ežerų, tokių pat nedidelių upelių. Vienas mažiausiai žinomų yra Luknelės upelis, tekantis šiaurinėse lygumos paunksmėse. Neilgas – vos penkiolikos kilometrų, įteka į Žeimeną apie dešimt kilometrų žemiau Kaltanėnų, Luknelė su intakais yra daubotoje smėlėtoje lygumoje, suplautoje ledyno tirpsmo vandenų. Miške ji ir prasideda, ir pasibaigia, vandenį plukdo tik iš ūksmėtų girios pašaknų. Visas baseinas (47 km²) – tai miškas. Nežinau, ar beturime Lietuvoje švaresnį, galima pasakyti, sterilesnį upeliuką už šį. Neveltui jo baseinas paskelbtas gamtos draustiniu.
Neriboti pokalbiai + neribotos SMS + 5G 20 GB LT + 15 GB ES
TIK 8.5€. Nuolaidos kodas: buvis.lt
Nenoriu vilioti skaitytojo prie nuošaliųjų Luknelės pakrančių. Jos ne kiekvienam. Nėra ką veikti jame su baidare, nebent pavasario polaidžio metu, mėgaujantis miško kliūčių įveikimo romantika. Geriausiai tinka pėsčiojo pasivaikščiojimams, žiemą – su slidėmis. Vasarą epizodiškai susipažinti su upeliu galima netgi dviračiu. Tuo atveju labai patogu miško keliukais ir takeliais leistis link jo iš Švenčionėlių.
Kelionę pradėkime nuo Švenčionėlių miškų ūkio, kuris įsikūręs abipus Žeimenos. Į vakarus nuo jo plyti nykoki sausašiliai, vietinių dažnai vadinami „poligonu”. Blogų dalykų mena tas žodis. Pirmojo pasaulinio karo metais, kaizerinei vokiečių kariuomenei okupavus visą Lietuvą ir ilgesniam laikui nusistovėjus fronto linijai į rytus nuo Švenčionėlių, į šias apylinkes buvo išvaryti pafrontės kaimų gyventojai. Pabėgėliai daug vargo patyrė šiuose pagiriuose, glaustydamiesi varganose smėlėtų girios laukymių sodybose. Ne vienas iš čia negrįžo į gimtinę. Vokiečių okupacijos metais pušynėtame klonyje netoli Žeimenos sušaudyta 3726 niekuo nekalti žmonės. Užrašas prie kelio kviečia užsukti, sustoti prie fašizmo aukų kapo…
Pasukus į šiaurę link Luknelės, kelias su kiekvienu kilometru gražėja: tankėja ir kyla šilai, pasirodo gražiai subrendusių medynų, kone senagirių. Netrunkame privažiuoti Sirgėlos upelį, kuris jungia Sirgėlio ir Kampuočio ežerus, tiksliau, plukdo jų vandenį į Žeimeną. Ir tiedu ežerai, ir Žeimena čia pat, netrunki apžiūrėti tikrai patrauklias miško ežerų pakrantes, santaką. Prie tos santakos, aukštokame sausame šlaite nedidelis Jusių kaimelis (nuo seno čia gyvena žmonių Jusių pavarde). Į šį mažytį sodžių užsukęs pagalvoji – kaip galėjai nežinot, jog tokių ramių nuošalumų esama… O čia lyg ir nieko ypatingo – švarūs kiemai, sakuoto medžio, saulės nukepintos namų sienos, malksnų kluonienos pamiškėse, stogai, stiklo verandos, liepos, klevai, seni ąžuolai, erdvios kluonienos pamiškėse, tyla… Jei atklysi pavasarį, bus gražu pasigėrėti išsiliejusiomis Sirgėlos ir Žeimenos klonių pievomis – tarsi rangytais krantais miško ežeras atrodo tuo metu lanka su karklų kukšteromis vandenyje. Nemaža čia besisvečiuojančių paukščių, iš tolo atklysta tetervinų burbuliavimo aidai.
Trejeto kilometrų miško kelias nuo permesto per Luknelę Jusių tiltuko dar malonesnis. Jis dažniau sukinėjasi, ropščiasi į aukštesnes pakilumėles. Iš dešinės net kelis kartus pasirodo Žeimenos klonis. Vaizdai į Žeimeną čia patrauklūs tuo, jog upę matome nuo aukštoko šlaito, ramiai kilpinėjančią klonio lankose, anapus kurio vėl kyla aukštyn šlaitais pušynai. Nuo čia galima keliauti įvairiai: eiti palei Luknelę aukštyn, tęsti kelionę vieškeliu, josios aukštupio ieškant. Už kilometro kelio dešinėje – Keročio ežeras, apstotas miško. Dešinėje ir kitas ežeras – Liedis. Vakarinis jojo šonas nuogas, miško nėra. Nuo viduramžių čia įsikūrusi Antaliedė miškininkų gyvenvietė. Čia girininkija, veikia dervos-terpentino įmonėlė.
5G neriboti GB Lietuvoje
Puikus pasiūlymas tau - Neriboti pokalbiai + neribotos SMS + 5G neriboti GB LT + 20 GB ES + 1000 min. ES + 1000 SMS ES
TIK už 11.5€
Surasti Luknelės pradžią ne taip jau lengva. Tam prireiks dar keleto valandų, kol miško keliukais iš Antaliedės pasieksime Balto ežerą, kurį ir galima laikyti Luknelės pradine versme. Siauras šis ežeras, per kelis kilometrus ištįsęs iš vakarų į rytus, visas miške, žvalgantis aplink ji, dažnai nugirsti kiek šiauriau dundant nemažą kelią. Tai vieškelis iš Kaltanėnų į Labanorą. Jis irgi ištisai lydimas miško. Labanoras netoli (4 km), todėl galima Luknelės pradžios ieškoti ir iš tos pusės. Tuo atveju atsiras proga pasigėrėti Labanoru – nuošaliuoju tarpugirių miesteliu.
[powerkit_alert type=”success” dismissible=”false” multiline=”true”]Šioje vietoje pasibaigia maršruto aprašymas keliaujant nuo Luknos žemupio aukštyn. Toliau kalbama apie “laukinį” maršrutą, keliaujant nuo upelio ištakų žemyn.[/powerkit_alert]
Vakariniame Balto ežero gale krantai žemi, į pietus plyti pelkės. Čia ir srūva mažas griovelis, sustodamas vidupelkių nedidelėse “akutėse” (ežeriukuose). Šone lieka Pažemio ežeras, veik iš visų pusių apgobti miškų ir ežerų Pažemio, toliau Tarpežerio vienkiemiai.
O mūsų Luknelė netrunka prisiirti naują didoką trikampi Indrajų ežerą (taip pat miške). Vienos jo pakrantės žemos, pelkėtos, kitos staigios, sausos, pušynėtos; pūpso aukštokų smėlio kalnelių. Miškėtu “taku” Luknelė toliau srūva pietryčių kryptimi. Dviejų kilometrų upelis nespėja vienas pasirangyti, kai turi dar kartą skęsti (dabar Luknelio ežere).
Prieš tai dar tiltukas, įkalnesnė prošvaistė, pasirodo sausa kažkokio kaimelio kluoniena. Tai Paluknys, Vlado Ryliškio sodyba. Geras jo kieme šulinys, sode aviliai… Šnekučiuojantis su šeimininkais, klausantis jų prisiminimų, nejučiomis įsižiūri, jog toks mažas kaimelis vienos kartos laikotarpyje daugelio istorinių įvykių, išgyvenimų liudytoju buvo.
Pasibaigus pirmajam pasauliniam karui, Vilniaus kraštas buvo okupuotas Lenkijos. Demarkacinė siena ėjo išilgai Labanoro girios. Paluknyje buvo pasienio užkarda. Prisimena žmonės nemaža skriaudų ir patyčių iš to laikotarpio. Reikėjo gauti leidimą į savas pievas, kurios buvo “užsienyje”, kito tėvai ar broliai buvo “užsienyje”, nors gyveno tame pačiame paupyje, girdėdami vieni kitų piemenis dainuojant…
Antrajam pasauliniam karui prasidėjus, pro Švenčionėlius traukėsi į rytus karo mokyklos kursantai. Nedidelis būrelis atsidūrė Paluknio tarpuežeriuose. 1941 m. birželio 27-osios rytą vokiečių apsupti, netoli Luknelės, Pagrundos pušyne, kovėsi iki pusiaudienio. Kiek jų žuvo – nepamena Paluknio gyventojai, laidoję kritusius gražiame krante prie ežero. Vienas sužeistų kovotojų, kritęs pasėlių lauke, atsigavo, vakare pasiekė Vlado ir Stefanijos Ryliškių sodybą. Mirtinam pavojui gresiant, valstiečiai gydė vaikiną, nuvežė vežime į Švenčionėlius, kur paguldė ligoninėje kaip vietinį. Jis išgijo, pabėgo, kovojo partizanų gretose. Karą baigė Berlyne. Praėjus 33 metams į Paluknį atsilankė mokytojas Pavelas Romaničevas. Džiaugėsi suradęs gyvus ir sveikus senukus, kuriuos vadino savo išgelbėtojais, antraisiais tėvais.
5G neriboti GB Lietuvoje
Puikus pasiūlymas tau - Neriboti pokalbiai + neribotos SMS + 5G neriboti GB LT + 20 GB ES + 1000 min. ES + 1000 SMS ES
TIK už 11.5€
Ištekėdamas iš Luknelio ežero, mūsų upelis pabaigia aukštupi ir visą dešimtį kilometrų nuošaliomis girios gūdumomis ryžtasi plaukti į pietryčius vienas. Tai vidurupis. Palyginti ramus, vienodas, tiesus. Pasilikę su juo vienu du, turėsime gražios progos įsijausti į visiškai natūralų gamtos pasaulį. Jau nuo Indraju ežero Luknelė, jos baseino miškai yra Baranavos botaninis-zoologinis draustinis. Jo įsteigimo tikslas – apsaugoti natūralius miško ir pelkių masyvus su vertingomis augalų bendrijomis, briedžių, kurtinių, kitos faunos sambūrių vietas. Tai neeilinis draustinis, kai kuriomis savybėmis primenantis rezervatą. Jis pasižymi labai geru izoliuotumu nuo agrarinės ir urbanizuotos aplinkos. Tą izoliuotumą lemia toli nusitęsiantys miškai, jų pakraščiais, lyg gynybos perkasais, išsidėstę upių kloniai, ežerai. Aplink labai retai gyvena žmonių. Draustinio vandenys, augmenija, laukinių gyvūnų bendrijos sudaro darnią ekologinę autonomiją. Vienos draustinio gamtos savybės teigiamai sąlygoja kitas, tuo būdu tą autonomiją daro tvirtą, sunkiau pažeidžiamą iš pašalies. Smėlėtas paviršius (smėlio sluoksnis 3–5 m) lėmė miškams vietą (žemės ūkiui toks paviršius nenašus), smėlio klodai kaupia požeminių vandenų atsargas, labai tolygiai maitina upes ir ežerų vandenis. Ši Labanoro lygumos dalis turtingiausia pastovių gero požeminio vandens atsargų. Ežerų lygio svyravimo per metus čia beveik nėra, upeliai ištisai vandeningi.
Smėlio paviršius nelygus (vietomis poledynmetyje vėjo nežymiai sužarstytas į kopas), todėl jame nevienodai pasiskirsto drėgmė, nuolat keičiasi natūralios augalų bendrijos. Sausesnėse pakilumose šviesus kerpšiliai, žemiau – brukniašiliai, mėlyniniai šilai. Artėjant prie upelio, pelkėtų duburių – drėgnesniame podirvyje gerai auga eglės, miškas nuo jų tolydžio tamsėja. Pagaliau dar žemiau rasime berželių priemaiša. Žemiausiose įlomėse pelkės, nepratekamose – aukštapelkių plynios. Ištisą dešimtį kilometrų įvairiomis kryptimis lydi keliautoją toks nuostabus gamtos laukiniškumas, jos natūralių narių (paviršiaus, drėgmės, augalijos, gyvūnijos) darna.
Jau pasiekėme pusiaukelę link Žeimenos. Toli pasiliko sengirės pušynai, kurie ošia į vakarus nuo Luknelės. Aplenkti du miško kelių tiltukai, nemaža tyliausių upelio suvingiavimų, net salų. Mėgsta Luknelė vietomis suskilti, apžioti nedidelį plotelį ar net du – salos! Gėrėkis, būk išradingas nukakti į jas suvirtusių kamienų lieptais – toks valiūkiškas noras pagauna, nežiūrint ir nuovargio.
Trys-keturios valandos robinzoniškos kelionės, o dar susitikimai su briedžio šeimyna, pabaidytos stirnos, gali laimingas atvejis pasitaikyti ir vilką pamatyti… Imame galvoti apie žmones, džiaugtis jų paliktais ženklais miške. Žinoma, jei jie geri, tie ženklai: atsargus takas, kvartalinė prošvaistė su užrašais, inkilas medyje. Malonu, kad atokiausiose pakrantėse prie Luknelės daug kur teko rasti miškininkų įkeltų inkilų.
Panašias į šias sausagires, ypač kai jose dažnos vandens pakrantes, seniai pamėgo žmogus. Luknelės paupėse bei paežerėse aiškių gilios senovės žymių nesimato: nėra piliakalnių, pilkapių, žinomi tik pavieniai archeologiniai radiniai – akmens kirvukai, kiti įnagiai.
5G neriboti GB Lietuvoje
Puikus pasiūlymas tau - Neriboti pokalbiai + neribotos SMS + 5G neriboti GB LT + 20 GB ES + 1000 min. ES + 1000 SMS ES
TIK už 11.5€
Kada tie gausus, tarpumiškėse prie ežerų, paupiuose jaukiai prisiglaudę kaimeliai, nedidelės viensėdijos čia galėjo atsirasti, nepavyko nuodugniau patikrinti. Žemėlapyje, kurio lauko nuotrauka atlikta XIX a. pirmojoje pusėje, matome draustinio teritorijoje pažymėtas tik dvi gyvenvietes – Antaliedę ir Paluknį. Jos priklausė Labanoro dvarui. Kitų viensėdijų pažymėta nėra. Žymiai mažiau parodoma kelių: išvažinėti jie kiek kitomis kryptimis. Pagrindiniai keliai kaimelius jungė su Kaltanėnais ir Labanoru. Dabar senieji keliai sumenkę, apleisti, o pagrindine jungtimi yra kelias su Švenčionėliais. XIX a. viduryje dabartinių Švenčionėlių linkui vedė tik šuntakiai, nes nei šio miesto, nei tilto per Žeimeną nebuvo… Maži draustinio kaimeliai išaugo iš kažkada čia įsikūrusių pavienių kiemų. Jiems, matyt, buvo pavesti įvairūs miško priežiūros, ūkininkavimo darbai. Geografinis žodynas pamini praėjusio šimtmečio gale Paluknyje buvus vieną kiemą, kuriame gyveno 12 žmonių; 1866 m. pažymi Antaliedėje buvus 2 namus su 27 gyventojais (!).
Netrukus Luknelė, darydama staigoką alkūnę, pasisuka į šiaurės rytus. Tėkmė siauresnė, o krantai kaskart statesni, aukštesni, upė įsigraužia, jaučiama jos pabaiga. Trumpas, vos kelių kilometrų jos žemupys. Patogiau palei ją keliauti: miškas daug kur retas, sausas, primena natūralų sodą. Dešiniajame krante yra nedidelė laukymė. Iš pietvakarių čia atiteka ir į Luknelę įsilieja mažas Paluknos upelis. Tai vienintelis Luknelės intakas, ištekantis iš nepaprastai įdomių Verpstinio pelkynų. Norint tuos pelkynus aplankyti, reikia didesnio pasiryžimo. Yra ten liulančių plotų su nemažomis ežerokšnių akimis. Gyvena nemaža paukščių. Atrastume ten ir aukštapelkės plynių. Gaila, kad tie įdomūs pelkynai tuo tarpu nepaskelbti saugomais, neįjungti į draustini.
Nuo Paluknio mūsų upelis dar giliau įsirėžia į smėlėtąsias lygumas, jo tėkmė sraunėja. Netrukus pasirodo mūsų jau lankytas tiltukas. Prasideda Lukna. Jaukus yra nedidelis Luknos kaimelis, pabiręs pušinėtoje įkalnėje, prie Luknelės žiočių ir gražaus Žeimenos vingio. Senoviniai kiemai, vaizdingos ir ramios pakrantės, sklidinos ramybės, geros nuotaikos. Mėgsta tokius paupio kiemelius, ypač esančius arti vandens, ramaus poilsio mėgėjai.
