Meno enciklopedija KITAIP: Polis Gogenas

Gimęs Paryžiuje Polis Gogenas buvo trim ketvirtadaliais prancūzas, vienu ketvirtadaliu – perujietis kreolas. 1852 metais, po Napoleono III įvykdyto valstybės perversmo, su šeima buvo išsiųstas į Peru sostinę Limą. Pietų Amerikoje berniukui didžiausią įspūdį paliko pusnuogės moterys, tad visą gyvenimą dailininkas geriausiai jautėsi nuogų moterų draugijoje. Į Prancūziją Polis su motina grįžo jau septyniolikos ir nusprendė apkeliauti pasaulį kaip jūrininkas. Po šešerių metų metė plaukiojimą, padirbėjo biržos makleriu, o nuo 1883 metų visiškai atsidėjo dailei. Dėl šio apsisprendimo žlugo Gogeno santuoka, menininkas visą gyvenimą praleido skurde, o pasauliui paliko daugybę vertingų kūrinių.

Sulaukęs 25-erių Gogenas vedė šviesiaplaukę danę guvernantę, jau spėjusią išgarsėti kaip puiki kalbų mokytoja. Pats Gogenas tuo metu buvo tvarkingai gyvenantis ir perspektyvus biržos makleris, kurio metinės pajamos siekė 40 000 frankų. Viskas klostėsi ramiai ir puikiai, tačiau gimus ketvirtam vaikui Polis nutarė mesti miesčionišką gyvenimą ir atsidėti tapybai: „Nuo šiol tapau visas dienas”.

Nafea Faa Ipoipo (Kada tu ištekėsi?). Praėjus metams nuo tada, kai nutapė šį paveikslą, Gogenas įtraukė jį kaip brangiausią savo darbą į parodą Paryžiuje, Diurano-Riuelio galerijoje. Dvi egzotiškos moterys, nutapytos švytinčiomis atogrąžų spalvomis: viena tradicine suknele, kita misionierės apdarais aukšta apykakle. Ji ir užduoda klausimą, kuriuo pavadintas paveikslas, nes gėlė už ausies reiškia, kad moteris ieško vyro.

Jis tikrai tuomet nesitikėjo, kad taip ir nesulauks tos dienos, kai jo paveikslai taps nežmoniškai populiarūs.

Po dešimties mėnesių naujojo tapytojo šeimoje gimė penktas vaikas. Jis vis puoselėjo viltį parduoti savo paveikslus, nors iki tol nepardavė nė vieno. Netgi už jo bendražygių impresionistų (Pikaso, Monė, Renuaro, Sezano ir kt.) kolekciją buvo siūloma tik labai menka suma. Po kiek laiko daugelis tų paveikslų kainavo milijonus.

Gogenas 1891 metais apsigyveno Taityje. Sunkiai pakėlė išsiskyrimą su žmona ir vaikais (tik trečią, Klovį, buvo pasiėmęs kartu). Žmonai jis rašė:

„Tu turi namus ir užtikrintą kasdienę duoną. Saugok tai kaip akies vyzdį – Tu gyveni rojuje. Aš – priešingai! Paklausk Šufencherio, ką tapytojai galvoja apie mano paveikslus. Ir vis dėlto jie neduoda jokių pajamų”.

1892 m. Gogenas nutapė Mata Mua (Vieną kartą) – idilišką peizažą, kuriame moterys groja ir dainuoja prieš didžiulį stabą, šlovindamos deivę Hiną (Mėnulį).

Jis tikėjosi, jog žmona atvyks pas jį, bet ji to niekada nepadarė.

Tačiau ne viskas buvo taip graudu. Gogenui patiko vietos gyventojų paprotys, leidęs jam kas naktį į savo trobelę atsivesti bet kurią čiabuvę. Tiesa, netrukus pamatė, jog toks palaidas gyvenimas trukdo dirbti. Jis panoro turėti savo moterį ir pradėjo paieškas. Kaimyniniame kaimelyje jam buvo pristatyta Tehura, pusnuogė tamsiaodė paauglė. Gogenas iš karto ja susižavėjo. Pasitikslinęs, ar tikrai mergaitė sutinka su juo būti ir ar neserga venerinėmis ligomis, atsivedė ją į savo trobelę.

1893 metais Gogenas, palikęs Tehurą nėščią, grįžo į Prancūziją. Paryžiuje atnaujino santykius su buvusia meiluže, paprasta, ramia siuvėja, taip pat patyrė fatališką nuotykį su trylikamete našlaite Ana, pusiau malajiete. Ana trukdė jam dirbti, vėliau paliko jį išnešusi iš dirbtuvės viską, ką rado vertinga, išskyrus paveikslus.

Po kelių metų grįžęs į Taitį Gogenas vėl susirado Tehurą, tačiau mergina per tą laiką jau buvo ištekėjusi už čiabuvio. 1901 metais Gogenas persikėlė į nedidelį kaimelį vienoje iš Markizų salų. Susirentęs lūšnelę, ant jos sienų prisikabinėjo pornografinių nuotraukų ir kasnakt linksminosi su vietos moterimis, kurios apsimesdavo nematančios bjaurių sifilio opų, atsiveriančių ant dailininko kojų. Sifilis negailestingai naikino Gogeno kūną, tačiau 1903 metais jis mirė nuo širdies smūgio, nesulaukęs nė 55-erių.