Vilniaus tautos: istorijos detektyvas

Nė viena iš tų tautų negali tvirtinti, kad Vilnius priklauso tik jai. Neprilygstamas, kone fantastiškas, ignoruojąs bet kokias politines sienas kalbų bei tautinių tradicijų – beje, ir religijų – lydinys mieste krisdavo į akį atvykėliams, o vietos gyventojai manė, kad kitaip ir negali būti.

Išeivijos poetas Tomas Venclova, „Vilnius. Asmeninė istorija“.

Istoriniai šaltiniai mini, kad Vilniuje gyveno ir miestą kūrė lietuviai, lenkai, žydai, rusai, baltarusiai, ukrainiečiai, vokiečiai, italai, totoriai… Kartais viena ar kita etninė grupė mieste įsivyraudavo, tačiau iki pat XX a. pradžios didesnių tautinių konfliktų nebuvo. Greičiau atvirkščiai – ne vienas Vilniaus istorijos tyrinėtojas, rašydamas apie miesto praeitį, mini jame tvyrojusią tolerancijos dvasią. Tačiau praėjusio šimtmečio įvykiai staigiai ir neatpažįstamai pakeitė miesto veidą.

Vilnius liko be vilniečių, o suskilo į daugelį tarpusavyje nesutariančių tautų.

Atvykėliams atviras miestas

Pirmą kartą Vilnius minimas prieš 690 metų lotyniškai parašytame Didžiojo kunigaikščio Gedimino laiške Vokietijos miestams. Laiške krašto valdovas kviečia amatininkus ir pirklius keltis į Vilnių. Tad nuo pat pirmojo savo paminėjimo rašytiniame šaltinyje Vilnius skelbia Europai, kad yra atviras kitataučiams atvykėliams. Regis, Gedimino kvietimas prilygo jo susapnuoto Geležinio vilko balsui, nes gana greitai į miestą ėmė kėltis pirkliai ir amatininkai iš Vokietijos Hanzos sąjungos miestų, Prancūzijos, Italijos ir Ispanijos. O jau po kelių šimtų metų vietinių Vilniuje gyveno mažiau nei atvykėlių. Lietuviams apsikrikštijus ir LDK susivienijus su Lenkija, į miestą pradėjo sparčiai skverbtis lenkiška kultūra.

Žymus Vilniaus istorijos tyrinėtojas Antanas Rimvydas Čaplinskas (1939–2011) (miesto archyviniuose dokumentuose tyrinėjęs vilniečių pavardes) teigia, kad iš seniausios išlikusios vilniečių pavardės neabejotinai yra lietuviškos. Vėliau jas pakeitė vokiškos, lenkiškos, rusiškos: nuo Žečpospolitos laikų Vilniuje vyravo lenkų kalba, o iki 1831 m. sukilimo net magistrato dokumentai buvo rašomi lenkiškai. Kurį laiką Vilniuje pagyvenę užsienio pirkliai ar amatininkai greitai asimiliuodavosi ir sulenkėdavo. Tai išduoda ir jų pavardžių kaita – tarkime, vokietis Gerkė tapdavo Gerkevičiumi.

Kas buvo pirmieji vilniečiai?

Šiandien lietuviams Vilnius yra istorinio tęstinumo, valstybingumo ir kolektyvinio tapatumo simbolis. Būtent Vilnius buvo legendinės LDK sostinė, o vėliau – XX a. – jame gimė, paskui atgimė lietuvių tautos namai – Lietuvos Respublika. Tačiau kas buvo žmonės, įkūrę Vilnių? Kokia kalba jie šnekėjo? Kuo save laikė? Tiesą sakant, nėra tiksliai žinoma.

Legenda apie Geležinį vilką teigia, kad miestą įkūrė Lietuvos didysis kunigaikštis Gediminas. Tačiau archeologiniai tyrimai – prie Antrosios šiluminės elektrinės aptikta paleolitinė gyvenvietė – rodo, kad Vilniaus miesto istorija siekia X tūkst. pr. Kr., o I tūkst. po Kr. tankiausiai gyventa prie Neries ir Vilnios santakos. Maždaug pusės hektaro plote Gedimino kalne buvo įtvirtinta gyvenvietė, siejama su brūkšniuotosios keramikos archeologine kultūra. Šios kultūros gentys buvo paplitusios visoje dabartinės Lietuvos teritorijoje, į rytus nuo Šventosios upės ir Baltarusijos vakarinėje dalyje. Manoma, kad tiesioginiai šios kultūros palikuonys yra baltų gentis – aukštaičiai.

Lietuviai Vilniuje

Vilniuje buvo plėtojamos pusiau amatininkiško pobūdžio pramonės šakos, reikalavusios tam tikros kvalifikacijos. Jos netureję lietuviai kaimiečiai darbo ieškojo Liepojoje, Rygoje, Peterburge. O į Vilnių gyventi kėlėsi daugiausiai žydai ir lenkai – Rytų Lietuvos ir Vakarų Baltarusijos miestelių amatininkai, šio regiono valstiečiai.

Prof. habil. dr. vytautas merkys (1929–2012), „Lietuvos miestų gyventojų tautybės XIX a. pabaigoje–XX a. pradžioje klausimu“.

Šiandien tai skamba keistai, bet prieš Pirmąjį pasaulinį karą Vilniuje lietuvių buvo kur kas mažiau negu Liepojoje, Peterburge ar Čikagoje. Vilniaus gyventojų sudėtis amžiams bėgant keitėsi ne lietuvių naudai. Ypač daug senųjų gyventojų miestas neteko per žiaurius švedų ir rusų armijų siautėjimus XVII–XVIII a. Juos pakeitė atvykėliai. Vis dėlto Vilniuje nuolat gyveno lietuvių, nors ir nedaug. Ir būtent šiame mieste 1918 m. vasario 16 d. paskelbiama, kad įkuriama Lietuvos Respublika su sostine Vilniumi.

Tarpukariu išlikti lietuviu Vilniuje nebuvo lengva. Nuo pirmųjų Vilniaus krašto okupacijos dienų oficialia kalba paskelbiama lenkų kalba. Nors Lenkijos įstatymai ir numatė tautinių mažumų teises (pvz., švietimas gimtąja kalba), praktiškai tai nebuvo įgyvendinta. Nuo 1925 m. Vilniaus krašte masiškai uždaromos lietuviškos mokyklos. Okupuotame Vilniuje lietuvybė buvo beveik atvirai persekiojama, tačiau dalis lietuvių čia vis dėlto pasiliko. Liko ir tautos patriarchas dr. Jonas Basanavičius, gyvenęs Vilniuje iki pat mirties. Todėl buvo pagarbiai vadinamas „lietuvybės sargybiniu, likusiu savo poste“. Per beveik dvidešimtmetį trukusį Lenkijos okupacijos laikotarpį lietuviai neišsižada savo sostinės ir jos besąlygiškai reikalauja. Deja, situacija atrodo beviltiška: Vilnių Lenkijai pripažįsta didžiosios Europos valstybės. Lietuva valdoma iš laikinosios sostinės Kauno.

Maždaug 20 metų lietuviai svajojo apie Vilnių, senąjį karaliaus Gedimino miestą <…> Aistringa mažos tautos svajonė, kurią visi blaivūs stebėtojai, vis vien kokia jų pozicija, būtų pavadinę fantastiška, staiga išsipildė – be to, itin neįtikėtinu būdu <…> Lietuva, anksčiau pati atsikūrusi kovodama su Maskva, gavo iš tos pačios Maskvos savo svajonių miestą.

Litvakas menachemas beginas, Nobelio taikos premijos laureatas, Izraelio ministras pirmininkas (1977–1983).

Nors 1938 m. Lenkijai grasinant karu Lietuva ir buvo priversta užmegzti su ja diplomatinius santykius, po kelių mėnesių priimtoje naujoje Lietuvos Konstitucijos redakcijoje vėl pakartotas punktas, teigiantis, kad oficiali valstybės sostinė yra Vilnius. Atgavę „amžinąją“ sostinę, bet praradę valstybingumą, į Vilnių lietuviai sugrįžta tik 1939 m.

Po Antrojo pasaulinio karo miesto gyventojų sumažėjo beveik perpus. Istoriniai šaltiniai mini, kad pirmaisiais pokario metais labai trūko darbininkų, todėl gamyklų vadovai važinėjo po provinciją ir agitavo keltis į ištuštėjusią sostinę. Tačiau dokumentuose taip pat rašoma apie tai, kad lietuviai, atsikėlę į Vilnių, dažnai čia neištverdavo nė pusmečio ir grįždavo atgal į provinciją.

Sovietmečiu lietuvių Vilniuje pamažu daugėjo ir būtent čia praėjusio amžiaus pabaigoje kaip niekada ligi tol lietuviškame Vilniuje subręsta naujo tautinio Sąjūdžio įdėjos.

Rusėnu pusė – Civitas Ruthenica

XIV a. pabaigoje Vilniuje buvo Rusų kvartalas (Русская сторона). Jis telkėsi dabartinių Latako ir Rusų gatvių rajonuose. LDK ir rusų kunigaikštysčių prekybiniai ryšiai buvo gana gerai išplėtoti, tad mieste gyveno nemažai rusų pirklių, veikė rusų pirklių užeigos namai. Vadinamajame stačiatikių mieste viena po kitos kūrėsi spaustuvės ir religinės brolijos, rusėnų didikų rezidencijos ir cerkvės. Pirmoji buvo stačiatikės Algirdo žmonos iniciatyva pastatyta Šv. Paraskevijos cerkvė Didžiojoje gatvėje. Paprastai cerkvių skaičius mieste svyravo nuo 19 iki 10. Tik po XVII a. rusėniškoje miesto dalyje pradėjo rastis daugiau katalikų maldos namų, nes kai kurios sudegusios ar sunykusiosios cerkvės nebebuvo atstatomos.

Iš garsesnių rusėnų reikia paminėti ukrainiečių kilmės LDK didiką Konstantiną Ostrogiškį, siejamą su Vilniaus simboliu – Aušros Vartais. Manoma, kad čia jam buvo suruoštos iškilmingos sutiktuvės, kai jis grįžo nugalėjęs totorius Oršos mūšyje.

1655 m. švedų „tvano“ metu į Vilnių įžengė Rusios caro kariuomenė ir miestą pirmą kartą užėmė ir užvaldė Rusios armija. Miestas kelias dienas buvo plėšiamas, deginamas, didelė dalis gyventojų išžudyta. Nors rusai paliko miestą po 13 metų, Vilniaus augimas ilgam buvo sustabdytas.

XVII a. į miestą pradėjo keltis rusų sentikiai, persekioti savo tėvynėje. Jie mieste garsėjo puikiu savo kepamų riestainių ir bandelių skoniu. Dar daugiau rusų ėmė keltis po Abiejų Tautų Respublikos padalijimo, kai didžioji Lietuvos dalis atiteko Rusios imperijai, ypač numalšinus 1863 m. sukilimą. Rusai buvo paskirti į daugelį valdžios postų. Daugumą to meto imigrantų sudarė kariškiai, valdininkai ir jų šeimų nariai.

Pirmojo pasaulinio karo metu gana daug rusų pasitraukė iš Lietuvos. Tačiau tarpukariu į Vilniaus guberniją grįžo ar atvyko nemažai rusų – tiek gimusių šiuose kraštuose, tiek ieškančių prieglobsčio nuo bolševikų represijų. Naujieji atvykėliai dažniausiai buvo išsilavinę, intelektualūs žmonės, kvalifikuoti specialistai. Mieste veikė rusų pradinės mokyklos ir gimnazijos, susikūrė įvairios rusų visuomeninės organizacijos, buvo leidžiami rusiški laikraščiai. Nauja rusų imigracijos banga prasidėjo sovietinės okupacijos metais.

Baltarusiai matė savo sostine Vilnių

…baltarusiai irgi laikė Vilnių savo tautine sostine, iš pirmo žvilgsnio net turėjo daugiau šansų už lietuvius, nes vyravo miesto apylinkėse, o ir iš viso buvo žymiai didesnė tauta. <…>

Taigi naratyvai išsiskyrė dar kartą. Lietuviai ieškojo valstybės šaknų pagoniškoje baltiškoje praeityje, o baltarusiai tvirtino, kad Lietuvos viduramžiai buvo slaviški…

Šiandien Vilniaus baltarusiai savo kalba meldžiasi apaštalo Šv. Baltramiejaus bažnyčioje, o savaitgaliais Vilniuje galima sutikti nemažai baltarusių, atvykusių apsipirkti iš savo šalies. Dažnai į juos žiūrime kaip į užsieniečius, bet iš tiesų baltarusiams Vilnius nuo seno buvo itin svarbus kultūros židinys ir nacionalinio judėjimo centras – savas miestas. Be lietuvių, tai buvo vienintelė tauta, kuri, kol Minskas įgavo svarbą (XIX a. pab.–XX a. pr.), Vilnių matė kaip galimą savo tautos sostinę. 1522 m. baltarusių literatūros tėvas, švietėjas ir humanistas, Vilniaus Gutenbergu vadinamas Pranciškus Skorina mieste įkūrė pirmąją spaustuvę ir išleido pirmąją LDK spausdintą knygą „Mažają kelionių knygelę“ (rusėnų kalba; ši kalba ilgai buvo oficiali LDK kalba). Tuomet, ir dar kelis šimtmečius vėliau, Vilnius buvo plačios provincijos, į kurią įėjo ir daugybė baltarusių gyvenviečių, centras. Čia suplaukdavo ir po visą apylinkę buvo paskirstomos prekės, plito kultūra. Daugiaetninis Vilnius su ryškia katalikiška tradicija tapo svarbiu baltarusių traukos centru ir savotiška alternatyva rusiškam stačiatikiškam Minskui. Vilniuje 1906 m. buvo išleistas pirmas legalus baltarusiškas laikraštis „Naša dolia“. Čia savo darbus spausdino svarbiausi baltarusių poetai ir rašytojai.

Baltarusijos daliai patekus į SSSR sudėtį, 1920–1939 m. Lenkijos užimtas Vilnius ir visas kraštas, kur gyveno nemažai baltarusių, vėl tapo svarbiu baltarusių kultūros centru. Būtent čia, anot poeto T. Venclovos, kristalizavosi paskutinis Europoje nacionalinis sąjūdis. Vilnius net du kartus trumpam buvo paskelbtas Baltarusijos sostine – 1919 m. – Litbelo (Lietuvos–Baltarusijos Socialistinės Respublikos), o 1940 m. – Baltarusijos Liaudies Respublikos.

Šiaurės Jeruzalė

Be abejo, dauguma vilniečių buvo užsieniečiai. Tačiau Vilniaus gyventojų tautybė, išskyrus žydų, neturėjo jokios reikšmės, žmonės į tai nekreipė dėmesio. Sostinės gyventojai paprasčiausiai neturėjo tautybės.

Vilniaus istorijos tyrinėtojas A. R. Čaplinskas.

Žydai Vilniuje ėmė kurtis antroje XVI a. pusėje, o bendruomenė legalizavosi 1633 m., kai gavo Lenkijos karaliaus ir Lietuvos didžiojo kunigaikščio Vladislovo Vazos leidimą gyventi Žydų, Mėsinių (Jatkų), Šv. Mikalojaus ir Vokiečių gatvių miesto dalyje. 1742 m. žydams buvo leista laisvai gyventi visame mieste, išskyrus dvi pagrindines jo arterijas – nuo Aušros Vartų iki Pilies ir nuo Trakų g. iki Šv. Jonų bažnyčios. Šį draudimą atnaujino carinė valdžia ir jis galiojo iki 1861 m.

Žydų tautybės gyventojų Vilniuje gerokai padaugėjo, kai 1908–1911 m. jie buvo išstumti iš kaimų. Atsikėlę į miestą žydai daugiausiai vertėsi prekyba ir amatais. XIX a. Vilnius tapo ne tik stambiausiu žydų kultūriniu centru, kuriame veikė dešimtys kultūrinių ir šalpos organizacijų, stipriu tarptautinio sionizmo centru, skatinusiu reemigraciją į Izraelį, bet ir pirmos Rusijos marksistinės partijos BUND lopšiu, padėjusiu pagrindus įkurti ir RSDP Minske. Tai lėmė, kad tuo metu daugelis žydų neturėjo darbo, juos kamavo skurdas, be to, ir 1827–1855 m. laikotarpis, kai caro Nikolajaus I įsaku mažamečiai skurdžių žydų vaikai buvo pradėti imti į rekrutus 25 metams ir perkrikštijami.

Vilniaus žydų aplinka buvo itin marga: nuo pasaulinio garso religijos autoritetų, žymių intelektualų, genialių menininkų iki skurdžių bendruomenės grupių. Be abejo, garsiausias Vilniaus žydų atstovas buvo mąstytojas, išminčius, pasaulinio garso Toros ir Talmudo komentuotojas ir kabalistas Elijahas ben Solomonas Zalmanas (1720–1797), pramintas Vilniaus Gaonu. Jo didžiulis intelektas ir erudicija lėmė, kad Vilnius tapo dvasiniu žydų centru, visame pasaulyje garsėjusiu kaip Šiaurės Jeruzalė. Beje, Vilnius – ne vienintelis Europos miestas, pelnęs tokią garbę. Kadaise Toledas buvo vadinamas Ispanijos Jeruzale, Trua – Prancūzijos Jeruzale, Praha – Bohemijos Jeruzale ir kt. Tačiau nė vienas Jeruzale vadintų miestų nebuvo žydų pasaulyje toks populiarus kaip Vilnius.

Vilnius – tradicinio žydiškumo miestas. XVII a. pirmoje pusėje Vilniuje buvo 40 žymių rabinų. Iki Antrojo pasasaulinio karo šiame mieste buvo apie 110 sinagogų ir kloizų (studijų ir maldos namų), apie 10 ješivų. Tradicinį religinį Vilnių įkūnijo Sulhoifas – kiemas aplink Didžiąją sinagogą, kur tik viename kieme buvo daugiau nei 10 maldos namų.

Po Antrojo pasaulinio karo audrų iš daugiau kaip 60 tūkst. Vilniaus žydų bendruomenės išliko tik 1,7 tūkst. žmonių. Ir šiandien sunku patikėti, kad dar prieš 70 metų kas trečias Vilniaus gyventojas šnekėjo jidiš kalba. Tai liudija tik kur ne kur senamiestyje išlikę užrašai hebraiškais rašmenimis, mieste vienur kitur esantys žydų kapinių likučiai ir Vilniuje vykstantis Pasaulio litvakų kongresas.

Wilno nashe. Lenkai Vilniuje

Lenkus Vilniuje rašytiniai šaltiniai mini pirmiausia kaip kunigus, atvykusius krikštyti pagonių lietuvių. Vėliau, LDK įsigalint lenkiškai kultūrai, lenkų Vilniuje vis daugėjo, tai buvo inteligentija, universiteto profesūra ir studentai.

Remiantis 1897 m. visuotinio Rusijos imperijos gyventojų surašymo duomenimis¹, didžiausias etnosas Vilniaus gubernijoje² buvo: baltarusiai – 891 903, antroje vietoje lietuviai – 279 720, trečioje žydai – 202 374. Lenkais save įvardijo tik 130054 žmonės ir gyveno jie ten, kur paprastai apsigyvendavo gerokai vėliau atvykę kolonistai: miestuose ar dvarininkų sodybose³. Tarp dviejų visuotinių gyventojų surašymų (1897–1916) lenkų Viniuje padaugėjo nuo 31 proc. iki 50 proc. Tiesa, anuometinius surašymus reikėtų vertinti itin kritiškai. Juk tuo metu paprastam vilniečiui prisipažinti, kad jis yra lietuvis, buvo gana pavojinga.

Vis dėlto iki 1920 m. Vilniuje gyvenę lenkai nesijautė paprasta tautine mažuma, o siejo save su kultūrine tradicija, siekusia LDK laikus. Nemažai lenkų buvo žymūs LDK politiniai, visuomeniniai veikėjai ir kultūrininkai, kai kurie – tikri Lietuvos reikalų gynėjai. Lenkams ypač svarbi – vilniečių romantikų poetų Adomo Mickevičiaus ir Julijaus Slovackio kūryba, jungianti lenkų, lietuvių ir baltarusių atmintį apie Vilnių. 1920–1939 m. Lenkijai užėmus Vilniaus kraštą, atsirado dar viena svarbi lenkų tapatumo mieste žyme: Lenkijos maršalo Jozefo Pilsudskio (Józef Piłsudski) širdis palaidota Vilniuje, Rasų kapinėse. Daugiasluoksnė to meto Vilniaus kultūra suformavo vėliau pasaulyje išgarsėjusį poetą Česlavą Milošą (Czesław Miłosz), kuris gali būti laikomas tiek lenkų, tiek lietuvių poetu. Vilnijos tarpukariu čia gyvenusius Lietuvos lenkus „atskiedė“ atvykėliai iš Krokuvos, Poznanės, taip pat kiti, kurie atvažiuodavo mokytis į Stepono Batoro universitetą, dirbti valdiškose įstaigose.

Po 1945 m. didžioji dalis Vilniaus lenkų pasitraukė į Lenkiją, daugiausia – į vokiečių apleistą Gdanską, kur iki šiol gyvena didelė „Vilniukais“ pasivadinusių lenkų bendruomenė.

VĖLIAVOS VIRŠ GEDIMINO PILIES

Prasidėjo ilgametis konfliktas – vienas iš aršiausių tuometinėje Europoje, beveik toks pats neišsprendžiamas kaip šių dienų konfliktas dėl Jeruzalės. <…> Apie tai beveik neįmanoma bešališkai papasakoti, nes skirtingos tradicijos sukūrė skirtingus mitus apie Vilniaus likimą: tie mitai visiškai nesutaikomi…

T. Venclova, „Vilnius. Asmeninė istorija“.

Viduramžių mieste žmogus kaip „savas“ arba „svetimas“ buvo indentifikuojamas labiau pagal religiją. Tautiškumas (apibrėžiamas pirmiausia per kalbą) į pirmą planą iškyla tik XIX a. viduryje, kai Europą supurto nacionalinių sąjūdžių ir revoliucijų banga, istorijoje žinoma „Tautų pavasario“ pavadinimu. Tai liudija ir ankstesni Vilniaus gyventojų surašymų duomenys, paprastai išskirdavę žydus ir visus kitus. Amžių tėkmėje miestą siaubė kariuomenės ir gaisrai, varžė įvairūs valdžių draudimai, bet, nieko nepaisant, Vilnius gyveno tik jam vienam būdingu ritmu.

Nacionalizmo epochoje šis ritmas keitėsi iš pagrindų. 1918–1920 m. į Vilnių pretenduoja net trys tautiniai sąjūdžiai – lietuvių, lenkų ir baltarusių, be to, miestą pakaitomis siaubia vokiečių ir sovietų armijos.

Pavyzdžiui, 1919 m. sausio mėnesį vėliava virš Gedimino pilies keitėsi net kelis kartus. Sausio 1 d. Vilnius, galutinai pasitraukus vokiečių daliniams, liko be valdžios. Tuo pasinaudojęs, karininkas Kazys Škirpa su būriu Lietuvos savanorių Gedimino pilies bokšte iškėlė lietuvišką trispalvę. Tačiau ji ten plėvesavo neilgai. Sausio 1–5 d. lenkų nacionalistai trumpam užima Vilnių. O sausio 15 d. miestą užgrobia bolševikai ir vasario mėnesį paskelbia Vilnių naujai sukurtos valstybės, Lietuvos–Baltarusijos Socialistinės Respublikos (Litbel), sostine. Keičiantis karo eigai, balandžio 19 d. komunistų pajėgos palieka Vilnių. Netrukus čia pasirodo lenkų kariuomenė. Lietuva ir Lenkija kariauja su bolševikais, bermontininkais ir tuo pat metu konfrontuoja tarpusavyje.

1920 m. liepos 10 d. Vilnių Lietuvai pripažino Antantės šalys, o liepos 12 d. pasirašoma Lietuvos–Sovietų Rusijos taikos sutartis. Miestą traukdamiesi palieka lenkų kariai: prie Rykantų jie susikauja su lietuviais ir susprogdina tiltą per Vokę. Liepos 15 d. Lietuvos kariuomenė vidurdienį įžygiavo į Vilnių, kur rado Raudonosios Armijos kavalerijos dalinį, įžengusį į miestą rytą.

Tų pačių metų rugpjūčio 22 d. bolševikai pasitraukia iš Vilniaus ir perduoda jį lietuviams. Lenkija reikalauja grąžinti Vilnių ir, žlugus Kalvarijoje rugsėjo 16–18 d. vykusioms deryboms, pradeda naują didelį puolimą Sūduvoje. Lietuva kreipiasi pagalbos į Tautų Sąjungą. Įkuriama Tarptautinė karinė komisija lietuvių ir lenkų ginkluotam konfliktui stebėti, o Lenkija sutiko dalyvauti naujose derybose Suvalkuose.

Spalio 5 d. į Suvalkus atvyksta Tautų Sąjungos karinė komisija, dalyvauja ir stebėtojai – anglai, amerikiečiai. 1920 m. spalio 7 d. 24 val. pasirašoma Suvalkų sutartis, kurioje numatoma nutraukti karo veiksmus, o nauja demarkacinė linija nubrėžta taip, kad Vilnius liko Lietuvos pusėje. 1920 m. spalio 8 d. 6 val. ryto generolo Liucjano Želigovskio vadovaujama lenkų armija, sulaužiusi ką tik pasirašytą Suvalkų sutartį, pradeda puolimą ir spalio 9 d. užgrobia Vilnių. Lietuvos kariuomenė sustabdo lenkus tik ties Ukmerge ir pradeda kontrpuolimą. Tolesni karo veiksmai nutraukiami tik įsikišus Tautų Sąjungai. 1920 m. lapkričio 29 d. Kauno geležinkelio stotyje surašomas paliaubų protokolas.

1922 m. kovo 24 d. Lenkijos seimas priima nutarimą „Dėl valdžios Vilniaus krašte paėmimo ir kartu Vilniaus krašto sujungimo su Lenkijos Respublika“. Lenkams dėl Vilniaus klausimų nebeliko, tačiau dauguma lietuvių su tuo nesusitaikė. Vilniaus klausimas buvo be galo gyvas lietuvių tautoje.

128 tautų atstovai

Niekada anksčiau miestas nebuvo toks vienalytis ir lietuviškas, koks yra dabar. Vilnius yra paribio ir stebinančios kultūrinės mozaikos miestas. <…> Vilnius pripažįstamas kaip daugiaetninis, daugiakalbis ir įvairių kultūrų raiškos ir dialogo miestas. Vis dėlto tik keturioms etninėms grupėms – lietuviams, baltarusiams, lenkams ir žydams – Vilnius turi ypatingą reikšmę, kaip kultūrinių pasiekimų ir istorinių aspiracijų vieta, kaip modernios tautinės tapatybės formavimosi židinys.

Žurnalistas ir semiotikas Virginijus Savukynas

Vilniuje gyveno ir kitų tautų atstovų. Aplink Šv. Mikalojaus bažnyčią būrėsi vokiečių bendruomenė, kurios narys architektas J. K. Glaubicas sukūrė pagrindinius Vilniaus baroko šedevrus. Lukiškių priemiestyje gyveno totorių bendruomenė. Čia jie turėjo savo mečetę ir kapines, abi jos sunaikintos sovietiniais metais. Žvėryne gyveno karaimų bendruomenė, kurios maldos namai – kenesa išliko iki mūsų dienų. Kirtimuose po Antrojo pasaulinio karo apsistojo romų taboras. Daugiatautis Vilnius yra ir šiandien. Remiantis pastarojo (2011) gyventojų surašymo duomenimis, mieste gyveno net 128 tautybių atstovai.

Vardo kilmė

Vilniaus vardas tikriausiai susijęs su Vilnios upe, tekančia pro miestą. Upėvardis Vilnia sietinas su bendriniu lietuvių kalbos žodžiu „vilnia“ (bendrinėje kalboje įsigalėjęs variantas „vilnis“). Senoji Vilniaus vardo forma Vilnia žinoma Rytų Lietuvos tarmėse. Apie XV a. įsigalėjo Vilniaus vardo forma, padaryta pagal tą patį modelį kaip Alyta (upės vardas) ir Alytus (miesto vardas). Lotynų kalboje yra išlikusi senoji Vilniaus vardo forma Vilna, lenkų – Wilno, jidiš – Vilne, gudų – Vilna.

1. Paskelbti 1905 m. knygoje Первая всеобщая перепись населения Российской империи 1897 г. Под ред. М. А. Тройницкого, вып. 7. ↩︎
2. Tuomet gubernijai priklausė ne tik Trakų ir Švenčionių „ujezdai“, bet ir šiandien Baltarusijoje likę Vilejka, Dysna, Lyda, Ašmena. ↩︎
3. L. Truska „Ilgas kelias į Vilnių“. Kultūros barai, 2010, nr. 4. ↩︎