Apie taboką ir rūkymą

Šiemet spalių m. 11 d. anglų „Draugijoje neblaivumui tirti“ Cambridge‘o universiteto profesorius W. E. Dixon laikė įdomų, paremtų tam tikrais tyrinėjimais, Cambridge‘o U-to farmakologinėje laboratorijoje, pranešimą apie tabokinį papratimą. Dixon‘o nuomone, prie „neblaivumo“ versmių reikia priskirti ne tik alkoholizmas, bet greta kitų apsisvaiginimo priemonių, kaip morfijus, kokainas ir kiti narkotikai, irgi taboka. Pranešimas įdėtas spalių m. 22 d. N-yje „The Bntish Medical Journal“). Susipažinęs su juo noriu supažindinti ir mūsų skaitančią visuomenę su tabokos ir jos rūkymo dalyku. Rašydamas šitą straipsnį, naudojaus ne tik prof. Dixon‘o daviniais, bet taip pat monografija d-ro Vladičko (dabar Vilniaus universiteto psichiatrijos profesorius) „Tabokos dūmų įtaka nervų sistemai ir organizmui bendrai“ ir knyga prof. O‘Shea „Taboka ir proto darbo našumas“.

Wiskonsino universiteto profesorius O‘Shea yra vienas iš dalyvių susikūrusio 1918 m. Amerikoje, bet dalyvaujant ir kai kuriems Europos mokslininkams, komiteto tabokos dalykui tirti. Komiteto uždavinys rinkti ir skelbti mokslo davinius, liečiančius taboką ir jos veikimą, ypačiai fiziologinius ir ekonominius davinius. Prof. O‘Shea knyga yra vienas iš šito komiteto veikimo vaisių. Knygoje paskelbti tam tikrų anketų daviniai ir bandymų, atliktų psichologinėje laboratorijoje rezultatai; yra taipogi nemaža istorinės medžiagos, būtent davinių iš garsių žmonių biografijų apie jų pažiūras į taboką.

Tabokos vartojimas yra labai išsiplatinęs visame pasaulyje ir yra davinių, kad per pastaruosius 20 metų jis ėjęs dar didyn. Taip antai, Šiaurės Amerikos Jung. Valstybėse 1905 m. buvo suvartota 3,000 milijonų papirosų, o 1921 m. 52,000 milijonai. Jei suvartotą ten per vienerius metus taboką padalintume lygiomis tarp visų piliečių, tai kiekvienam tektų apie 7 svarus. Prof. Tarnam apskaičiavo, kad 1921 m. Amerikoje tabokai išleista 1,600 milijonų su viršum dolerių; čia neįskaitytos išlaidos tokiems priedams, kaip degtukai, pypkės ir t. t., arba nuostoliai nuo gaisrų, kurių dažniausia priežastis esti kaip tik rūkymas. Tabokos lapams auginti buvę sunaudota 1,647,000 akrų ariamosios žemės. Ir kitose šalyse pastebėta tendencija tabokos vartojimui didėti.

Lietuvoje vienos valstybinės pajamos iš tabokos, papirosų ir panašios rūšies dalykų siekta bemaž 14 milijonų litų per metus. Anglijoje kiekvienam žmogui per metus daugiau ne 3 svarai tabokos. Ypatingai daug rūkanti šalis yra Olandija. 1924 m. ten buvo suvartota 2,500 milijonų papirosų, kurių kaina, skaitant mūsų pinigais, buvo su viršum 160 milijonų litų. Rūkymas ten labai išsiplatinęs ir vaikų tarpe. Prof. Dixon paduoda davinius iš 1926 m. birželio m. N-rio olandų laikraščio „Katholick Weekblad“, iš kurių tenka patirti, kad iš 100 vaikų 6 metų amžiaus 30 rūko, vaikų tarp 9 ir 10 metų – 50 rūko; iš 250 berniukų, turinčių daugiau kaip 11 metų, rūkančių 220. Visur (neišskiriant ir mūsų Lietuvos) vis daugiau atsiranda rūkančių moterų.

Iš tikro, tabokizmo klausimas yra vertas didelio dėmesio, gal būt ne mažesnio, kaip alkoholizmo klausimas.

Manoma, kad Šiaurės Amerikoje rūkymas atsirado dar prieš 5000 metų ir ilgainiui tapo svarbiu vietinių tautų bendruomeninių ir religinių renginių atributu @būvis.lt

Europa išmoko vartoti taboką iš Amerikos indėnų

Kas neatsimena indėnų „taikos pypkės“! Tabokos vardas nuo Tabaco provincijos Domingo saloje, kame vienas iš Kolumbo draugų, Roman Pano, 1496 m. susipažino su šitu augalu iš ten atgabeno jį Europon, opoms gydyti. XVI amžiuje Prancūzijos pasiuntinys Lisabonoje, Jean Nicot (jo pavarde pavadintas nikotinas, svarbiausias tabokos lapų cheminės sudėties dalis), ėmė auginti taboką savo daržuose ir gyrė jos lapus kaip vaistą nuo visų išorinių ligų; tabokos lapų miltelių šniaukštimas (gėrimas) buvo giriamas kaip vaistas nuo galvos skaudėjimo. XVI amžiaus gale taboką įvežė Anglijon. Čia jos mėgėju ir garbintoju pasidarė žinomas rašytojas ir politikas Raleigh. XVII-ame amžiuje tabokos vartojimas išsiplatino beveik po visą Europą, nesukeldamas ypatingo pasipriešinimo. Tik kai kur pasipriešinimas buvo labai smarkus. Rusų caras Mykolas (Romanovų dinastijos įkūrėjęs ir Petro Didžiojo sepoljs) buvo uždraudęs taboką, grąsydamas rykštėmis ir kitokiomis bausmėmis. Anglijoje lig galo XVIII amžiaus rūkymas buvo laikomas negero tono pažymiu. Rūkymas ten ėmęs sparčiai platintis nuo to laiko, kai vietoje ėmę gaminti papirosus – 1861 m. (pirmiau papirosus veždavo iš Ispanijos). Būdami patogūs įsidėti ir paslėpti, jie greitai rado kelią ir į didžponių namus. Ilgiausiai priešinosi tabokai moterys, bet pagaliau ir jos ėmė jai pasiduoti. Dixon mano, kad dabarties beveik trečdalis moterų Anglijoj rūko.

Taboka – augalas Soloneae šeimos

Dabarties pardavinėjamos kelios tabokos rūšys. Jos visos atsiradusios iš vieno kito pirmykščio augalo, įvairių kultivacijos sąlygų dėka. Labiausiai žinomi yra šie augalai: nicotiana fabacum, arisa Virginijos taboka, ir nicotiana rustica, arba kaiminė taboka. Taboka auga karštame, bet taipogi ir vėsesniame klimate. Didžiojo karo metu žmonės ėmė gana sėkmingai auginti taboką ir Lietuvoje.

Taboką vartoja šiais būdais:

• rūko;
• geria (šniaukščioja);
• kramto.

Pastarieji būdai mūsų laikais yra beveik visai išnykę, bent mūsų krašte, užleisdami vieta rūkymui. Todel čionai kalbėsiu apie taboką, rūkymą teturėdamas galvoje.

Tabokos dūmai, susideda iš įvairių dalykų: čia yra iki 6–10% CO (anglies monoksido, smalkų dujų), amoniako, pyridino su jo derivatais ir kitų, dar gerai neištirtų, daiktybių. Specifinė tabokos dūmų, kaip ir jos lapų, daiktybė yra nikotinas. Nikotinas 1828 m. išskirtas tam tikrais būdais iš lapų, kaip grynas produktas: tai yra gelsvas riebokas skystimas su tabokos kvapu; cheminiu atžvilgiu tai yra alkoloidas (organinis šarmas) – heksahydrodipyridinas (C10H14N2). Jo mirštamoji dozė 0,08 – 0,16 gramų.

Kaip gi veikia tabokos dūmai?

Anglies monoksido buvimas dūmuose didelės reikšmės neturi. Po smarkaus rūkymo uždarytame ruime Jo koncentracija nesiekia daugiau kaip 0,01.%. Tuo tarpu toksinė (nuodinga) koncentracija CO atmosferoje yra apie 0,05%. Fokker įrodinėja, kad smulkūs gyvuliai, būdami atmosferoje, kur daug tabokos dūmų, žūva nusinuodiję CO; žmogui tabokos dūmų anglies monoksidas, patekęs į kraują, gali įvaryti mažakraujingumą (anemiją) su galvos skaudėjimais.

Nikotinas veikia ne tiktai centrinę nervų sistemą, bet taip pat vegetacinę nervų sistemą @būvis.lt

Rūkymo efektas visiškai pareina nuo nikotino

Tabokos lape nikotinas yга sujungtas su organinėmis rūkštimis. Rūkant šitos druskos (šarmo junginys su rūkštim chemiškai yra vadinamas druska) ira (disocijuojasi); dalis nikotino sudega, o dalis, jau kaip laisvas nikotinas, patenka į dūmus. Dixon‘o tyrimais, iš paprasto Virginijos tabokos papiroso, sveriančio vieną gramą, surūkant 3/4 papiroso, išsiskiria ir patenka į dūmus 3 miligramai nikotino. Ne visas šitas nikotinas patenka į alsuojamuosius kelius, tačiau rūkytojas mėgstąs užsitraukti, įtraukia maždaug 75% nurodyto kiekio, t., y. 2 miligramu su viršum. Paeiliui surūkius 10 papirosų, bus absorbuota (susigers) 20–30 miligramų nikotino. Nors šita dozė yra kelis kartus mažesnė už tą, kuri gali būti mirštama, tačiau ir jos užtenka žymiam fiziologiniam efektui sukelti. Reikia pridurti, kad nikotino kiekis pypkės ir cigaro dūmuose bus maždaug dvigubai didesnis, negu papiroso dūmuose.

Nikotino kiekis įvairiose tabokose esti labai skirtingas, tačiau, kaip įrodinėja Dixon, nėra paralelizmo tarp nikotino kiekio tabokoje ir dūmuose: nikotino kiekiui dūmuose turis ypatingos reikšmės tabokos drėgnumo laipsnis ir papiroso arba cigaro storumas; šitais atvejais, ypač pirmuoju atveju, į dūmus patenka itin daug nikotino. Todel drėgna taboka yra daug kenksmingesnė, negu sausa.

Nikotinas yra smarkūs ir greitai veikiantys nuodai

Dviejų lašų, nulašintų šuniui ant liežuvio, užtenka jam čia pat nudėti. Nikotino, esančio viename cigare, pakaktų dviem žmonėm nugalabyti, įleidus jiems jį į veną.

Nors su dūmais organizman patenka tiktai maža nikotino porcija, tačiau ji tam tikru būdu veikia. Juk ne dėl ko kita, o dėl šito malonaus veikimo yra išsiplatinęs tabokos rūkymas. Žinoma, žmonės įvertina paprastai tik arčiausią efektą; tolesni padariniai netraukia reikalingo dėmesio arba del šito arčiausio efekto jie nebojami. Pradžioje čia kalbėsiu apie arčiausią rūkymo efektą, kiek jis apsireiškia žmogaus nusijautime.

Nikotinas yra smarkūs ir greitai veikiantys nuodai @būvis.lt

Šituo atžvilgiu taboka yra turėjusi ir tebeturi ir draugų ir priešų. Iг rodos bus tiesą, kaip sako O‘Shea, kad bendroje literatūroje galima rasti lygiai daug rašytojų, kurie giria taboką už jos tariamąją gerą įtaką psichikai, kaip ir rašytojų, kurie ją keikia už tariamąjį pragaištingumą visiems psichiniams procesams. Vienas tabokos garbintojas, Bain, 1836 m. paskelbė 17 tomų veikalą apie taboką, kur vadina ją „stebuklinga žole“.

Bet vienas iš žymiausių mūsų laikų anglų poetų Swinburne yra išsitaręs šitaip:

„Jokubas I–sis buvo šelmis, tiranas, kvailys, melagis/bailys, bet aš myliu jį, aš garbinu jį už tai, kad jisai nukirto galvą niekšui Raleigh, kuris išrado šitą biaurų rūkymą“

Tolstojus kiekviena proga smerkia taboką, laikydamas ją kenksminga žmogaus protui. Knygoje O‘Shea yra vardais paminėta daugybė išgarsėjusių žmonių, iš kurių vieni buvo tabokos mėgėjai, o kiti priešai. Didžiosios prancūzų revoliucijos metu pypkės būta dar mažai žinomos; tokie veikėjai, kaip Robesplerre ir Danton nerūkė. Tiktai Napaleono armijai grįžus iš Egipto, pypkė virtusi mados dalyku. Beveik visi Amerikos prezidentai rūkė arba kitu būdu vartojo taboką, tačiau nerūkančiųjų tarpe yra tokie garsūs prezidentai, kaip Lincoln (panaikinęs negrų vergiją) ir Wilson. Darwin yra pareiškęs, kad niekas neduodavę jam tokio poilsio ir nuraminimo po sunkaus darbo, kaip cigaretė. Victor Hugo ir Balzac nerūkė. Balzac pasakęs, kad jokio gero daikto negali išeiti iš smegenų žmogaus, kuris yra atsidavęs rūkymo papratimui. Nekentė tabokos Goethe ir Heine. Daugybė garsių anglų rašytojų buvo tabokos mėgėjai.

Įdomūs daviniai, kuriuos O‘Shea surinko tam tikro klausinėjimo keliu. Buvo paklausti, kaip žiūri į taboką labai pasižymėję Amerikoje žmonės. Anketai buvo parinktas vienodas skaičius gydytojų, mokslininkų, rašytojų artistų, politikų, juristų (advokatų ir teisėjų), finansistų, inžinierių, aukštųjų karininkų, iš viso 370 asmenų. Atsakė 38%. Kai kurie atsakymai buvo perdaug trumpi ir parašyti, matyti, paskubomis. Šitie atsakymai, tvarkant davinius, liko atmesti. Patenkinamų atsakymų buvo 156; iš jų 80 buvo parašyti rūkytojų ir 76 nerukančiųjų. Ypač daug rūkytojų pasirodė rašytojų grupėje; daugumas moterų rašytojų irgi rūkančios. Taip pat maždaug lygus rūkančiųjų ir nerūkančiųjų skaičius. O‘Shea rašo, kad buvo nustebęs, patyręs, jog 60% mokyklų direktorių ir dar didesnis nuošimtis universitetų rektorių ir dekanų esama rūkytojų.

Daugumas rūkytojų pradėję rūkyti suėję 20 metų amžiaus, o kai kurie ėmę rūkyti jau po 30 metų; 3 ponai pradėjo rūkyti, turėdami 9 metus. Beveik visi rūkytojai pareiškė, kad jie laiko taboką nesubrendusiems jaunuoliams kenksmingu dalyku. Tačiau reta kas iš rūkytojų pripažįsta tabokos kenksmingumą suaugusiųjų žmonių sveikatai arba jų proto darbo našumui. Daugelis, priešingai tvirtina, jog taboka esanti jiems paguodos ir ramybės versmė, ir kad su taboka jie sugebą atlikti daugiau proto darbo, negu be jos. Daugumas charakterizuoja savo rūkymą, kaip „pusėtina“. Tačiau šitas „pusėtinumas“ dažnai reikėtų pavadinti didoku: toks yra bendras O‘Shea anketos davinių įspūdis.

Knygoje O‘Shea randame gana daug įdomių tabokos mėgėjų ir priešų atsakymų. Autorių pavardės nėra padėtos, bet, kaip minėjau aukščiau, tai vis žmonės labai pasižymėję savo krašte. Štai kelios nuomonės, kurios man pasirodė labiausiai charakteringos. Vienas mokslininkas rašo, kad jam gaila žmogaus, vis viena, vyro ar moteries, kuris nerūko. Kitas mokslo žmogus rašo, kad rūkymas esąs biaurus papratimas ir kad rūkytojai paprastai pasidaro nemandagūs, nepaiso kitų žmonių patogumo, kai reikia jiems patenkinti savo papratimą. Vienas valstybės vyras, kuriam daug metų tekdavo rinktis žmonių sunkioms misijoms atlikti, tvirtina, kad jis žiūrėdavęs į tai, ar kandidatas rūko, ar ne, kadangi daugiau pasitikėdavęs sveiku protavimu rūkančiojo. Priešingai vienas garsus biologas pareiškė, kad jisai negalįs pavesti rūkytojui tokio darbo, kuris reikalauja ypatingo proto miklumo.

Daugumas nerūkančiųjų, išskyrus vos kelis, savo atsiliepimuose apie taboką yra labai atsargūs ir atlaidūs @būvis.lt

Tokie yra subjektyvūs tabokizmo įvertinimai

Vesti iš jų didesnių išvadų netenka. Didesnės reikšmės turi bandymai objektyviai patikrinti rūkymo įtaką psichikai. Knygoje O‘Shea aprašyta eilė tam tikru būdu organizuotų bandymų psichologinėje laboratorijoje, norint nustatyti, kokios įtakos turi rūkymas proto darbo našumui. Tačiau, reikia pripažinti, šitais bandymais nepavyko gauti kokių nors aiškių ir įtikinamų davinių. Rūkymas gal būt kiek sumažina galvojimo tempą ir tuo būdu padeda susikaupti. Carvez‘o bandymai (cituoju iš Dixon‘o) leidžia manyti, kad rūkymas kiek sumažinąs švelnių, koordinuotų reakcijų ir asociacinių procesų tikslumą (accuracy), o komplikuotų reakcijų greitumas nepakitėjęs. Iš įvairių O‘Shea surinktų davinių apie rūkančius moksleivius ir studentus galima spręsti, kad rūkymas čia, kaip taisyklė, yra surištas su blogu mokymusi. Pav., koledže pasižymėjimo dovanų gavo 18,3% rūkančiųjų prieš 68,5% nerūkančiųjų. Per 50 metų Harvardo universitete nė vienas tabokos mėgėjas nebuvo pirmasis klasėje, nors 5 ir 6 Harvardo studentų vartojo taboką. Dr. Vladičko cituoja vienų autorių (Marambat), kurio daviniai gana aiškiai rodo, kad rūkymas daro kažkokią negerą įtaką jaunų žmonių moraliniam jausmui, Marambat ištyrė 603 jaunuolius nusikaltėlius nuo 8 iki 15 metų amžiaus, ir patyrė, kad 51% iš jų rūkė prieš nusikalstant. Tas pat autorius patyrė, kad iš kalinių, patekusių į kalėjimą ligi 20 metų amžiaus, 57% buvo rūkančiųjų. Iš 100 rūkančiųjų, kalinių liko recidivistais 79, o iš 100 nerūkančiųjų tiktai 55. Iš 100 nerūkančiųjų ir negeriančiųjų kalinių recidivistų buvo tiktai 18.

Manau, šitie, kad ir negausingi, daviniai pateisins išvadą, jog jaunų dar nesubrendusių žmonių į psichiką rūkymas paprastai negerai veikia. Kai del suaugusių žmonių psichikos, tai čia, įpratus rūkyti, dūmų nikotinas, matyti raminamai, kiek svaiginamai veikia.

Tačiau, deja, čia nesibaigia tabokos dūmų nikotino veikimas. Pradžioje nikotinas kiek sužadina visų nervinių narvelių veikimą, o paskum juos slėgia. Sužadinimas trunka nevienodai: tai pareina nuo įvairių veiksnių: kaip taisyklė, jis sutampa su nikotino susigėrimo organizme laiku, t. y. su rūkymo laiku. Rūkyti lengva paprasti ir, lygiai kaip kitų narkotikų vartojimo atvejais, nikotino dozė dažnai vis didinama.

Nikotinas turi erzinamųjų ypatumų

Nuolatinis per metų metus rūkymas dažnai, sukelia reiškinių chroniško suerzinimo burnoje, gerklėje ir gerklose: atsiranda liežuvio skaudėjimas, rytmetinis kosulys, užkimęs balsas, chroniškas bronchitas. Yra pastebėjimų, kad nuolatinis liežuvio ir lūpų erzinimas turi reikšmės, kaip vėžio (piktasis navikas) augimo sužadintojas. Kai kada nurodo, kad rūkymas veikia, kaip dezinfekcija. Bet šitas veikimas yra nedidelis ir gali būti atstotas daug tikslesnių priemonių.

@būvis.lt

Nikotinas veikia ne tiktai centrinę nervų sistemą, bet taip pat vegetacinę nervų sistemą, nuo kurios pareina visokių liaukų veikimas. Rūkant įvyksta virškinamojo kanalo liaukų veikimo sužadinimas: didėja jų išleidžiamųjų syvų kiekis; bet po rūkymo įvyksta liaukų veikimo prislėgimas. Taip antai, rūkant burnoje atsiranda daug seilių, o paskui burna pasidaro sausa. Panašiai dedasi ir su skilvio liaukomis. Padidintas skilvio sulčių rūkštingumas yra dažnas dalykas rūkoriuose. Taboka bent kiek paleidžiamai veikla vidurius. Rūkymas, lygiai kaip morfijaus arba kokaino vartojimas, mažina alkio jausmą. Dažniausias rūkymo padarinys yra apetito stoka; taip pat dažnas dalykas – chroniška skilvio ir žarnų sloga.

Rūkymas, ypač didelis rūkymas, atsiliepia kraujo indams. Rūkymo metu tenka pastebėti pulso dažnumo padidėjimas nuo 5 iki 10 mušimų minutėje. Pulso padažnėjimas yra surištas su kraujo spaudimo padidėjimu rūkant. Sportininkai, kurie mankštosi prieš kokį viešą pasirodymą, susilaiko rūkę; tai yra tradicija, kilusi, be abejonės, iš prityrimo. Ir iš tikro, įvairių tyrinėtojų atkartoti bandymai nustato, kad sveiki žmonės, išrūkę kelis papirosus, greičiau pavargsta, dirbdami tam tikrą matuojamą fizinį darbą, negu nerūkę. Kai kada nuo perdėto rūkymo pulsas pasidaro nevisai taisyklingas ir atsiranda ypatingo sunkumo jausmas krūtinėje. Yra pagrindo manyti, kad nuolatinis rūkymas yra viena iš priežasčių indų sienelių sukalkėjimo (arteriosklerozės). Kralikų (triušių) nuodymo nikotinu bandymai, ne vienų kartą įvairių tyrinėtojų (Papiadia, Renneke ir daug kitų) atkartoti, yra davę čionai svarbių įrodymų.

Rūkymas kai kada žalingai veikia žmogaus lyties funkciją, būtent jų mažina. Šitas dalykas pastebėtas senai, ir čia, kaip juoką, galima paminėti pasiūlymų vieno gydytojo – Demeaux, kuris 1852 m. pataręs įvesti rūkymą į uždaras mokymo įstaigas, t. y. į internatus, sumažinti labai dažnam tokiose įstaigose moksleivių onanizmui. Medicinos literatūroje yra aprašyta impotencijos (lytinio silpnumo) atsitikimų dideliems rūkoriams; metus jiems, rūkyti, impotencija pranykdavusi. Šituos pastebėjimus patvirtina gyvulių bandymai: nuodijami tabokos dūmais, laboratoriniai gyvuliai dažnai pasidaro silpni ir nevaisingi. Yra pastebėtas tabokos fabrikų neščių darbininkių palinkimas prie išsigaišinimo; paminėtinas dar šitų, darbininkių vaikų ypatingai didelis marumas.

Aš nebandau čionai duoti pilną vaizdą visų tų pakenkimų organizme, kuriuos gali padaryti taboko dūmų nikotinas. Tik paminėsiu dar, kad yra aprašyta taip pat regėjimo nusilpimo atsitikimų nuo rūkymo.

Labiausiai žinomi yra šie augalai: nicotiana fabacum, arisa Virginijos taboka, ir nicotiana rustica, arba kaiminė taboka @būvis.lt

Čia vis ėjo kalba apie įtaką organizmui chroniškos nikotinizacijos. Jos padariniai atsiranda pamažu, ir rūkytotas jų dažnai pats nepastebi arba, pastebėjęs, nenusimano apie jų kilmę.

Bus, manau, ne pro šalį duoti čionai aštraus nusinuodijimo tabokos dūmais aprašymą. Šitokio aštraus nusinuodijimo vaizde ypatingai ryškiai iškyla nikotino veiksmo ypatumai; čia, lyg pro padidinamąjį stiklą, su aiškiais bruožais pasirodo vos pastebimi „paprasto“ rūkymo padariniai. Štai charakteringas Richardson‘o aprašytas atsitikimas (cit. iš Vladičko): Papratęs rūkytojas, apie 40 metų amžiaus, labai pavargęs ir blogai miegojęs, išrūkė per 12 valandų 40 cigarečių ir 14 didelių cigarų; tą laiką nieko nevalgė, tik buvo išgėręs truputį degtinės ir vandens. Vakarop pasirodė bendras jėgų kritimas ir neramumas. Naktį negalėjęs užmigti. Kitą dieną iš ryto buvo pakviestas gydytojas, kuris atrado, kad ligonies temperatūra 35,5° (t y. žygiai mažesnė, negu normos), kūnas šaltas ir išmuštas prakaitu, kuris, lygiai kaip ir ligonies iškvėpuojamas oras, turėjo smarkų tabokini kvapą. Vyziukai buvo labai išplėsti. Visuose raumenyse pastebėtas nuolatinis drebėjimas. Ligonis vos paeina. Liežuvis sausas tamsiai raudonas. Širdies veikimas nusilpęs: pulsas dažnas ir silpnas. Pamažu ligonies sąmonė temo; jisai nustojo valdyti kojas, o paskui ir rankas; protarpiais per kūną nueidavo bendras silpnas mėšlungis. Alsavimas vis sunkėjo. Vakare ligonis buvo jau visai be sąmonės,. kūno paviršius visai atšalęs, raumenyse nuolatinis drebėjimas; mirė nuo asfiksijos (t. y. nuo užtroškimo, dėliai alsavimo paralyžiaus).

Tikiuos, kad surinktų čionai, visai objektingų davinių apie rūkymo įtaką organizmui pakanka, kad pripažintume šitą įtaką neigiama. Taboka pridaro pakitimų svarbiausiuose organizmo sveikatai audiniuose, būtent: nervų, virškinimo ir kraujo sistemose. Tabokos rūkymas vaidina ne paskutinę rolę organizmo susidėvėjime pirma laiko.

Nikotinas – nuodai, svetimas ir nereikalingas organizmui dalykas. Kasmet žmonija dūmais paleidžia didžiausius turtus. Tačiau į tabokizmą žiūri žmonės beveik visiškai abejingai. Tai toks jau gyvenimo nelogiškumas: sveikata pripažįstama brangiausiu dalyku ir jos reikalams mažiausia daroma. Amerikoje yra tabokos priešų sąjunga, suruošusi kelis kongresus, bet jos pasiūlymas uždrausti gaminimą, pardavinėjimą ir vartojimą vistiek kokioje formoje tabokos, papirosų ir cigarų. nerodo pritarimo valstybės organuose. Tiktai kai kur yra priimti įstatymai, kuriais draudžiama pardavinėti taboka jaunuoliams: Anglijoj turintiems mažiau kaip 16 metų; Japonijoje lig 20 metų amžiaus bendrai draudžiama rūkyti.

Dažniau prieš tabokizmą tenka matyti ne griežtą, o atlaidų nusistatymą. Prof. Dixon išreiškia pageidavimą, kad sveikatos ministerija, kuri esanti jau daug padariusi, kad pardavinėjamų produktų kokis neišeitų iš tam tikrų ribų, prižiūrėtų irgi parduodamos tabokos kokį. Dixon nereikalauja, kad taboka neturėtų daugiau kaip tam tikrą nustatytą nikotino kiekį, bet kad nebūtų ji drėgna, nes, kaip jau žinome, rūkant drėgną taboką, dūmuose esti ypatingai daug nikotino. Dixon taip pat norėtų, kad taboka, kiek galima, būtų nuvalyta nuo erzinančių pyridinų derivatų, kuriuos jisai laiko svarbiais kaltininkais rytmetinio rūkytojų kosulio ir chroniško bronchito.

@būvis.lt

Buvo bandymų tam tikrais cheminiais būdais sumažinti nikotino kiekį tabokoje. Tokioje „denikotinizuotoje“ tabokoje yra pusė arba net mažiau kaip pusė buvusio nikotino. Prof. Dixon skeptiškai žiūri į tokią taboką, nes, jo tyrimais, apie kuriuos minėta aukščiau, nikotino kiekis dūmuose neturi jokio tiesioginio santykio su nikotino kiekiu tabokoje. Pardavinėjamos vadinamosios „katalitinės pypkės“ (pasak Dixon‘o, neturinčios pasisekimo): tai taip padarytos pypkės, kad įtraukiamų dūmų nikotinas lieka jų sienelėse. Yra ir kitų dar denikotinizacijos priemonių. Suprantama, dėl ko jos visos neturi pasisekimo: juk, šiaip ar taip, rūkytojas paprastai rūko tam, kad apsisvaigintų nikotinu, o ne vien tik dūmams leisti.

Papratimas rūkyti sudėtingas reiškinys

Čia, be nikotino veikimo, dar turi reikšmės rūkymo manipulacijos: sakysim, portsigaro išėmimas, atidarymas, sudavimas popiroso galu per viršelį, degtuko žibinimas ir t. t. Šitos manipulacijos sudaro, anot Dixon‘o, ištisa ritualų, įneša tam tikro ritmo i darbą ir pramogas. Vaidina rolę irgi dūmų kvapas ir patsai jų reginys. Apakę rūkytojai dažnai nustoja rūkę. Raminamai veikia ne tik nikotinas, bet pati rūkymo procedūra yra pramoga ir truputį poilsio.

Ar išsimoka visos šitos gerybės? Sprendžiant paviršutiniškai, dažnai atsakoma „taip“. Objektingas ir toliau žiurįs atsakymas tegali būti „ne“.

Kažin, ar pirmas rūkymo bandymas yra kam suteikęs malonumo: čia paprastai esti galvos sukimasis, vertimas vemti, drebėjimas. Taip sveikas organizmas reaguoja į nikotino nuodus. Paskui šita reakcija pranyksta, bet ar tai reiškia, kad nikotinas nustoja veikęs? Pranyksta aštri reakcija, bet už tat ima reikštis chroniško tabakizmo padariniai. Nikotino papratimas nėra toks baisus, kaip alkoholio arba morfijaus papratimuos: nuo jo palyginti nesunku nuprasti. Betgi ir jis vertas smerkti ir šalinti. Daugiausia čia galima padaryti sveikų idėjų skleidimu jaunuomenėje, šiam reikalui, tikiuosi, patarnaus kiek ir šitas rašinys.

Teksto kalba netaisyta. Patikslintos eilučių ribos.

Straipsnį žr. periodiniame leidinyje „Kultūra“ (1927, Nr. 11–12. P. 480–485)