Drūkšiai

Didžiausias Lietuvos ežeras užimantis įspūdingą 4479 ha. plotą tyvuliuoja Ignalinos ir Zarasų rajonuose pasienyje su Baltarusija, 2 km. į pietus nuo Latvijos sienos. Dėl šalia esančios Ignalinos atominės elektrinės ežero vanduo nuolat tikrinamas siekiant nustatyti, ar nepadidėjęs radiacijos kiekis ežere. Nuo pat pirmųjų matavimų niekada nebuvo užfiksuotas radiacijos padidėjimas, jis niekada nebuvo viršijęs natūralaus gamtos skleidžiamo fono.

Geografija

1982 m. šalia ežero pastatyta vienintelė atominė elektrinė Baltijos šalyse – Ignalinos atominė jėgainė. Ežero vanduo naudojamas elektrinės agregatams atvėsinti. Dėl padidėjusios ežero vandens temperatūros didelė ežero dalis neužšąla net šalčiausiomis žiemomis. Paleidus Ignalinos AE ežero vandens temperatūra padidėjo 2-3 °C. Per metus iš Drūkšių ežero vidutiniškai išgaruoja 600 mm vandens.

Iki 1997 m. pasirašytos Lietuvos – Baltarusijos sutarties dėl sienų Lietuvai priklausė 99,4 proc. ežero, o Baltarusijai tik 253 ha ežero ploto. Po sutarties pasirašymo jai atiteko apie 700 ha Drūkšių ežero.

Pietuose yra Drūkšių, Serbiejiškės, Grikiniškės pusiasaliai, Drūkšių, Šaškų, Grikiniškės įlankos, šiaurėje – Tilžės ir Garšvinės įlankos. Paviršiaus altitudė 141,6 m. Didžiausias gylis vakarinės dalies pietiniame pakraštyje – 33,3 m, vidutinis gylis 8,2 m. Baseino plotas 470 km², pelkėtumas 29 %; baseinui priklauso 97 ežerai. Išilgai Drūkšių dubens eina 500–600 m pločio rina, abipus jos yra ledyno liežuvių daubos.

[powerkit_alert type=”warning” dismissible=”false” multiline=”false”]
Kranto linija vingiuota, jos ilgis 60,5 km. Krantai daugiausia sausi, vietomis yra pelkėtų vietų. 10 salų: Pilies (21 ha), Liepinė, Pušinė, Ulavis ir kitos. Įteka 11 upelių (didesnieji – Apyvardė, Smalva, Gulbinė, Ričia, Karosinė), išteka Drūkšos intakas Prorva. Atabradas žvyringas ir smėlingas, įlankose 20-50, kitur 100–150 m pločio. Ežero dugnas duobėtas, ypač rinoje ir vakaruose. Vakaruose yra ir seklumų. Rytuose ir pietuose ežeras sekliausias. Vandens skaidrumas vasarą 7,8 m. Mineralizacija 221–274 mg/l.
[/powerkit_alert]

Ežere su aplinkiniais upeliais, pakrančių pelkėmis ir miškais yra gausu retų ne tik Lietuvoje, bet ir visoje Europos Sąjungoje floros ir faunos atstovų, o pats ežeras ypač vertingas dėl retų paukščių, reliktinių vėžiagyvių ir žuvų.

Drūkšių ir jo pakrančių augalija pasižymi didele įvairove: Lietuvai priklausančioje telkinio apyežerio dalyje aptinkamos keturių Europos Sąjungos saugomų tipų pievų ir dviejų tipų pelkių buveinės, kurios įrašytos į ES Buveinių direktyvą.

Didžiausią gamtinę vertę turi Europinės svarbos augalų buveinės: stepinės pievos, kurios turtingos rūšimis, melvelynai – nedidelės buveinės su melsvuoju melvenynu, aliuvinės pievos – jos sudaro kompleksą su kitomis pievų buveinėmis.

Drūkšiai (nuotrauka iš velkiavimas.lt)

Drūkšių ežere ir jo pakrantėse aptinkamos penkios žinduolių rūšys – ūdra, kanadinė audinė, juodasis šeškas ir ondatra. Paežerėje, ieškodami maisto, dažniausiai lankosi usūriniai šunys, lapės, miškinės kiaunės, atsigerti ateina stirnos ir briedžiai.

Ežero apylinkėse aptinkama daugiau kaip 140 paukščių rūšių. 30 čia besiveisiančių rūšių įrašytos į Lietuvos raudonąją knygą arba ES Paukščių direktyvą. Čia peri didieji baubliai, o apie ežerą užregistruota per 10 jų patinų balsų. Paežerės vandens augalijos sąžalynuose peri Europos Sąjungos saugoma švygžda, plovinė vištelė, pilkoji antis. Ežero atviros salos ir paežerės pievos pasižymi perinčių nykstančių tilvikų įvairove ir gausa. Atskirai minėtinos ypač retos paukščių rūšys, kurių tik pavienės poros šiuo metu besutinkamos Lietuvoje. Tai – juodakaklis naras ir vidutinysis dančiasnapis. Pakrantės miškuose peri jūrinio erelio pora, gervė, pilkoji meleta, jauniklius veda didieji dančiasnapiai, giedantys mėlyngurkliai. Drūkšių ežeras yra svarbus ne tik kaip retų paukščių perėjimo vieta. Prie jo įsikūrė mišri kolonija, kurioje aptikti kormoranai, pilkieji garniai, ausuotieji kragai, laukės.

Turizmas

Pagal fizinį-geografinį rajonavimą teritorija patenka į paskutiniojo apledėjimo pakraštinių moreninių aukštumų sritį, Aukštaičių aukštumos rajoną, kur paviršiaus medžiaginė sudėtis – mišrūs moreniniai dariniai.

Drūkšių ežero (Lietuvos teritorijoje) pietinėje ir vakarinėje dalyje yra išskirtas smulkiai kalvotas daubotas ežeringas moreninis priemolingas kraštovaizdis. Čia vyrauja daubos ir duburiai, apaugę raistiniais beržynais ir juodgiriniais juodalksnynais.

Teritorijos šiaurinėje dalyje yra išskirtas silpnai banguotas pelkėtos fliuvoglacialinės smėlingos lygumos landšaftas, apaugęs kerpiniais, brukniniais, o vietomis ir brukniniaismėlyniniais pušynais. Čia tarpugūbriniuose pažemėjimuose su plačiai paplitusiomis aukštapelkėmis ir tarpinio tipo pelkėmis vyrauja gailiniai-kimininiai ir viksviniai-kimininiai pušynai ir beržynai.

Ežerui būdinga ilga ir vingiuota kranto linija (ilgis – 60,5 km). Todėl ežeras turi tris ryškiai išreikštus pusiasalius, kurių du yra Lietuvoje (Grikiniškių ir Šaškių), bei šešias gerai išreikštas ir palyginti uždaras įlankas, kurių keturios yra Lietuvoje (Tilžės, Višniavos, Šaškių ir „elektrinės“) o per penktą driekiasi valstybės siena. Ežere taip pat yra penkios salos, iš kurių dvi palyginti nedidelės Lietuvai priklausančioje dalyje (mažiau 1 ha kiekviena, krūmais ir nendrėmis apaugusios – viena vakarinėje dalyje, o kita palei pat valstybinę sieną). Dar vieną didesnę (apie 4 ha), Alksninės salą, maždaug per vidurį kerta valstybės siena. Ši sala yra aukšta, o jos pakrantės apaugusios medžių juosta. Lietuvai priklausančioje dalyje, be to, yra užpelkėjusi ir karklų krūmais užžėlusi įlanka.

Lietuvos dalyje ežero pakrančių kraštovaizdis, jei neskaityti IAE, daugumoje yra gana natūralus, mažai urbanizuotas, išlaikęs 20 a. pirmus pusės bruožus. Tik ties Tilžės gyvenviete natūralios pakrantės sudarkytos betoninės prieplaukos. Tačiau atominė elektrinė šiuo metu užgožia visą pietinės pakrantės natūralų kraštovaizdį, kartu pakeisdama ir visa pakrantės struktūrą dėl čia įrengto vandens įsiurbimo ir išleidimo kanalo, bei visos eilės elektrinę aptarnaujančių statinių. Iš tikrųjų IAE darko natūralų kraštovaizdį daug platesniame regione, nes ji matosi ir dešimties ar daugiau km atstumu.

Senovinės medinės bažnytėlės išliko prie pat ežero įsikūrusioje Tilžės gyvenvietėje ir į pietus apie 10 km nutolusiame Gaidės kaime. Čeberakų piliakalnis yra Gaidės apylinkėse, o – Smalvos kraštovaizdžio draustinyje.

Teritorijoje rekreacinių objektų nėra, ji nėra intensyviai lankoma turistų, todėl nenaudojama planingai rekreacijai. Tokią situaciją nulemia ne tik teritorijos gamtinės sąlygos (dalis pakrantės užpelkėję ar užaugę helofitų juosta), bet ir geografinė padėtis (atokiau nuo didžiųjų miestų), IAE artumas (nemažai žmonių vengia jos kaimynystės) bei pasienio režimas, ribojantis dalį pramogų ant vandens – buriavimą, naudojimąsi motorizuotomis plaukiojimo priemonėmis, kitą vandens sportą). Pavienės grupės žmonių, ieškančios nuošalesnių vietų, čia apsistoja ilgesniam poilsiui – stovyklauja, tačiau jų skaičius nėra didelis. Artimiausių apylinkių gyventojai čia atvyksta išmaudyti ar šiaip pailsėti vandens telkinio kaimynystėje.

Aplink Visagino miestą yra įrengti pasivaikščiojimo takai, vietos aktyviam sportui, tačiau vėlgi, jos skirtos vietos gyventojams. Rekreacinė infrastruktūra, iš artimiausių teritorijų geriau išvystyta tik Gražutės regioniniame parke.

Žvejyba

Pagal hidrobiologinę klasifikaciją Drūkšiai yra stintinis – seliavinis ežeras. Jo ichtiofauna turtinga, tačiau paskutiniaisiais dešimtmečiais ji gana smarkiai keitėsi dėl ekologinių sąlygų kaitos ir naujų rūšių introdukcijos. Praėjusio šimtmečio antroje pusėje, įvairių šaltinių duomenimis, aptiktos 23-26 žuvų rūšys. Nuo 1980 metų pradėti nuoseklūs Drūkšių ežero ichtiofaunos tyrimai.

Prieš paleidžiant atominę elektrinę, dominavo šaltamėgės žuvys – ežerinė stintelė ir seliava, kurios sudarė apie 40 % bendros ežero ichtiofaunos biomasės. Didelė ichtiofaunos įvairovė, tame tarpe ir stenoterminių rūšių buvimas rodo, kad ežero ekologinės sąlygos buvo labai palankios šiai gyvūnų grupei. Pastaruoju metu sugaunama tik apie 18 žuvų rūšių. Dėl taršos ir didelio biogenų kiekio giliose ežero vietose atsirado nemažos zonos su deguonies stygiumi, o eksploatuojant atominę elektrinę čia pasikeitė ir terminis režimas.

Keičiantis ekologinėms sąlygoms, atitinkamai keitėsi ir žuvų įvairovė bei jų bendrijų struktūra. Šaltamėgių žuvų gausa ir biomasė sumažėjo labai ženkliai. Stintelės pastaruoju metu visai nebesugaunamos, seliavos populiacija ženkliai sumažėjo, taip pat išnyko jautresnės rūšys – šamai, sykai, paprastieji kūjagalviai, kartuolės. Atominės elektrinės eksploatacijos laikotarpiu euriterminių žuvų biomasė vidutiniškai padidėjo 2-3 kartus, o šaltamėgių sumažėjo 6-7 kartus.

Naujausi tyrimai Drūkšių ežere buvo atlikti 2006 metų birželio ir rugsėjo mėnesiais. Tyrimų metu viso buvo aptikta 11 žuvų rūšių: karšis, paprastoji aukšlė, plakis, seliava, karpis, lydeka, pūgžlys, ešerys, kuoja, raudė, lynas ir paprastasis kirtiklis.

Baseinas: Dauguvos intakų baseinas