Mus rasite
Kaip ir kada ji kimba lydeka?
Kada kimba lydekos ir kaip pagauti? @būvis.lt iliustracija

Flora ir fauna

Lydeka

Lydekos — vienos iš vertingiausių žu­vų, gyvenančių mūsų vandenyse. Ir kaip maisto produktas, ir kaip biomelioratoriai, nes ten, kur nėra šių plėšrūnių, smarkiai padaugėja menkaverčių žuvų (pūgžlių, dyglių, saulažuvių).

Lydeka – pakankamai dažnas laimikis, bet kartu tai – ypa­tinga žuvis. Ir jos vardą gaubia daug paslapčių, o pati didžiau­sia – gebėti tiksliai atsakyti į klausimus: kodėl, kaip ir kada ji kimba?

Lydekų gausumas labai priklauso nuo neršto ekologinių sąlygų. Šios žuvys su­bręsta būdamos 2 – 4 metų. Vieno kilogramo svorio patelės vislumas — nuo 15 iki 45 tūkstančių ikrelių. Subrendusių ikrelių skersmuo — 2,16 – 2,44 milimet­ro. Neršti lydekos pradeda balandžio mė­nesi kai tik nutirpsta ledas ir vandens temperatūra pasiekia 3 – 4°C. Jeigu pava­saris būna šaltas ir labai vėjuotas, lydekų neršto gali ir nebūti.

Laikas ir vieta lydekų žvejyboje

Daugelis patyrusių spiningininkų žino, kad visai nebūtina penktą valandą ryto išplaukti į žūklavietę. Lydekos suaktyvėja ir masalus pradeda atakuoti maždaug dešimtą valandą ryto, o pats kibimo įkarštis – tarp dešimtos ir dvyliktos valandos. Pas­kui kibimas silpsta, nors visiškai ir nesiliauja, o su nauja jėga atsinaujina trečią valandą popiet. Šie per daugelį metų paste­bėti dėsningumai anaiptol nesiūlomi receptai, kaip reikia žve­joti. Viskas priklauso nuo tinkamų masalų, bet geriausia žvejo­ti šiltomis ir ūkanotomis dienomis be vėjo. Tada lydekos kimba nuo šviesos iki tamsos. Tai auksinės dienos, kai trofėjines lyde­kas įmanoma gaudyti kuo įvairiausiais masalais. Pavasarį daž­nai pasitaiko, kad vėjuotomis dienomis lydekos puikiai kimba ankstyvą rytą ir vidurdienį. Su šia lydekų žūklės ypatybe susi­pažinau Alaušo ežere. Vėjas ginė aukštas bangas, ir buvo sun­ku išsilaikyti toliau nuo kranto su pripučiama valtele. Lydekos kibo maždaug 5-6 m gelmėje, bet atakavo tik stambias vartikles. Mažesniais masalais ir sukrėmis margašonės visiškai nesi­domėjo. Pasitaiko, kad tyliais vakarais lydekos ima kibti tems­tant, o aktyvius virpesius keliančią sukrę griebia ir visiškoje tam­soje. Paprastai tokiais vakarais visiškai nekimba ešeriai. Klaipėdos kanale, žemiau šliuzo, yra tekę ištraukti vieną po ki­tos keletą gražių lydekų jau po saulės laidos. Margašonės ata­kavo ketvirto numerio sukrę. Žodžiu, tiek sezono pradžioje, tiek pabaigoje pasitaiko visokių netikėtumų.

YouTube player

Lydeka grobį paprastai puola labai agresyviai, todėl pakirs­ti reikia nestipriai. Net, jei lydeka nepataiko sučiupti masalą, spiningininkas vis tiek pajunta tik šiai žuviai būdingą smūgį. Dar sykį užmetus ta pačia kryptimi masalą, lydeka paprastai būna taiklesnė. Tačiau pasitaiko ir taip, kad ši plėšrūnė kimba visai nebūdingai. Dažniausiai tai juntama, kai žvejojama minkš­taisiais masalais – guminukais. Spiningininkui atrodo, kad trau­kiamas masalas kliūva už dugno ar žolės stiebelių, o iš tiesų lydeka plaukdama iš paskos „ragauja“ guminuką. Spininginin­kas tokiais atvejais bergždžiai bando pakirsti laimikį. Geriausia yra sulėtinti masalo plaukimo tempą ar keisti jo žaismą. Tik ta­da, kai ranka pajunta, jog guminuką tarsi kas būtų plyta privožęs, reikia kirsti. Vadinasi, lydeka apžioja masalą ir laiko jį nas­ruose nerydama.

Geriausios lydekų žūklavietės sezono pradžioje – ežerų pa­krantės, kur gylis svyruoja nuo 0,5 iki 4 metrų. Tiesa, kuojų nerš­to metu geriausia jas gaudyti prie pat kranto. Upėse lydekos pasklinda po sietuvas, tačiau labai dažnai (ypač ankstyvą rytą) atplaukia medžioti į seklumas, žemiau rėvų.

Viktoras Armalis

Lydekos kibimo ypatumai

Pirmiausia lydekų kibimas priklauso nuo oro sąlygų, metų laiko ir deguonio kiekio vandenyje. Klasikinė lydekų žvejyba vyksta pagal tokį scenarijų. Lydeka griebia gyvą masalą. Po kelių staigių ritės apsisukimų seka pauzė, kurios trukmė priklauso nuo lydekos dydžio ir gyvos žuvelės. Šiuo momentu lydeka lyg sustoja vietoje, suspausdama žuvelę nasruose, lyg lėtai judėdama toliau. Visais atvejais ji praryja ją, perversdama nasruose. Pagal valo išsiviniojimą iš ritės galima sekti visą lydekos valgymo procesą. Prarijusi gyvą žuvelę, plėšrūnas tęsia savo kelionę, galbūti, stengdamasis pavyti laiką, kurį išnaudojo žuvies puolimui ir kitiems manevrams. Valas išsilygina ir tai geriausias momentas pakirtimui.

Jeigu plėšrūnas yra įspūdingo dydžio, o žuvelė maža, tai griebia ir ryja labai greitai. Lydeka tokiu atveju prieš ir po kibimo įprastai juda ramiai ir be sustojimų. Taip pat sukasi ir ritė. Nedidelė lydeka pati tampa medžioklės objektu. Ji čiumpa masalą, skuba į priedangą ir tik ten jį prarija. Todėl intensyvus valo išsiviniojimas, pirmuoju kibimo etapu, visiškai neapibūdina žuvies didumo ir kibimo kokybės. Jei plėšrūnas griebė masalą savo stovėjimo vietoje, tai intensyvaus valo išsiviniojimo galime ir nesulaukti. Pakirtimas vyksta tik po to, kai plėšrūnas, visiškai prarys masalą. Šį momentą lengva nustatyti pagal valo trūkčiojimą – lydeka praryja masalą. Po to ritė gali padaryti keletą apsisukimų, o gali ir pradėti intensyviai išsivynioti.


Blogomis oro sąlygomis kibimas tęsiasi neapibrėžtą laiką. Lydeka gali laikyti masalą nasruose ir pakankamai ilgai jo neryti. Pakirtimas tokioje situacijoje žvejui neatneša sekmės. Tokiu atveju verta imituoti laimikio išsprukimą iš nasrų.


Tam reikalinga silpnu, “mikroskopiniu” valo trukčiojimu išprovokuoti plėšrūną masalo ryjimo metu. Jo negalima judinti pastoviai. Po kiekvienos manipuliacijos būtina sulaukti iš plėšrūno pusės atsakomųjų veiksmų . Jei visi bandymai pakelti lydekos apetitą bevaisiai, tai būtina vėl atsargiai timptelti, stipriai nejudinant gyvos žuvelės, ir pasitraukti per tam tikrą atstumą. Sekantis truktelėjimas rodo žymiai rimtesnius lydekos ketinimus.

YouTube player

Kuo maitinasi lydekos?

Lydekos yra vienos iš plėšriausių žuvų ir prieš 30 metų ji buvo laikoma netgi pabaisa. Kaip ir visi laukiniai gyvūnai jos yra prisitaikėlės ir jų maitinimasis būna labai įvairus priklausomai nuo gyvenimo būdo ir metų laiko.


Po inkubacijos lydekų mailius būna panašus į mažą lervą, kuri gyvena prisitvirtinusi prie savo maitintojo. Ji būna nuo 8 iki 9 mm ilgio ir yra lengvas grobis žuvims ir kitiems vandens gyvūnams. Tokiu būdu ji gyvena apie 6-9 dienas, ir yra ypač priklausoma nuo aplinkos sąlygų (vandens lygio, srovės, temperatūros, vandens struktūros) ir kitų gyvūnų. Vėliau ji palieka savo maitintoją ir išsitiesusi horizontaliai pradeda plaukti. Mailius pradeda maitintis. Mažasis pabaisa yra alkanas. Keletas kiautuotų vėžiagyvių, lervų ir kelių centimetrų ilgio mailius yra ryjantis ir augantis grobuonis. Mailius auga greitai, kažkur po 1 centimetrą per savaitę ir taip 6-8 savaites. Šios minutės gyvam planktonui (dafnijos, ciklopai) yra paskutinės, jos dingsta žuvievies pilve, kuris atrodo didesnis nei galva. Nuo trečios savaitės dafnijos yra pakeičiamos didesnėmis lervomis, įskaitant uodo trūklio lervas, gerai žinomas žvejams. Nuo šeštos savaitės keletas mažesnių žuvelių iš kitų rūšių (pavyzdžiui ešerių) būna išgraibstyti. Jauna lydekaitė, nors ir maitinasi kirmelėmis ar lervomis, laikas nuo laiko tampa tikrai plėšria žuvimi.

Visų rūšių lydekos gaudo tą grobį, kuris yra lengviausiai sugaunamas. Tai tinka visiems laukiniams gyvūnams, taigi nėra jokios preižasties dėl kurios tai netiktų žuvims.

Pavasario pradžioje, kai atbunda gamta, pirmiausias žingsnis – žuvvs pradeda neršti. Šiek tiek neatsargesnės žuvys tampa lydekos grobiu. Kadangi buožgalvių yra labai daug, lydekoms tereikia išsižioti, kad juos sugautų. Tuo pačiu metu kuojos išlenda iš savo sustingimo ir prisideda prie meniu. Pavasarinis lietus atneša keletą besiraitančių kirmėlių. Birželį yra jų pakilimas: vanduo pilnas varlių, buožgalvių, kuojos neršia, be to apstu karšių ir aukšlių mailiaus. Vėžiai tuo metu pradeda savo keitimąsi. Lydekos jais maitinasi visus metus. Rudenį prie savo raciono sarašo lydekos prideda keletą sliekų, kurie nukrenta į upes lyjant. Taip yra iki vidurio žiemos, kada visi gyventojai, įskaitant ir lydekas, atrodo sustingę ir maitinasi ne taip aktyviai.

Žuvų dalis maiste yra nemaža. Lydekų racioną sudaro apie 40-60 procentų žuvies, o kitą dalį sudaro vėžiagyviai, varlės ir kirmėlės. Kartais lydeka puola jaunus paukščiukus ir žiurkes.

Yra sakoma, kad lydekos suėda tiek maisto kiek jos sveria. Tai teisinga per pirmas jų gyvenimo savaites, bet po to taip nebūna. Kaip lydeka sverdama kilogramą, gali suryti 1 kilogramą žuvies per 24 valandas? Ji turi tik vieną skrandį! Tikrovėje lydekos turi sumedžioti 4-5 kilogramus grobio, kad priaugtų 1 kilogramą svorio.

Nuo ikrelio iki plėšrūnės

Į nerštavietes lydekos plaukia nedide­liais būreliais. Vieną patelę lydi keli pati­nėliai. Geriausiai lydekų nerštui tinka už­liejamos pievos. Išneršti ikreliai iš pra­džių prilimpa prie augalų, tačiau praėjus kelioms valandoms po apvaisinimo, jie nebetenka lipnumo ir nukrenta, todėl toliau vystosi ant dugno substrato. Ten, kur nėra užliejamų pievų, lydekos neršia ant povandeninės augmenijos, kuri papras­tai auga uždumblėjusiose vietose. Patekę į dumblą ikreliai dėl deguonies stokos masiškai žūna.

Išsiritusios iš ikrelių lydekaitės būna 7 – 9 milimetrų ilgio, su dideliu kiaušinio formos trynio maišu, visai nepanašios į suaugusias žuvis, todėl vadinamos lervutė­mis. Lervutės toliau rutuliojasi, jų or­ganizme vyksta fiziologiniai ir morfologi­niai pakitimai. Kol tampa plėšrūnėmis, ly­dekaitės praeina 5 vystymosi etapus.

  1. Pirmame etape lervutės labai pasyvios, guli ant dugno, neplaukioja. Jos dar ne­turi nei burnos nei pelekų. Minta maisto medžiagomis, esančiomis trynio maišelyje. Šitokia mityba vadinama endogenine. Kvė­puoja per kraujo kapiliarus, kurie tan­kiai apraizgę trynio maišą. Šio etapo pa­baigoje lervutės užauga iki 9,5 – 10 mili­metrų.
  2. Antrojo etapo pradžioje lervutės per di­deles pastangas truputi pakyla nuo dugno ir specialiais organais, esančiais galvos srityje, prisitvirtina prie kokio nors subst­rato. Paprastai tai būna augalai, ant kurių išneršė lydekos. Tuo metu lervutėms iš­sivysto burna, žiauniniai lapeliai. Mityba dar vis endogeninė. Kvėpuoja per susi­formavusias žiaunas. Per šį etapą lervutės išauga iki 11 – 11,5 milimetro, pasidaro aktyvesnės (kilus pavojui, gali išsilaikyti vandenyje).
  3. Trečias etapas — lervučių plaukiojimo pradžia. Tai labai svarbus momentas ly­dekaičių gyvenime. Kad lervutės galėtų pradėti plaukioti, jos pirmiau turi pakilti į paviršių ir pripildyti plauktojamąją pūs­lę oru. Lervutės, nepasiekusios vandens paviršiaus, žūna. Natūraliomis sąlygomis tai dažniausiai atsitinka, labai paklius van­dens lygiui arba esant dideliam banga­vimui. Šio etapo metu lervutės dalį laiko dar praleidžia gulėdamos ant substrato. Trynio maišas žymiai sumažėjęs. Ta­čiau žuvytės tebesimaitina tik jame esan­čiomis maisto medžiagomis. Etapo pabai­goje jos užauga iki 12.5 – 14 milimetrų.
  4. Ketvirtam etapui būdinga tai, kad ler­vutės nuo endogeninės mitybos pereina prie mišrios. Jos aktyviai plaukioja, gaudydamos smulkų zooplanktoną, bet kartu dar naudoja ir trynio maiše esan­čias maisto medžiagas. Lydekaičių ilgis padidėja iki 14,5 – 15 milimetrų joms iš­auga pirmieji dantys.
  5. Penkto etapo metu susiformuoja skran­dis, žarnynas nebe tiesios formos, o daro kilpą, padaugėja dantų. Trynio maišas vi­sai rezorbuojasi. Kiekviena dieną ler­vutėms reikia vis daugiau ir daugiau gyvo maisto. Jeigu tik ką pradėjusios aktyviai maitintis lydekaitės suėda per parą apie 50 zooplankterių, tai išaugusios iki 21 – 23 milimetrų, jos gali suėsti iki 600 zoop­lankterių. Trūkstant maisto, sulėtėja žu­vyčių augimas bei vystymasis, gali atsiras­ti patologinių pakitimų virškinimo trakte. Lydekaitės net žūna, jeigu, praėjus 2 – 3 dienoms po trynio maišo rezorbcijos, jos neturi kuo maitintis. Šis vystymosi eta­pas trunka ilgiau negu ankstyvesnieji. Ler­vutės pradeda įgauti suaugusios žuvies formą. Šiame etape lydekaitės maiti­nasi ne tik zooplanktonu, bet ir įvairių vabzdžių lervomis, gyvenančiomis vande­nyje. Pasiekusios 17,5 – 18 milimetrų il­gio, jos pradeda gaudyti kitų žuvų jau­niklius, pasitaiko ir kanibalizmo atvejų. Taigi, dar būdamos lervutės stadijoje, ly­dekos pereina prie plėšrūniško gyvenimo būdo.

Daryti stebėjimai pa­rodė, kad Lietuvoje lydekos ikrų vysta­masis trunka apie 20 dienų. 18 milimet­rų lervutės, priklausomai nuo vandens temperatūros ir maisto kiekio, pasiekia vidutiniškai praėjus 3 savaitėms po išsi­ritimo. Praeina l,5 mėnesio kol iš apvai­sinto ikrelio susiformuoja plėšri žuvytė.

Vida Žiliukienė; Valdemaras Žiliukas

Skaityti toliau

Darbo bitė, užsispyręs, mažų žingsnelių ir taiklaus šūvio šalininkas, bet dažniausiai man niekas nepavyksta. Agresyvus optimistas. Draugijoje kelių rūpesčių. Senatvėje tikriausiai rašysiu prisiminimus. Visi jie bus išgalvoti nuo A iki Z.

Spustelėkite norėdami komentuoti

Palikti komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Rekomenduojami video

TAIP PAT SKAITYKITE

Reklama
Maršrutas “Palūksčiai”

Apie Lietuvą

Maršrutas “Palūksčiai”

autorius 2024-01-29
Maršrutas “Sūduvos keliais”

Apie Lietuvą

Maršrutas “Sūduvos keliais”

autorius 2024-01-29
Maršrutas “Vilnia”

Apie Lietuvą

Maršrutas “Vilnia”

autorius 2024-01-29
Reklama

Dienos populiariausi

Reklama
Reklama
Reklama
Į viršų