Mus rasite
Lynas - Kur kimba ir kaip pagauti?
Paprastasis lynas @būvis.lt iliustracija

Flora ir fauna

Lynas

Lynai gaudomi plūdinėmis ir įvairaus tipo dugninėmis meškerėmis. Pažįstu porą žvejų, kurie anksti pavasarį viename Trakų rajono ežerėlyje lynus gaudo leisdami masalą tarp tankių pernykščių meldų.

Lynas – graži ir stipri karpinių šeimos žuvis – ramios žūklės mėgėjus domina dėl savo gyvenimo būdo ir kulinarinių savybių. Jis labai skanus ir beveik neturi ašakų. Lyno kūnas kresnas, labai gleivėtas, žvynai smulkūs. Nugara – tamsiai žalia, šonai – žalsvai auksinės spalvos, papilvė – gelsvai balta, akys – mažos ir raudonos. Lynai paplitę visoje Europoje, išskyrus šiaurinius rajonus bei visą Skandinaviją. Jie sėkmingai buvo aklimatizuoti Australijoje, Afrikoje ir Siaurės Amerikoje, kur auginami tvenkiniuose.

Lietuvoje jų aptinkama visur, o kai kur – net gausiai. Žinau vieną nuošalų ežerėlį, kur kitokių žuvų beveik ir nesama. Birželio pradžioje čia galima pagauti kelias dešimtis lynų, bet didesnių nei 200 g beveik nepasitaiko – matyt, dėl didelės konkurencijos. Lynai mėgsta seklius, dumblėtus, ypač užpelkėjančius ežerus, tvenkinius, apleistus karjerus, kanalus, bet gyvena ir ramiose upėse. Pagal statistikos duomenis, lynų Lietuvoje nuolat gausėja. Jų yra net kelios rūšys. Buvo aklimatizuotas ir auksinis lynas, kuris nuo kitų savo gentainių skiriasi tik kūno spalva. Lynas – dugninė žuvis, bet maistą renka nuo vandens augmenijos ir viršutiniuose vandens sluoksniuose. Skirtinguose vandens telkiniuose jie auga nevienodai.

[powerkit_alert type=”success” dismissible=”false” multiline=”true”]
Didžiausias Lietuvoje pagautas lynas, anot prof. J. Virbicko, svėrė 4,5 kg, tačiau žvejams retokai užkimba didesnės negu 2- 2,5 kg žuvys. Gyvena jie nedideliais tuntais, o stambesni dažnai pasitaiko ir po vieną.
[/powerkit_alert]

YouTube player

Lynai neršia vėlai – birželio-liepos mėnesį ant vandens augalų, kai vanduo įšyla iki 19-20 °C. Dauguma kitų žuvų tuo laiku jau būna išneršusios. Jaunos žuvys retai palieka žolių sąžalynus. Jos minta planktonu, o paaugusios – daugiausia vėžiagyviais, lervomis, dėlėmis, apsiuvomis ir sliekais, tačiau neatsisako ir augalinio maisto. Ypač mėgsta uodų trūklių lervas.

Žvejybos literatūroje rašoma, kad lynams surasti maisto padeda ne tik trumpi ūseliai, bet ir visame kūno paviršiuje išdėstyti skonio receptoriai. Nesiimu spręsti, kiek čia teisybės. Lynai aktyviai maitinasi po keliskart per dieną, tačiau ne taip reguliariai, kaip, sakysim, karšiai. Net tame pačiame vandens telkinyje vieną kartą gali geriau kibti vienu, o kitą kartą – kitu paros laiku. Matyt, tai priklauso nuo atmosferos slėgio, vandens temperatūros, apšvietimo ir kitų sąlygų. Lynai gerai kimba ir nakties metu. Tada dažniau pagaunamos didesnės žuvys. Daugelio lynų gaudymo specialistų tvirtinimu, lynų paros maitinimosi grafikas yra maždaug toks: nuo aušros iki gerai įsidienojant jie laikosi žolėtose vietose arčiau krantų 0,5-1,5 m gylyje, kur rausiasi po dugną. Tose vietose tuo metu matyti į viršų kylantys burbuliukai ir judančios žolės. Vėliau žuvys pasitraukia toliau nuo kranto bei renka maistą nuo vandens augmenijos. Rinkdami vėžiagyvius ir įvairias kirmėles nuo vandens lelijų lapų apačios, kaip ir raudės lynai garsiai „čepsi“.

Vakarop žuvys vėl patraukia prie kranto, o naktį laikosi ir vandens paviršiuje, ir prie dugno. Jei diena apsiniaukusi, lynai prie kranto būna ilgiau.

Kaip pagauti lyną?

Lynų žūklė reikalauja ne tik gero pasiruošimo, bet ir yra tikras žvejo kantrybės išbandymas. Visi, kam teko juos gaudyti, žino, kaip jie kimba: tai paliečia masalą ir atsitraukia, tai paima jį ir vėl paleidžia, kol įsidrąsinę pagaliau praryja. Meškeriotojui, matančiam tik judančią plūdę, lieka tik spėlioti, kas tuo metu vyksta po vandeniu. Toks žaidimas gali tęstis keletą ar keliolika minučių, kol nekantresnis žvejys pakelia meškerę ir nubaido atsargią žuvį. Tačiau taip būna ne visada: dažnai, ypač prieš nerštą, masalą lynai griebia visai „normaliai“, kaip ir kitos žuvys. Būna ir, kad per tą pačią žūklę viena žuvis bando žvejo kantrybę, o kita iš karto nardina plūdę. Kibimas nepriklauso nuo žuvies dydžio, nors mažesnės žuvys dažniausiai būna mažiau atsargios. Lyną tikrai galima priskirti prie sunkiai nuspėjamo charakterio žuvų.

YouTube player

Maisto ieškoti lynai pradeda, kai vanduo įšyla iki 10-12 °C, tačiau, anot senų žvejų, tikrasis kibimas prasideda tik po pirmos perkūnijos ir kai vestuves baigia švęsti varlės. Mano stebėjimais, lynų žūklė sėkmingiausia prieš nerštą. Tačiau kartais jie gana sėkmingai gaudomi ir vasarą. Pavasarį, šylant vandeniui, kibimas gerėja. Tuo metu žuvys yra aktyvesnės ir ne tokios atsargios bei apsnūdusios kaip vidurvasarį. Sezono pradžioje žūklė labai priklauso nuo vietos pasirinkimo, todėl ir tame pačiame vandens telkinyje rezultatai gali skirtis. Kai įšildo saulutė, lynai susirenka į seklias ežero vietas, kur vanduo greičiau sušyla. Dažniausiai tai būna vakarinis ar šiaurinis seklus krantas su pernykšte augmenija, kur žuvys randa ir maisto.

Dar, kalbant apie lynų gaudymą, svarbu žinoti, kad gerai įdienojus ir šviečiant skaisčiai saulei žūklė seklioje vietoje arti kranto netenka prasmės. Tuo metu lynai būna pasitraukę toliau ir renka maistą nuo vandens augmenijos. Įdomų gaudymo būdą naktį yra sugalvojęs vienas anglų žvejys: jis nakties metu lynus gaudo padėjęs valą ant lelijos lapo, o masalą – moliusko mėsą ar dėlę – nuleidęs tik pora centimetrų žemiau.

Kai apsiniaukę ir lyja nesmarkus lietus, kuris neturi neigiamos įtakos žūklės sėkmei, lynų reikia ieškoti arčiau dugno. Lynai dažnai suaktyvėja pučiant stipriam vėjui.

Artėjant rudeniui, kai vėsta vanduo, lynai vėl neilgam suaktyvėja. Tai teko stebėti Galvės ežero įlankėlėse visai netoli Trakų irklavimo bazės. Tuo metu jie laikosi kiek toliau nuo kranto, kur yra nestatus povandeninis šlaitas, o gylis siekia 2-3 m. Dugnas gali būti ir mažiau dumblėtas.

Rudeninė lynų žūklė tęsiasi, kol vandens temperatūra nukrenta iki 10 °C.

Kurioziškų atvejų su lynais yra pasitaikę net ir žiemos metu. Štai prieš keletą metų Didžiulio ežere (prie Grigiškių) iš po ledo gaudęs žvejys su gyva žuvele pagavo 800 g sveriantį lyną. Panašių atvejų žinau ir daugiau. O štai dar anksčiau Svisločiaus upėje ties Minsku dėl kažkokių hidrotechninių darbų žiemos metu labai svyravęs vandens lygis. Ten, matyt, pažadinti iš žiemos miego, labai gerai kibo lynai. Jų gaudyti važiuodavo net vilniečiai.

Lynas vandenyje

Lynas vandenyje @būvis.lt iliustracija

Pašarai ir masalai lynams

Pašarai. Anksti pavasarį, prasidėjus žūklės sezonui, lynai turi būti jaukinami labai atsargiai, o pašarai turi būti nelabai maistingi, nes žuvys gali greit pasisotinti. Į pašaro sudėtį gali įeiti šutinti ar plikyti kukurūzų maliniai, malti džiūvėsiai ir apie 50 g žemės riešutų miltų vienam kilogramui sausų pašarų mišinio. Kitas pavasarinis, dar paprastesnis, receptas galėtų būti toks: malti džiūvėsiai, žemės riešutų miltai ir nedidelė smulkių uodų trūklių lervų porcija.

Beje, kai kurie žūklės specialistai siūlo priešingą dalyką: šerti labai maistingais pašarais, bet nedaug. Lynų pašarų receptų galėčiau išvardyti dešimtis. Pagrindiniai jų komponentai yra duona, kombinuotieji pašarai, įvairios išspaudos, kruopos, linų sėmenys, kanapės. Senas išbandytas lietuvių žvejų jaukas – sumaišyta su kuo nors arba gryna, bet būtinai šviežia varškė. Lynai labai mėgsta saldžius pašarus, ypač šiltaisiais vasaros mėnesiais. Jų komponentai kartais maišomi su medumi, melasa ir net su cukrumi. O štai prancūzų žvejai lynų pašarams naudoja tokius komponentus:

  1. Kopra su melasa. Tai klampi ir saldi tamsios spalvos medžiaga, kuri ne tik vilioja lynus, bet ir išlaiko juos gaudymo vietoje.
  2. Plikytos ar šutintos kukurūzų išspaudos. Jas puikiai pakeis ir saulėgrąžų išspaudos.
  3. Malti saldūs tamsios spalvos meduoliai. Beveik būtinas visų lynams skirtų pašarų komponentas.
  4. Maltos plikytos arba šviežios kanapės. Labai vertinamos.
  5. Linų sėmenys. Tai sunkus pašarus skaidantis priedas, labai tinkamas lynų žūklei.
  6. Smėlėta žemė. Dažnai naudojama balastinė medžiaga.

Pasaulio čempionas W R. Kremkus lynų žūklei siūlo tokią pašaro sudėtį: tarkuotas batonas, biskvitas, kukurūzų košė, krapai, sojų dribsniai, žemės riešutų miltai ir PV-1. Vienos dienos žūklei tokių pašarų reikia apie 1,5 kg. Du jo trečdaliai sumetami prieš žūklės pradžią, o likusi dalis sumaišoma su sauja kukurūzų ir gaudymo metu mėtoma nedidelėmis porcijomis.

Į lynų pašarus siūloma dėti ir gyvūninės kilmės priedų – smulkių lervų, kapotų sliekų ir pan. Turbūt tik prancūzų žvejai lynų žūklei naudoja egzotišką ir neįtikėtiną medžiagą – skystus specialiai apdorotus medžio sakus. Pats nesu jų išbandęs, bet šis komponentas, matyt, tikrai vertas dėmesio. Visose Prancūzijos žūklės parduotuvėse rasite jį sufasuotą įvairiais kiekiais, nes ten lynus gaudyti labai populiaru. Turbūt šia medžiaga susidomėtų ir mūsų lynai.

Rudenį lynus gaudant, reikėtų naudoti gyvūninės kilmės pašarus bei masalus, o saldžius maltus meduolius ir sausainius keisti sojų miltais ir avižiniais dribsniais. Visiems pašarams reikėtų musių ar uodų trūklių lervų bei kapotų sliekų priedų. Beje,visada reikėtų atkreipti dėmesį į tai, kuo lynus jaukina vietiniai arba nuolat tam tikroje vietoje gaudantys žvejai. Kartais, neradę kokio nors pašaro komponento, prie kurio jau būna įpratę, lynai gali iš viso nekibti.

Bene geriausiai lynus viliojančiais kvapais laikomi karamelė ir vanilė, tačiau atskirais atvejais ne mažiau efektyviai veikia ir kiti. Beje, kvapais nereikėtų piktnaudžiauti, ypač pavasarį ir rudenį.

Lynai visada laikosi netoli vandens augmenijos, todėl, norint juos išvilioti, reikia šerti netoli žolių. Vasaros metu maistinė pašarų kokybė turi būti geresnė, o kvapūs priedai labiau koncentruoti negu gaudant pavasarį. Pašarų komponentų dalelės vasarą turi būti stambesnės negu gaudant pavasarį ar rudenį. Lynai, kaip ir kuojos, mėgsta tamsios spalvos pašarus. Kadangi gaudoma sekliose ir dumblėtose vietose, pašarai neturėtų būti labai sunkūs, o pašarinių rutulių nereikėtų smarkiai suspausti. Kartais jų geriau iš viso atsisakyti ir berti palaidą ar skystą pašarą. Kai kurie žvejai naudojasi tik šėryklėlėmis.

Masalai lynams

Norėdami, kad neįkyrėtų smulkesnės žuvys – kuojos, plakiai ir karšiokai, kai kurie lynų gaudytojai masalą – nedidelius baltyminius kukulius ar kelis kukurūzų grūdus – užveria ant „plauko“. Sliekus ar moliuskų mėsą geriau verti tiesiai ant kabliuko. Stambių lynų skanėstas, ypač gaudant nakties metu, yra moliuskų mėsa ir vėžio kaklelis. Perpjovus moliusko geldelę ir išėmus jos turinį, masalas kabinamas už tvirtesnės jos dalies – „kojos“. Lynai kimba ir ant virtos bulvės, o bulvių košė yra geras jų ir ne tik jų pašaras.

Lynų gaudymo būdai ir technika

Lynai gaudomi plūdinėmis ir įvairaus tipo dugninėmis meškerėmis. Pažįstu porą žvejų, kurie anksti pavasarį viename Trakų rajono ežerėlyje lynus gaudo leisdami masalą tarp tankių pernykščių meldų. Užkibusią žuvį tuoj pat traukia, neleisdami pasislėpti žolėse. Meškerykotis taip gaudant turi būti gana tvirtas, o valas net 0,22-0,25 mm.

Anksčiau rašiniuose apie lynų gaudymą būdavo siūloma išvalyti plotus tarp žolių, o po to tose vietose jaukinti ir gaudyti. Tai nebloga mintis, tačiau lynams reikės net kelių dienų, kol jie pripras prie naujos vietos. Panašiomis sąlygomis esu gaudęs seklioje Kuršių marių pakrantėje. Čia į išvalytas vietas žuvys susirenka daug drąsiau ir greičiau.

Visada pravartu jaukinti lynus kelias dienas prieš žūklę. Atvykus į nežinomą vietą,geriau rinktis vietą netoli vandens augmenijos, be to, kur dugnas dumblėtas. Prieš gaudant jį reikėtų kruopščiai ištyrinėti.

Jei dugnas kietas, galima sumesti pašarinius rutulius. Jei dumblėtas, geriau berti lengvus pašarus – jie nusės ant dugno ir žolių. Tokiu atveju masalas turi būti pakeltas kiek aukščiau. Lynai dažniausiai griebia nejudantį masalą, tačiau pavasarį kartais susigundo ir kai jis lėtai traukiamas. Gaudant lynus, didesnioji pašaro dalis visada sumetama prieš žūklę. Norėdami neišbaidyti atsargių žuvų, žvejai yra sugalvoję ir įdomesnių šėrimo būdų. Prie koto viršūnės jie pritvirtina tam tikros talpos indą, kurį pripildo grynųjų arba maišytų pašarų. Pasiekus numatytą vietą, meškerykotis pasukamas 180° kampu, ir pašarai be triukšmo subyra į vandenį. Toks šėrimo būdas praverčia gaudant ir kai kurias kitas žuvis. Pašėrus dažniausiai gaudoma įvairiomis plūdinėmis meškerėmis. Kai žuvys laikosi toliau nuo kranto, prireiks angliškosios meškerės.

Gaudyti galima ir su fiksuota plūde. Grubios „lietuviškos“ dugninės, kuriomis dar gaudo daugelis žvejų, subtiliam lynų gaudymui nelabai tinkamos. Čia reikalingos meškerės su lanksčia arba Swing tipo viršūnėle. Pirmuoju atveju reikia rinktis Quiver tipo viršūnėles, skirtas gaudyti stovinčiame arba lėtai tekančiame vandenyje. Jos labai tiksliai parodo kibimą. Meškerės įranga montuojama gaudymo vietoje. Virš mazgo, prie kurio tvirtinamas pavadėlis, per suktuką ir segtuką užveriamas svarelis arba šėryklėlė. Yra nustatyta, kad, gaudant sekliose vietose, geriau tiks svarelis, mažiau baidantis atsargius lynus, o gilesnėse vietose galima gaudyti su įvairių tipų šėryklėlėmis. Kartais dugninės meškerės svarelis montuojamas kartu su lanksčiu plastikiniu vamzdeliu, neleidžiančiu valui painiotis. Gaudant lynus, pavadėlio ilgis galėtų būti 30-40 cm, o apsauginis vamzdelis net kiek ilgesnis.

Gaudant labai žolėtose vietose, pavadėlis galėtų būti dar ilgesnis. Gaudant stambius lynus dugnine meškere, masalą geriau pateikti ant „plauko“ kaip ir gaudant karpius. Dažniausiai taip tvirtinamas nedidelis baltyminis kukulis arba keli kukurūzų grūdai. Anglų žvejai pastebėjo, kad sunkius masalus lynai dažnai išspjauna, todėl tarp poros kukurūzų grūdų ant „plauko“ pataria užverti ir gabalėlį putplasčio arba kitos lengvos medžiagos. Baltyminius kukulius galima pakaitinti mikrobangų krosnelėje – nuo to jie pasidaro lengvesni. Kai masalas būna dėlė, sliekas, vėžio kaklelis ar moliusko mėsa, geriau tiks paprastas kabliukas.

Gaudymas meškere su Swing tipo viršūnėle

Pats jautriausias kibimo signalizatorius gaudant dugnine meškere yra Swing tipo viršūnėlė. Ji labai tinka gaudant lynus. Pažįstu tik keletą žvejų, kurie gaudo ar yra mėginę gaudyti meškere su Swing tipo viršūnėle, bet dauguma jos dar nėra įvertinę. Nors žvejys, sėdintis prie meškerės su „nulaužta“ viršūne, pašaliniams atrodo kiek įtartinai, iš tikrųjų gaudymas tokia meškere yra pažangus. Viršūnėlė su lanksčia įvore prie koto tvirtinama sriegiais, o gaudymo metu kabo ne statmenai žemyn, bet kiek palinkusi į priekį. Viršūnėlės būna skirtingo ilgio, svorio ir spalvų. Valas tokiu atveju neturėtų būti labai storas, antraip meškerė neteks jautrumo. Vos tik žuvis sučiumpa masalą, viršūnėlė sujuda.

Pakertama jai smarkiau linktelėjus į priekį arba priešingai – atsileidus. Gaudoma su įprasta įranga. Galima naudoti ir svarelį, ir ėdžias. Meškerė su Swing tipo viršūnėle nelabai tinka gaudyti vėjuotu oru. Kitas jos trūkumas – neįmanoma toli užmesti, tačiau gaudant lynus dažniausiai to daryti ir nereikia.

YouTube player
Skaityti toliau

Darbo bitė, užsispyręs, mažų žingsnelių ir taiklaus šūvio šalininkas, bet dažniausiai man niekas nepavyksta. Agresyvus optimistas. Draugijoje kelių rūpesčių. Senatvėje tikriausiai rašysiu prisiminimus. Visi jie bus išgalvoti nuo A iki Z.

Spustelėkite norėdami komentuoti

Palikti komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Rekomenduojami video

TAIP PAT SKAITYKITE

Reklama
Maršrutas “Palūksčiai”

Apie Lietuvą

Maršrutas “Palūksčiai”

autorius 2024-01-29
Maršrutas “Sūduvos keliais”

Apie Lietuvą

Maršrutas “Sūduvos keliais”

autorius 2024-01-29
Maršrutas “Vilnia”

Apie Lietuvą

Maršrutas “Vilnia”

autorius 2024-01-29
Reklama

Dienos populiariausi

Reklama
Reklama
Reklama
Į viršų