Himalajų druska išgaunama Pakistano druskos kasyklose ir kituose regionuose į pietvakarius nuo Himalajų. Ji laikoma viena švariausių druskos rūšių, nes neturi teršalų. Jūros druska gaunama iš jūros, minimaliai apdorojama ir turi įvairių mikroelementų.
Leidinys Health rašo, kad abi druskos yra natūralesnė alternatyva valgomajai druskai. Jos gali būti naudojamos maistui ruošti, o terapiniais tikslais – vonioms, siekiant sumažinti raumenų skausmą.
Kuri druska naudingiausia ruošiant maistą?
Druska susidaro iš mineralų, esančių žemėje ar jūroje, todėl jos sudėtis gali skirtis. Nors tiek Himalajų, tiek jūros druska daugiausia susideda iš natrio ir chlorido, jų mineralinė sudėtis priklauso nuo išgavimo regiono. Pavyzdžiui, tam tikruose regionuose dirvožemyje yra daugiau kalcio ir geležies, todėl šie elementai vyrauja druskos sudėtyje. Kitur gali būti daugiau vario, jei aplinkoje yra vario turinčių molių ar jūros baseinų.
Himalajų ir jūros druskoje yra magnio, kalio, kalcio, taip pat šiek tiek vario, mangano, geležies ir kitų mineralų.
Vienas tyrimas parodė, kad persų mėlynojoje druskoje buvo didesnė 8 iš 12 įprastų mineralų koncentracija nei Himalajų ir kitose druskose. Tačiau mineralų nauda gali būti nereikšminga, nes kasdien vartojamas druskos kiekis yra ribotas.
Kaip apdorojama druska?
Himalajų druska išgaunama iš požeminių kasyklų, kurios susiformavo per milijonus metų dėl geologinio suspaudimo, vidinės šilumos ir mineralų sąveikos. Kartais į kalnų baseinus pumpuojamas vanduo, kad susidarytų druskos tirpalas, kuris vėliau filtruojamas arba chemiškai valomas prieš kristalizaciją.
Jūros druska gaunama iš jūros vandens natūraliu būdu – garinant saulės ir vėjo pagalba. Kai vanduo išgaruoja, susidaro druskos kristalai, kurie vėliau surenkami, plaunami ir džiovinami. Kai kurios jūros druskos gali būti papildomai filtruojamos, kad būtų pašalintas kartumas.
Kadangi abi druskos yra minimaliai apdorotos, jos išlaiko daugybę natūralių maistinių medžiagų, kurios suteikia joms unikalų skonį ir spalvą.
Himalajų ir jūros druskos privalumai
Naudojant vietoje valgomosios druskos, Himalajų ir jūros druska gali turėti šiek tiek mažiau natrio. Tačiau šis skirtumas priklauso nuo produkto, o natrio sumažėjimas dažnai būna toks nedidelis, kad reikšmingo poveikio neturi.
Abi druskos naudingos ne tik vartojant maistui. Pavyzdžiui, rupios mineralinės druskos pridėjimas į vonią gali padėti atsipalaiduoti. Ištirpinus druską šiltoje vonios vandenyje, galima sumažinti raumenų įtampą ar pagerinti sąnarių lankstumą. Ypač naudingi magnio junginiai, esantys druskoje.
Druskos žala
Mažiau rafinuota gurmaniška valgomoji druska turi naudingų mineralų, tačiau ji taip pat gali turėti sunkiųjų metalų, jei druskos gavybos vietos yra užterštos.
Viename tyrime nustatyta, kad Himalajų rožinė druska turėjo daugiau aliuminio, bario ir silicio nei įprasta valgomoji druska. Viename mėginyje buvo nustatyta potencialiai toksiška švino koncentracija.
Kita problema – mikroplastikas. Tai plika akimi nematomi plastiko teršalai, kurie gali kelti pavojų aplinkai ir sveikatai. Jų randama tiek sausumoje, tiek jūroje, todėl jie gali patekti ir į mūsų vartojamą druską.
Be to, nei Himalajų, nei jūros druska neturi pakankamai jodo – elemento, būtino skydliaukės veiklai. Valgomoji druska dažnai praturtinama jodu, kad būtų išvengta jo trūkumo. Jodo galima gauti ir su maistu – jo yra žuvyje, jūros dumbliuose ir kiaušiniuose.
