Kelionėje
Ta šalis, kurią retas temato, kurios dar nėra mindžiojęs nenuorama žmogus, atveria savo puikią kilnią grožę nustebintam keliauninkui, o siekiančiam amžiną tiesą mokslininkui, atsargiai einančiam ledais ir uolomis, atveria paslaptis amžinos kūrybos ir gyvenimo, ledų pasaulio, kurs iš pirmos pažiūros rodosi išmiręs.
Pakilus vėjui siaučia sniego audra, kur visa pridengia tiršta, nepermatoma uždanga. Tada ne per žingsnį priešais nematyti, ir tik vėjas, staugdamas, kaip tyrų šakalai, dūksta beribiuose sniegų plotuose. Vargas keliauninkui, užtiktam tokios audros. Viesulas blaško iš vieno šono į kitą, aštrios ledinės adatos muša į veidą; tačiau greitai ledo sluoksnis apdengia odą, tokiu būdu apsaugodamas ją nuo skaudžių snieguliu. Bet užtat nuo šalčio nėra apsaugos; nors ir įsivyniojęs į mandžiūrijos vilko kailinius, keliauninkas vis tik dreba nuo šalčio ir kiaurai perpučiančio vėjo. Ramiu oru toksai apdaras teikia užtenkamai šilimos. Tokia audra tęsiasi keletą dienų.
Besiartinant tokiai sniego audrai keliauninkas skuba slėptis į savo palapinę. Audrai siaučiant, jo gyvybė pareina nuo palapinės: jei jos audeklas išlaikys vėjo smūgius ir nesuplyš į kąsnelius, tai gerai, o jei ne, tai sveikas dingęs. Laimė, kad vėjas tuoj priverčia kalnus sniego ir tik viršūnė palapinės teparodo, kur ji yra.
Va, viduje tokios palapinės ant ledo, guli susirietę keturi draugai; kiekvienas įsivyniojęs į tam tikrą miegamąjį maišą, laukia jau trečia diena. Norint susikalbėti, reikia šaukti iš visų jėgų, nes audros siutimas visokius garsus nuslopina. Šilto maisto pasigaminti negalima, ypač pirmomis valandomis, nes vėjas tuoj užpučia ugnį. Vienintelis maistas – sušalusi žuvis, kieta kaip medis, duona ir kruopelė sviesto, kurią reikia atkirsti kirviu. Visi guli ir turi po plytelę šokolado. Tokiu laiku, tai geriausia ramiai miegoti, jei tik kaulus neperdaug gelia nuo kieto guolio arba nepažadina audros kaukimas, šaltis arba slegią sunkūs sapnai.
Po keleto dienų gamta nurimsta. Ir laikas: po kiekvienu gulinčiu duobė pilna vandens, pritirpusio nuo ilgo gulėjimo šilto kūno. Drėgmė jau sunkiasi per maišą. Lauke lygus kelias į visas šalis. Rogių niekur nematyti, tiktai vos žymus sniego gubrelis rodo, kur jų reikia ieškoti. Ir šunes išliko: jie guli tose pat vietose, kur gulėjo prieš tris dienas. Kiekvieną apnešė storu sluoksniu sniego, ir tiktai maža skylutė ir juodas snukis joje tenurodo, kur tie yra. Atkasus išlenda iš sniego su ledo gabalėliais tankiuose gauruose ir tupėdami ant paskutinių kojų iškėlę snukius užtraukia bendrą alkio ir šalčio himną. Greitai atkasa rogės su maistu ir šunes gauna kieto kaip ledas maisto gabalą, kad sušiltų ir sustiprėtų būsimai kelionei.
Skaudamais sąnariais renkasi draugai į krūvą; gurkšnys karšto kakao suteikia dideliausio malonumo ir pasitenkinimo. Pavalgę greitai susiruošia kelionėn.
Saulės dar nematyti; dėl to labai dažnai reikia tikrinti linkmė, ir tyliai skaitydami žingsnius traukia tolyn; šimtus kartų išskaičiuoja, kaip toli nuėjo perdien ir kada atsieks taip laukiamą tikslą – ašigalį…
Nugalėtojai ir didvyriai
Pažiūrėkime dabar į žmones, jau atlikusius tikslą. Visas kultūringasis pasaulis šimtmečiais stengėsi pasiekti pietinį ašigalį, bet organizuotos paslaugos padarytos keturių nacijų grynai moksliniams tyrinėjimams. Tai buvo: vokiečių ekspedicija Eriko Drigalskio su laivu „Hansu“; anglų – Skotto; skotų – Briuso ir švedų – Nordenšeldo. Iš visų tų ekspedicijų toliausiai nukeliavo Skottas, kuris rado, kad tarp jo seniau atrastos Eduardo VII žemės į rytus ir stačių Viktorijos kalnų eilės vakaruose į pietus tęsiasi begalinė lyguma, kurią jisai ištyrinėjo ligi 82° platumos.
Tokie Skotto pasisekimai tūlam sužadino norą pasiekti ašigalį. Mokslo tikslai jau likosi užpakalyje; prasidėjo tikros galėtynės – kas pirmutinis atsieks… 1907 m. Šelktono vedama (jisai dalyvavo ir Skotto ekspedicijoje) tuo pačiu keliu išsirengė nauja ekspedicija, kuri nenuilstamai keliavo sniego lygumomis, bet 87° platumos atsirado veik nenugalima kliūtis – kalnų eilė 3000 mt. aukščio. Tai buvo tąsa Viktorijos žemės, kuri ligi to daikto ėjo tiesiai į pietus, o toje platumoje pasuka į rytus. Vargais negalais pasisekė įkopti į tas aukštumas. Į pietus vėl tęsėsi lygi aukštuma (ligi 3000 metrų nuo jūros paviršiaus), pridengta sniego uždanga, gal, kelių šimtų metrų storio. Čia kelionė vėl būtų galėjusi vykti sėkmingai, bet trūko maisto: del to protingiausia, nors ir sunkiausia, buvo grįžti atgal jau nuo 88° 23′ pietinės platumos. Tatai išgelbėjo ekspediciją nuo tikros pražūties. Ši kelionė suteikė daug naudos mokslui.
Tokiu būdu pietinio ašigalio paslaptis liko veik atspėta, nes buvo žinoma, kad. ten yra didžiulė lygi aukštuma, ir buvo žinomas tikriausias kelias prie jo. Visi spėjo, kad Anglija, padariusi tuos priruošiamuosius atradimus, nenusileis ir pasistengs padaryti paskutinį bandymą: laimėjimas buvo taip arti. Ir tikrai, 1911 m. jau vėl matome Skottą senoje jo stovykloje, Erebuso ir Teroro vulkanų pašlaitėse, besirengiantį kelionei prie pietinio ašigalio, kuri turėjo įvykti vasarą 1911–12 m. Be to, jisai dar turėjo aplankyti kaimynias Eduardo VII žemes, atrastas per pirmąją jo kelionę.
Bet Skottas turėjo konkurentą: vieną gražią dieną žinomas garlaivis „Fram“ su norvegu Amundsenu sustojo šaly Skotto laivo „Terra Nova“ prie Eduardo VII žemės, kurią Skottas buvo pasiryžęs geriau ištyrinėti. Amundsenas paaiškino, kad nors iš pradžių jisai ir rengėsi su savo „Fram“ vykti į šiaurinį ašigalį, bet kelionėje permainė savo nutarimą ir sumanė pamėginti laimės pietuose… Tokiu būdu abu ašigaliai jau prieš atradimą buvo užimti žmonių savimeilės.
Anksti pavasarį 1911 m. spalių m. (pietiniame ašigalyje pavasaris esti mūsų rudens metu) patraukė visi prie ašigalio. Skottas 50 jūrų mylių buvo toliau nuo ašigalio negu Amundsenas. Pastarasis buvo dar dėl to laimingesnis kad ties tuo daiktu anksčiau paminėta aukštuma buvo daug žemesnė. Norvegai turėjo šiaurinių šunų, anglams visai nepasisekė su savo mažais arkliukais (poni).
1911 m. gruodžio 8 d. Amundsenas jau pergalėjo svarbiausias kliūtis: vargais negalais užsikorė ant aukštumos ir dabar jau buvo atviras kelias. Likusias 120 mylių bėgte parbėgo, ir 1911 m. gruodžio 15 d. žmogaus koja pirmą kartą atsistojo ant pietinio ašigalio, saulutė 24 valandas stovinti vietoje apšvietė 4 laiminguosius, pakėlusius Norvegų vėliavą. Patenkinti laimėjimu, jie dar greičiau sugrįžo prie savo „Framo“.
Nelaimingas anglų likimas
Dabar pažiūrėkime į nelaimingų anglų likimų. Pabaigoje gruodžio abi ekspedicijos prasiėjo visai netoli viena nuo kitos, nenujausdamas apie tai. Jie daug vargo turėjo pakelti tose aukštumose. Pagaliau atsiekė tikslą ir rado – kad jau aplenkti. Penkios savaitės atgal čia buvo Amundsenas: jie skaitė jo pareiškimą.
Ilgai netrunkant reikėjo rūpintis grįžimu. Artinosi žiaurus metų laikas ir kartu ligos. Vasario 17 d., kai mirė pirmas jų kelionės draugas Evans, jie tebebuvo aukštumoje, nepasiekę pavojingojo nusileidimo. Tasai mirusis draugas ir ištikimybė draugų kainavo gyvybės likusiems; dėl jo sugaišino daug laiko ir maisto. Kol nusileido į lygumą, kurioje turėjo būti išgelbėjimas, suėjo dar apie mėnesį. Tuomet žuvo dar vienas draugas, kapitonas Ots’as, matyt, savo valia, kad nepražudžius kitų savo silpnumu. 1912 m. kovo 17 d. trys likusieji leidosi toliau: maisto užteko tik savaitei, ir per vienuoliką mylių nuo sandėlio, kur būtų radę maisto ir šilimos, kada beliko pusdienis kelionės, jėgos mūsų narsuolius visiškai apleido: jau senai neturėjo ko valgyti.
Nelaimingi paskutinį kartų ištiesė sau palapinę. Daktaras Vilsonas ir leitenantas Boveras įsivyniojo į savo miegamuosius maišus – amžinam miegui Kapitonas Skottas atsisėdęs ant skrynelės surinko visas savo pajėgas ir parašė atsisveikinimų tėvynei, niekuo nesiskųsdamas ir tik vieno beprašydamas: kad tėvynė pasirūpintų jo artimaisiais, likusiais tėviškėje… Dienyną pakišo po galva prispausdamas prie kuolo, į kurį buvo atsirėmęs ir sutiko – mirtį. Taip miršta mokslo didvyriai.
Teksto kalba netaisyta. Patikslintos eilučių ribos.
Straipsnį žr. periodiniame leidinyje „Kultūra“ (1925, Nr. 1. P. 22–25)
