Mus rasite
Senovė ir jos pažinimas
Senovė ir jos pažinimas @būvis.lt

Kultūra

Senovė ir jos pažinimas

Su džiaugsmu pranešame, kad projektas „Sena tiesa nerūdija” tęsiasi ir toliau gyvuoja. Šis straipsnis suteiks Jums puikią galimybę pagilinti savo supratimą apie senovę bei jos pažinimo svarbą, taip pat papasakos, kaip priešistorinė archeologija ty­rinėja žmonijos gyve­nimą ir jos kultūros eigą giliausioj senovėj, iš kurios jokių rašto davinių nėra.

Ilgą laiką kovojo del būvio ir atkakliai dirbo žmonija, kol sukūrė dabartinę nuostabią ir galingą kultūrą.

Nesuskaitoma daugybė amžių nuo to laiko praslinko, ir šių dienų žmogus, kultūros patogumų išlepintas, tiek toli nuo gyvenimo pirminio savo prosenelio, pasislėpusio tamsiame urve prie ugniakurio, nužengė, kad tos senovės ir nebeprisimena.

Tik dėka, savo nenuilstamos energijos, proto ir įgimto noro vis žengti pirmyn, kad pažintų gamtos ir gyvenimo paslaptis, žmonija amžių bėgyje, pamažu eidama iš vieno kultūrinio laipsnio į kitą, pagaliau pasiekė mūsų dienų patogumų.

Žmonijos kultūros istorija mažai ką sako apie tą tamsią gadynę – žmonijos kultūros aušrą, kada pirmą kartą sužaibavo žmogaus sąmo­ninga mintis, ir pažymi tik tolimesnio jos tobūlėjimo svarbesniuosius etapus.

Pirmu didžiausiu pirminio žmogaus sąmoningos minties išrodymu buvo – ugnies ypatybių pažinimas, vartojimas vietoje natūralių – dirb­tinių medžio ir akmens įrankių, pirmasai susitelkimas atskirų akmenų bei šeimynų į pirmąsias bendruomenes save nuo priešo pasikėsinimo. apsaugoti, kova su nedėkinga bei nenuprantama jiems gamta – ben­dromis medžioklėmis, žūklayimais ir su tuo sujungtais įvairiais darbais. Tą sąmoningos pirminio žmogaus kultūros periodą istorija vadina akmens kultūros gadyne bei akmens amžiumi.

Žengdamos toliau, pirmosios žmonijos bendruomenės tobū­linosi, plėtojosi, spie­tėsi į stiprias galin­gas sąjungas – tau­tas ir valstybes. Pa­žino žmonija nekurių naugių ypatybes, kaip antai: vario, sidabro, aukso, o ypač vario ir jo lydinių su alavu bei cinu, kuris suda­rydavo taip vadinamą žalvarį, iš kurio žmo­nės pradėjo dirbtis įvairių gyvenimo pa­dargų. Šitame laike matom jau pirmuosius bandymus raštženklius išrasti, kad jų padedami ateinan­čioms kartoms galėtų perduoti savo kultū­rinės kovos vaisius. Tą žmonijos kultūros tobulėjimo laikotarpį vadiname vario bei. žalvario kultū­ros gadyne.

Pirmosios žmonijos bendruomenės tobū­linosi, plėtojosi, spie­tėsi į stiprias galin­gas sąjungas – tau­tas ir valstybes

Pirmosios žmonijos bendruomenės tobū­linosi, plėtojosi, spie­tėsi į stiprias galin­gas sąjungas – tau­tas ir valstybes @būvis.lt

Tačiau aukščiau­siai žmonijos kultūra išsiplėtojo tik vėliau, kai ji nugalėjo gamtą, pažino jos kai kurias paslaptis, susijungė į plačiausias bendruo­menes, tautas ir val­stybes, pažino gele­žies ypatybes ir ja galutinai pamainė sa­vo ankstybesnius akmens ir vario dirbinius. Galop svarbiausias tos gadynės išradimas, buvo nustatymas vienodų raštženklių, kurie praskynė žmonijos kultūros plėtojimuisi naujų kelių. Tą laikotarpį vadiname ge­ležies kultūros gadyne.

Taip pamažu sąmoningai plečiantis žmonijos kultūrai ir organizuotam bendruo­menių gyvenimui, dauguma jų pasiekė naujų kultūros etapo istorinių laikų.

Del vietos trūkumo, tik trumpai čia paliesiu žmonijos minties tobūlėjimo eigą, nes vėliau dar ne kartą teks tas kultūrines epochas minėti ir plačiau jas paliesti.

Ankstybesniosios kartos patyrimas, atkakli kova del būvio ir gamtos vietinės ypatybės vertė žmonijos bendruomenes kurti iš pradžių savotiškų tautinę kultūrą, o vėliau dalyvauti ir bendroj žmonijos kūryboj, – tuo būdu ji ankščiau buvo vals­tybinė, o paskui ir istorinė.

Visą žmonijos gyvenimą, svarbiausiu jos kultūrinio išsiplėtojimo pagrindu buvo aukščiau įgytasis patyrimas, kuris iš pradžių žodžio, o paskui rašto liekanomis sudarė tautų gyvenimo istorinę medžiagą.

Rašto liekanos

@būvis.lt iliustracija

Pirmieji rašto palikimai – metraščiai, chroniškos, – nušviesdami tik svarbesnius tautos ar valstybės gyvenimo įvykius bei pasižymėjusių jų valdovų žygius, davė maža medžiagos, iš ko galėtų būsimos kartos pasimokyti. Tik praėjusiame šimtmetyje į istoriją pradėta žiūrėti plačiau, kaipo į mokslą, kuris apima ne tik atskirų as­menų – krašto valdovų gyvenimą, bet gyvenimą visos bendruomenės, valstybės ar tautos, jos tautinį ir kultūrinį laikui bėgant augimą ir savi­tarpius kaimynų santy­kius, kurie ir sukūrė vi­suotiną žmonijos kultūros istoriją. Naujosios krypties istorininkai pradėjo ieškoti naujų praeities davinių ne vien senovės raštuose, bet ir įvairiose medžiaginėse praeities liekanose ir jomis, savo išvadas pamatuoti. Tam padėjo naujai iš­augusios mokslo šakos: numizmatika – senobinių pinigų mokslas, sfragistika — senobinių parašų, heraldika — žymių šalies veikėjų kilmės mokslas ir kiti. Tačiau didžiausią vaidmenį, paliekant istorinę medžiagą, vaidina archeologija.

Archeologija patvirtina chronikų ir metraščių davinius, kartais nuo jų skiriasi ir nurodo jų melus; tai uždavinys t. y. istorinės archeologijos.

Atskirai nuo jos stovi priešistorinė archeologija, kuri ty­rinėja žmonijos gyve­nimą ir jos kultūros eigą giliausioj seno­vėj, iš kurios jokių rašto davinių nėra. Tai visai nauja savarankė mokslo šaka, kuri gimė tik pabai­goje XVIII ir pradžioj XIX šimtmečio. Už­sibrėžusi tikslą pažvelgti amžių gilumon, ten, kur nesiekia raštas, atsirėmusi medžiaginių praeities liekanų tyrinėjimais, priešistorinė archeologija išsklaidė kai kurias paslaptis, kurios dengė pirmuosius žmonijos kultūros augimo žingsnius.

Viduramžių, ir vėlesnės kelionės jūromis, laukinių žmonių buities pažinimas daug padėjo išaugti priešistorinei archeologijai. Jūrų keliau­ninkai, susipažinę su būviu laukinių žmonių, gyvenančių dar pir­minės kultūros laipsnį, pastebėjo daug dar jų vartojamų kaulo ir akmens dirbinių, panašių į tuos, kurie buvo randami ir Europoje, bet kurių reikšmė buvo visai nesuprantama ir užmiršta, ir kuriuos laikė natūraliais gamtos padarais. Lenkų garsūs istorininkai Dlugošius 1416 m. o Mechovit’as 1521 m. rašo apie rastus smiltynuose, molinius puodus su įvairiais daik­tais, kad jie Dievo valia ten atsirado ir auga iš žemės. Gerai gi žinomi ir Lietuvoje akmeniniai kirviukai [perkūno kulkos, kirveliai] ilgai buvo laikomi tikromis perkūno vilyčiomis, atsirandančiomis audros metu iš perkūno trenksmo, ir net 1745 metais Petrapilio Mokslo Akademija dar juos laike paprastais mineralais. Tik, vėliau, geologijos ir artimos archeo­logijai savo tikslais kalbotyros mokslams augant, pasisekė priešistorinę archeologiją  tikrais daviniais pa­rėmus, pastatyti savarankia mokslo šaka. Pamatuota prieš­istorinė archeologija suįdomino mokslininkus ir nuo XIX šimt­mečio pradžios ji pradėjo plėstis. Atliktieji tame laike Danijoj se­novės gyvenimo žmogaus įvai­rių atmatų tyrinėjimai parodė, kad ten gyventa žmogaus dar tais laikais, kurių ne tik raštai, bet iri žmonijos padavimai ne­siekia. Tas dar daugiau suįdo­mino visus. Pradedama plačiai nauju mokslu domėtis, ieškoti aplink savęs tolimosios žmo­gaus gyvenimo praeities žymių.

Archeologijos atsiradimas

@būvis.lt iliustracija

Pirmoji archeologijos draugija ir muziejus buvo įsteigti Anglijoje dar 1750 m., o pirmas spaudinys iš tos srities pasirodo Rusijoje 1811 m. Tolimesnių laikų mokslininkai – archeologai danas Tomsenas, švedas Montelius ir kiti sistematizavo padarytus priešistorinės archeologijos srityje tyrinėjimus ir paskirstė visą priešistorinės kultūros eigą į tris laikotarpius: akmens, vario [žalvario] ir geležies. Šios sistemos, ne­žiūrint kartais ir kai kurių jos netobūlumų, laikomasi dar ir mūsų laikais. Ir Lietuvoje ši mokslo šaka turi irgi savo istoriją. Kaip, ir visur prieš­istorinė archeologija susidomėjo Lietuvoje vos tik atsiradus šiam mokslui. Pirmu Lietuvos archeologu galima laikyti Dionizą Poškų, kuris, nors ir nepaliko mums tos srities rašto darbų, bet jau 1811 m., praeities gyvąjį paminklų, garsųjį ąžuolą Baublį pavertė į muziejų, išdrožęs jame kam­barėlį, kuriame sudėjo įvairas Lietuvos senovės liekanas. Kiek vėliau šioj srityje dirbo Liudvikas Jucevičius. Ypatingai gi savo krašto archeo­logija Lietuvos visuomenė pradeda domėtis apie pusę XIX šimtmečio, kai 1855 metais buvo įkurtas Vilniuje istorinis bei archeologinis muziejus ir įsteigta archeologijos draugija. Tų laikų rašto darbai, šio rašinio pa­baigoje išvardinti, ir tyrinėjimai Zenkavičiaus, brolių E. ir K. Tyškevičių, A Kirkovo, J. I. Kraševskio, Glebovičiaus, Balinskio ir kitų plačiai nu­švietė Lietuvos praeitį, ypač jos istorinį periodą, kame ypatingai pasi­žymėjo T. Narbutas, parašęs plačią Lietuvos istoriją.

Visi minėti Lietuvos praeities tyrinėtojai, būdami lenkai, dažnai net lietuvių kalbos ir tautos sielos savybių nežinodami, savo raštuose kartais nepripažįsta grynai lietuviškos kultūros savarankumo ir laiko ją skolinta nuo svetimųjų–kaimyninių tautų.

Prieš šias Lietu­vos praeities lenkų mokyklos tyrinėtojų nuomones kilo lietuviai tautininkai, iš kurių pirmieji buvo vys­kupas Motiejus Valan­čius, žymiausias mū­sų istorininkas Si­manas Daukantas, kun. Ambraziejus Kažarauskas, Laurynas Ivinskis. Jie buvo ir pirmieji mūsų lietuviai archeologai, žiną lietuvių kultūr. tautos pra­eityje savarankumą, ir jie kovojo del jos su lenkų mokykla. Tame darbe ypatingai pasižymėjo Si­manas Daukantas, parašęs mums nuostabiai gyvai, grynai tautinę „Lietuvos istoriją“, del kurios teisių ilgų laikų kovojo su T. Narbutu, ir „Būdą senovės lietuvių“. 1863 m. lenkmetis ir sekančioji po jo rusų priespauda prislėgė krašto kultūrinį visuomenės gyvenimą, ilgam laikui atitolino ir tolimesnį krašto praeities tyrinėjimą.

Apuolės piliakalnio tyrimai 1931 m.

@Nuotrauka iš Kretingos muziejaus fondų www.limis.lt

Bet tautiniam judėjimui aštuoniasdešimtais metais praėjusio šimtmečio atgimus, „Aušros“, „Varpo“ ir „Tėvynės Sargo“ gadynėje, vėl atgijo naujai ir visuomenės krašto praeities liekanomis susidomėjimas. 1883 metais „Aušroje“ garsus mūsų praeities tyrinėtojas ir mūsų tautinio atgijimo apaštalas J. Basanavičius pradėjo viešai skelbti savo pastebėjimus apie Lietuvos praeitį. Jis pirmas parodė piliakalnių reikšmę Lietuvos istorijoje ir suteikė daug pavyzdžių iš kovų už šalies laisvę senovėje, savo veikale „Apie Lietuvos pilis“. Žinomi darbai toje srity ir kito tų laikų mūsų istorininko J. Šliupo. Tolimesnis tautinės archeologijos augimas kiek buvo apmiręs iki 1907 metų, kada nenuilstamo Lietuvos kultūros darbininko J. Basanavičiaus iniciatyva buvo įsteigta Vilniuje Lietuvių Mokslo Draugija ir įsteigtas „Lietuvių Tautos“ žurnalas. Ši Draugija rūpinosi gimtinės šalies pažinimu, įsteigė muziejų, darė archeologinius tyrinėjimus, populerizavo praeitį savo spaudinyje. Šiame leidiny randame ir pirmuosius darbus kalbininko K. Būgos, kuris kalbos, tautosakos tyrinėjimais padėjo nušviesti daugelį mūsų giliausios praeities faktų, kurie negalėjo būti tin­kamai nušviesti vien archeologijai prieinama medžiaga.

Nuo „Aušros“ iki Mokslo Draugijos įsteigimo krašto pažinimo darbas nebuvo visai pertrauktas nes tame laikotarpy žinomi yra darbai lietuvių archeologų Krikščiūno (?Red.), kun. Žiogo, Radziukyno, T. Daugirdo, kurie, stropiai rinkdami krašto praeities pažinimo medžiagą, garsino ją visuomenei periodiniuose bei atskiruose leidiniuose. Artimesniu mums laiku susidomėjo Lietuvos praeitimi ir svetimšaliai mokslininkai: lenkai, rusai, vokiečiai. Tačiau šie Lietuvos praeities tyrinėtojai mažai ką padarė Lietuvos visuomenei supažindinti su savo ša­lies praeitimi, nes savo tyrinėjimus svetimomis kalbomis spausdino del ko daugumoj jie buvo lietuvių visuomenei ne­prieinami.

Iš svetimšalių moks­lininkų, Lietuvos praeitį tyrinėjusių, turi būti pažymėti tyrinėjimai lenkų V. Šukevičiaus, L. Krzyvickio, rusų – J. Pokrovskio, Pogodino, A. Spicyno, latvių – E. Vol­terio, vokiečių – Grevingko ir Bezzenbergerio. Be jų, daugybė vokiečių mokslininkų ty­rinėjo prūsų senovę. Neminėsiu čia mėgėjų, di­letantų bei įvairių kolek­cionierių, svetimų, ir vie­tinių, dvarininkų ir šiaip inteligentų, kurie dažnai ieškojo tik sau garbės ir naudos, visai apie tai nieko neišma­nydami, kasinėjo ir nai­kino įvairius archeologijos krašto paminklus, ir brangius kraštui senovės radinius išleisdavo į svetimas šalis.


Dabartiniu, politinio nepriklausomos valstybės kūrymo laiku Lietuvos visuomenė vėl vis plačiau pradeda domėtis krašto praeitimi ir senovės tautos kultūriniais paminklais. Čia ir pati valstybė, įsteigusi mokslo įstaigą, „Valstybės Archeologijos Komisiją“, rūpinasi krašto praeities pa­žinimu. Visuomenės „senieji“ žymesnieji veikėjai neperiodiniu „Mūsų Senovės“ leidiniu ėmėsi darbo supažindinti plačiąją visuomenę su tau­tine krašto praeities kultūros eiga ir kova del jos su priespaudą.

Ir tik naujai atgimusioj Lietuvoj krašto archeologija taps grynai tau­tine, parodys tautos praeities paslaptis, sužadins visus plačiau praplėsti ir tautinę kultūrą.

Ši archeologijos kultūrinio augimo apžvalga turi būti papildyta at­liktųjų Lietuvoje archeologinių tyrinėjimų vaisių santrauka. Taip pat tenka pažymėti Lietuvos praeities paminklų savybės. Plačiai Vakarų Europoje vartojamas archeologinių tyrinėjimų vedimo metodas, sujungtas su archeo­logijos daviniais, kalbotyros ir geologijos patyrimu, ypač nustatant kul­tūrinių paminklų chronologiją, Lietuvoje del jos geologinių savybių mažai tevartojamas. Bet geologijos daviniai turi vietos ir Lietuvos praeities pažinime, ypač kada tyrinėtojui tenka siekti tolimiausios krašto praeities, o jau apie vėlesniųjų laikų praeitį kalba grynoji archeologija ir kalbotyra.

Taip geologijos patyrimais nustatyta paskutiniosios ledų gadynės pa­baiga prieš 30000 metų ir palyginamai nedidelis nuo to laiko fizinių są­lygų pasikeitimas davė galimybės žmogui visų tą laikų Lietuvoje gyventi.

Pirmas pamatuotas liudymas, kad Lietuvoje žmogaus gyventa, taip pat yra geologijos patirtas. Jis įvyko savo žemutiniam Nemunui mainant tėkmės kryptį, prieš 5000 metų prieš Kristaus gimimą. Prof. A. Bezzenbergerio tyrinėjimai sako, kad pirmieji musų krašto gyventojai buvo airių giminės tauta, ir kad ankstybesnio neolito gadynėj akmens kultūros ga­dynėje, maždaug prieš 3000 metų prieš Kristaus gimimą, čia jau gyveno aisčių – lietuvių tautos. Tačiau jų gyvenamas plotas nevisai atatiko dabartiniam lietuvių plotui – jis siekė toliau į vakarus, rytus ir pietus, bet šiaurinėje dabartinio lietuvių gyvenimo dalyje gyveno suomių giminės.

Prof. Būgos Lietuvos vietų pavadinimų tyrinėjimai patvirtina pasto­vumų gyvenusios čia Lietuvių kilmės tautos.

Gyvenamas dar giliausioj senovėj Prūsų kraštas jau nuo neatmenamų laikų buvo žinomas plačiajam pasauliui del esančio čia taip branginamo senovėj gintaro ir kailių. Taip, atrastas senuose, prieš 2000 metų prieš Kristaus gimimą, Mikėnų kapuose Graikijoj gintaras, kurio cheminė sudėtis yra toki pat, kaip ir gintaro iš Pabaltijos kraštų atgabento.

Pirmasias rašto žinias apie Pabaltiją randam tik I šimtmety po Kristaus gimimo Tacito raštuose ir vėliau kitų istorininkų raštuose, bet iki VI šimtmečio tos žinios neaiškios, ir tik nuo VI šimtmečio ir vėliau galima iš raštų pažinti mūsų krašto gyventojus lietuvių kilmės buvus. Nuo VI amžiaus po Kristaus gimimo Lietuvą pradeda tankiau lankyti svetimšaliai gintaro pirkti. Lankė Lietuvą romėnai, arabai, slaviai, bet savo buvimo mažai tepaliko žymių.

Daugiau įtakos į krašto gyventojus turėjo gotai, kurie VI šimtmetyje buvo ne tik kaimynais, bet ir nugalėtojais nekurių lietuvių genčių ir privertė jas mokėti sau duoklę. Tas įvykis, matyt, padarė įtakos į politinį krašto gyvenimą ir privertė atskirai gyvenančias gentis spiestis į didesnes bendruomenes – valstybes ir organizuoti krašto gynimą nuo priešų.

Ir jau kai IX šimtmetyje aplanko Lietuvą normanai, tai randa ją tiek suorganizuotą ir karui pasiruošusią, jog tik kelių dienų pastangomis galėjo paimti Apuolės pilį, spėjama buvusią Telšių apskr., Skuodo apylinkėse. Nuo to amžiaus pirmą kartą iš raštų, žinoma, kad čia jau gyventa lietu­vių gentės tautų, nes paminėtas yra vardas „prusai“.

Visos tos pirmosios žinios svetimųjų metraštininkų yra dažnai neteisingos ir patys metraščiai melų pilni. Tik nuo XIII amžiaus, kai politikoj subrendę lietuviai sukūrė savo plačią valstybę ėmėsi ginti šalies laisvę nuo be perstogės besiveržusių vokiečių riterių, nuo to laiko tapo jau istorine tauta ir turi daugiau tikslių rašto žinių apie tautos gyvenimą. Tas laikotarpis laikomas ir priešistorinės Lietuvos kultūros plėtoiimos riba, jos geležies kultūros gadynės pabaiga.

Tamsų ir ilgą priešistorinį tautos kultūrinį gyvenimo laiką gali nušviesti tik medžiaginių liekanų, užsilikusių dar iki mūsų dienų, tyrinėjimai ir t. y. priešistorinė Lietuvos archeologija.

Glogerio tyrinėjimai Nemuno krantuose, Šukevičiaus Merkinės upės srityje dave gausios medžiagos mūsų šalies pirminių gyventojų akmens gadynės kultūrai pažinti. Nors šitų sričių medžiaga yra tik siauriai vie­tinė, nes visame Lietuvos plote, be pripuolamai aptiktų akmens kultūros daiktų, akmens kultūros palaikų gadynės tyrinėjimai nebuvo vedami, bet ir ta mažai ištirta medžiaga gali būti pamatu kai kuriems spėliojimams apie kultūrinio šalies gyvenimo laikotarpį. Del geologinių krašto paviršiaus ypatybių medžiaginėms akmens kultūros gadynės liekanoms Lietuvoje nors ir negali būti nustatyta chronologinė data, bet palyginus jas su jau ištirtais ir chronologijos nustatytais Prancuzijos ir Skandinavijos tos kul­tūrinės gadynės klasiniais pavyzdžiais, matome, kad Lietuvoje primityvinė kultūra gal kiek ir vėliau, bet plečiasi savarankiškai, ir ėjo evoliucijos keliu. Tą pirminės kultūros plėtojimosi savarankumą matome visur pasaulyje, tik vienos tautos jau senai pergyveno savo priešistorines kul­tūros gadynes, kitos dar joje tebegyvena ir žengia toliau, o trečios, bū­damos nepribrendusios kovoti del savo tautinių kultūrinių tikslų, pražuvo dar savo kultūrų aušroje, išnyko nepasiekus net akmens kultūros laipsnio. Kai kurių Didžiojo ir Indijos vandenynų salų laukiniai gyventojai dar ir dabar gyvena primityvinėj akmens kultūroj ir tebevartoja dar tokius ne­tobulus įrankius ir padarus, kurie mums gali tik priminti, kad ir senovės Lietuvos gyventojų gyventa savo tautinės kultūros evoliucinio išsiplėtimo gadynėj ir jau pirmomis savo sąmoningojo gyvenimo dienomis vartota panašūs įrankiai.

Sekantis priešistorinės kultūros evoliucijos laipsnis – naugių kul­tūros, vario bei žalvario kultūros gadynė – Lietuvoje turi negausios medžiagos. Del nebuvimo Lietuvoje naturalinio vario bei jo rūdos, ma­tyti, del to taip retai ir randami tos kultūrinės gadynės klasiniai pavyzdžiai, o kita medžiaga dar visai nebuvo tyrinėjama. Todel kai kurie moksli­ninkai ir nepripažįsta, kad Lietuvoje buvo savaranki vario kultūros gadynė, bet kiti, remdamies nors ir retai randamais tos kultūros klasiniais pavyz­džiais, vietinių vario liejyklų ir formų lieti prie jų atradimu ir įvairių pa­gražinimų gausybe iš vario vėlesnės gadynės, tvirtina, kad ir Lietuvoje buvo, kaip ir kitose šalyse, savaranki tautinė vario bei žalvario kultūros gadynė, nors ir neilgai.

Gausios medžiagos šalies priešistorinei kultūrai pažinti teikia sekanti kultūros gadynė – geležies kultūros amžius. Tos kultūros medžiaginiai reiškėjai – įvairūs geležies padarai, kurie buvo daromi, kaip iš atvežtos geležies, taip ir iš vietinės rūdos – yra labai gausūs ir įvairūs. Kiti tos gadynės reiškėjai yra lengviau pažįstami, nes ir visa geležies kultūros amžiaus epocha jau artima ir tokiam laikui. Todel geležies kul­tūros gadynės buvimas Lietuvoje nesukelia skirtingų nuomonių ir visi tą gadynę tyrinėjusieji mokslininkai pripažįsta, kad lietuviai jau toje gady­nėje buvo aukštos dvasinės kultūros, ir tik del savo šalies geografinės padėties tapo istoringais.

Tokiame, palyginti, nedideliame žemės plote, lietuvių gyvenamame, priešistorines kultūros augimas įvairiose Lietuvos vietose ėjo savarankiškai ir nevienu laiku, kas taip pat priklausė nuo geografinių ir topografinių vietos ypatybių. Arčiau prie jūros gyveną žemaičiai greičiau žengė kultūroje ir jau paskutiniuose amžiuose prieš Kristaus gimimą vartojo gele­žies padarus, o kai kurios sritys toliau nuo jūros, aukštaičių gyvenamos, atskirtos nuo žemaičių nepereinamomis giriomis ir pelkėmis, dar VI–VII šimtmečiuose po Kristaus gimimo išlaikė primityvinę akmens gadynės kultūrą.

Chronologi­nis, priešistori­nės kultūros plėtimosi laiko­tarpių nustaty­mas Lietuvoje del jos geolo­ginių ir fizinių ypatybių dar mokslininkų tarpe sukelia daug spėlioji­mų ir ginčų. Kiek pamatuo­tais priešistori­nės archeolo­gijos daviniais priimta, kad XIII – X šimt­mečiai prieš Kristaus gimimą laikomi ak­mens kultūros gadynės pabai­ga, X–XI šimtmečiai vario kultūros gady­nės pabaiga, geležies kultūros laikotarpis laikomas vietomis nuo XI šimtmečio prieš Kristaus gimimą iki XIII amžiaus mūsų ėros.

Maža tėsant Lietuvoje ar­cheologinių davinių, ku­riems galima būtų nustatyti tikrą chronologinę datą, neturi sukelti abejoji­mų gimtinės praeities tyri­nėtojui ir su­stabdyti jo dar­bus, bet dar daugiau turi būti atkreipta dėmesio tyrinėjimui dar gyvų tautinės kultūros evoliucijos liekanų, kurių mūsų krašte yra taip daug ir dar tebėra visai užmiršta.

Taip, prie akmens ir vario gadynių gali būti priskirti šie kultūriniai pa­minklai: pirminės kultūros žmogaus gyvenimo pėdsakai prie upių ir ežerų, t. y. sodybos, laidojimai dolmenuose bei akmens kapuose, laidojimai milžin­kapiuose, kur, be liudijančių kultūrinę gadynę padarų užtinkama, kad lavonai buvo dedami suriesdinti, mažai dar žinoma megalitų statyba ir pripuolamai atrastieji akmens ir vario klasiniai padarai: įvairių kirviukų, plaktukų, vilyčių galūnių ir kitų daiktų pavidalo.

Geležies kultūrinei gadynei turi būti skiriami dauguma musų pilia­kalnių, laidojimai kurganuose ir paprastu būdu senkapiuose, ypač brangią medžiagą teikia įvairūs laidojimai, kuriuose užsilikę įvairūs tos gadynės padarai aiškiai rodo ir tautinės kultūros ypatybes ir svetimos kultūros įtaką.

Kiti pažymėti žemiau archeologiniai krašto paminklai, kartais dar visai neištirti, kartais lydi jau čia paminėtus senovės paminklus ir atskirai negali būti klasifikuoti. Nežiūrint gausios medžiagos pavidale atskirų archeologinių paminklų, išmėtytų po visą Lietuvą; jos praeitis dar toli neištirta. Daug dar yra šalies praeityje paslapčių, kurioms išaiškinti turėtų dalyvauti ir mokslininkai, ir visuomenė, kad bendromis pajėgomis atsidėjus tyrinėjant senovės paminklus parodyti tautai ne vieną nuostabų šalies praeities vaizdą ir patvirtinti išreikštus Lietuvos praeities tyrinėtojo skeptiko lenko L. Kržyvickio žodžius: „galima kalbėti apie lietuvių kul­tūrą, kaip kalbama yra apie keltų arba skandinavų, apie kultūrą, rasi, nepainią, bet savotišką su saviškojo plėtojimosi galia, saviškomis gal­vojimo ir kūrimo priemonėmis.“

Teksto kalba netaisyta. Patikslintos eilučių ribos.

Straipsnį žr. periodiniame leidinyje „Kultūra“ (1923, Nr. 2. P. 115–127)

Skaityti toliau

Petras Tarasenka (1892 m. gruodžio 19 d. Karališkiuose, dab. Anykščių raj. – 1962 m. gegužės 17 d. Kaune) – Lietuvos karininkas, archeologas, muziejininkas, prozininkas. Gimęs kilusių iš sentikių valstiečių šeimoje, 1918–1919 m. studijavo istoriją Pskovo pedagoginiame institute, klausė žymaus rusų archeologo A. Spicyno paskaitų. Dar vaikystėje sužavėtas žmonių pasakojimų, padavimų, susidomėjo senove. Tarnaudamas kariuomenėje ir išėjęs į atsargą 1925–1936 m. kasinėjo įvairius archeologinius paminklus, darė reljefinę jų fiksaciją, piliakalnių topografinius planus, tapo nepralenktu iki šiol archeologijos mokslo populiarintoju.

Spustelėkite norėdami komentuoti

Palikti komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Rekomenduojami video

TAIP PAT SKAITYKITE

Reklama
Maršrutas “Palūksčiai”

Apie Lietuvą

Maršrutas “Palūksčiai”

autorius 2024-01-29
Maršrutas “Sūduvos keliais”

Apie Lietuvą

Maršrutas “Sūduvos keliais”

autorius 2024-01-29
Maršrutas “Vilnia”

Apie Lietuvą

Maršrutas “Vilnia”

autorius 2024-01-29
Reklama

Dienos populiariausi

Reklama
Reklama
Reklama
Į viršų