Mus rasite
Žodis žmonėms – broliams

Sena tiesa nerūdija

Žodis žmonėms – broliams

Čia dedamas Levo Tolstojaus straipsnis buvo pradėtas rašyti 1889 metais, gegužės mėn. 25 d. Jis liko nebaigtas. Nežiūrint to, straipsnyje jau pakankamai aiškiai išreikšta pagrindinė autoriaus mintis. Nors straipsnyje ir yra apsčiai tokių elementų, kurie būdingi specifiškai L. Tolstojaus pasaulėžiūrai, vadinamam tolstojizmui, tačiau bendrieji teiginiai tebėra tokie aktualūs, tartum tas straipsnis būtų parašytas tik vakar.

Dar net daugiau: dabarties gyve­nimas vietoj progreso nuėjęs tokia neigiama linkme, kad kreipimasis, šiandien i žmones, kaip į brolius, skamba karčia ironija.

Ne man vienam, bet visiems žmonėms aišku ir suprantama, kad žmonių gyvenimas klojasi ne taip, kaip jis turėtų klotis, kad žmonės kan­kina save ir kitus. Kiekvienas žmogus žino, kad jo paties labui, visų žmo­nių labui reikia mylėti artimas nemažiau kaip save, ir jeigu negali jam daryti to, ko sau nori – nedaryk jam to, ko sau nenori; ir visų tautų ti­kybų mokslai, ir protas ir sąžinė tą pat sako kiekvienam žmogui.

Kūno mirtis, kuri ištiks mus kiekvieną, mums primena, mums sakyte sako, kad jokių savo darbų vaisių mes neparagausim, kad mirtis kiekvieną valan­dėlę gali nutraukti mūsų gyvenimo siūlą; ir todėl viena, ką mes galim daryti ir kas gali mums suteikti džiaugsmą ir ramybę, tai tą, kad kiekvieną valandėlę visados darytume tai, ką mums liepia protas ir mūsų sąžinė, jeigu jau netikim apreiškimu, ir Kristaus apreiškimas (mokslas), jeigu juo tikim. Vadinas, jeigu jau mes negalim daryti artimui to, ko sau norim, tai bent jau nedarykim jam to, ko sau nenorim. Ir kaip jau, seniai ir kaip visiems tat yra žinoma, o, nežiūrint to, žmonės kankina vienas kitą ir užuot gyvenę džiaugsme, rimtyje ir meilėje, gyvena kančiose, sielvarte, baimėje ir pyktyje. Ir visur tas pat. Žmonės kenčia, kankinasi, stengiasi nematyti tokio beprotiško gyvenimo, stengiasi užsimiršti, numalšinti sa­vo kančias – negali, ir kiekvienais metais vis daugiau žmonių išeina iš proto ir žudosi, nebepajėgdami pakelti gyvenimo, pernelyg jau priešingo žmogiškai būtybei.

Levas Tolstojus - nuotrauka

Bet, gal būt, toks ir turi būti žmonių gyvenimas?

Toks, kokį gyvena­me dabar – su visais tais imperatoriais, karaliais ir vyriausybėmis, su visais tais rūmais, parlamentais, milijonais kareivių, šautuvų, armotų, kiekvieną minutę pasiruošusių pulti vienas kitą? Gal būt taip ir turi gy­venti žmonės su visais tais fabrikais bei įmonėmis, dirbančiomis nereika­lingus arba žalingus daiktus, kuriose, dirbdami po 10, 12, 15 valandų per parą, žūva milijonai žmonių, vyrų, moterų ir vaikų, paverstų mašino­mis? Gal būt taip ir turi būti, kad vis labiau ir labiau žmonės bėgtų iš kaimų ir susigrūstų į miestus, pilnus smuklių, paleistuvystės urvų, nakvynės namų ir tariamai auklėjamųjų įstaigų? Gal būt taip ir turi būti, kad vis mažiau ir mažiau beliktų dorų santuokų, o vis daugiau ir daugiau prostitučių ir moterų, savo įsčiose žudančių savo vaisių? Galbūt taip ir turi būti, kad šimtai tūkstančių žmonių sėdėtų kalėjimuose, bendrose kamerose arba po vieną, žudydami savo sielas? Gal būt taip ir reikia, kad ta Kristaus religija, kuri moko nusižeminti, kęsti skriaudas, daryti artimui tai, ko nori sau, mylėti, mylėti priešus, su visais vienytis, gal būt taip ir reikia, kad to mokanti Kristaus religija būtų teikiama žmonėms per šim­tus tarpusavyje besivaidijančių įvairiausių sektų mokytojų, skelbiančių nesąmones ir nedorovingas pasakėčias apie pasaulio įkūrimą ir žmogaus leidimą, apie bausmes ir Kristaus iš jų atpirkimą, apie įsteigimą tokių arba kitokių sakramentų ir apeigų? Gal būt visa tat yra reikalinga, ir tokia jau yra žmonių savybė, kaip skruzdėlių kad yra savybė gyventi skruzdėlynuose, bičių – aviliuose, kame vienos ir antros kariauja ir dir­ba, tuo pildydamos savo gyvenimo įstatymą? Gal būt taip pat reikia ir žmonėms, toks jau jų gyvenimo įstatymas, ir gal būt proto ir sąžinės reikalavimai reikiant gyventi kitaip – meiliai ir laimingai, gal būt tie rei­kalavimai yra tik svajonė ir apgaulė, ir nereikia ir neįmanoma galvoti apie tai, kad žmonės galėtų gyventi kitaip?

Levas Tolstojus ir žirgas

Taip kai kas ir sako

Bet žmogaus širdis tuo netiki. Kaip visados ji smerkte smerkė tokį klaidingą gyvenimą, didžiu balsu šaukė žmones atsigodyti, gyventi taip, kaip to reikalauja protas ir sąžinė, taip dar smarkiau, negu kada nors, ji šaukia šiandieną.


Praslinko amžiai, tūkstančiai metų, – praslinko amžių amžiai, o mūsų nebuvo. Ir staiga mes gyvename, džiaugiamės, galvojame, mylime. Mes gyvename, ir mūsų šio gyvenimo amžius, pagal Dovydą, 70 trumpučių me­tų, prabėgs – ir mes išnyksim, ir ta 70 metų riba ir vėl mus paskandins amžinybės gelmėse, ir mūsų tokių, kokie dabar esame, jau nebebus nieka­dos. Ir štai mums leista išgyventi tuos geriausiu atveju 70 metų, o gal tik dienas, net valandas, išgyventi liūdesy ir pykty, arba džiaugsme ir meilėj, išgyventi jaučiant, kad visa tai, ką mes darome, nors ir netobulai ir silpnai, yra kaip tik tai, ką čia gyvendami turim daryti.

„Apsimąstykit, apsimąstykit, apsimąstykit“, šaukė dar Jonas Krikš­tytojas; „apsimąstykit“, skelbė Kristus; „apsimąstykit“, skelbia Dievo balsas, sąžinės ir proto balsas. Pirmų pirmiausia paliaukime kiekvienas ką dirbę ar žaidę, apsistokime ir pagalvokime, ką mes darome. Ar darome mes tai, kas reikia, arba tik taip sau, veltui, tuščiomis praleidžiame savo gyvenimo dienas, – gyvenimo, kuris tarp dviejų amžinybių mums yra duotas.

Aš žinau, kad iš visų pusių tave gula žmonės ir neduoda tau nė va­landėlės ramybės, ir kad tau, kaip arkliui į linų, minamos mašinos ratą įkinkytam, atrodo, kad sustoti niekaip negalima, nors ir ratas ir visa tat, ką jis suka, tavo paties įsukta; aš žinau, kad šimtai balsų ims šaukti, kai tik tu pabandysi sustoti, norėdamas apsimąstyti.

Levas Tolstojus ir vaikai

– „Nėra kada mąstyti ir samprotauti, reikia dirbti“, – šūktelės vie­nas balsas.

– „Nėr ko samprotauti ir apie save bei savo norus mąstyti, kada tavo dirbamas darbas yra darbas bendras, darbas šeimos, darbas prekybos, meno, mokslo, valstybės. Tu turi tarnauti tam,, kas bendra“, – šūktelės antras balsas.

– ,,Visa tat jau yra bandyta apmąstyti, ir niekas nieko nesumąstė; gyvenk, štai ir visa“, – šūktelės trečias balsas. – „Mąstysi ar nemąstysi, bus tas pat: truputį pagyvensi ir numirsi; ir todėl gyvenk savo po­mėgiui“.

– „Nemąstyk! Jei imsi mąstyti, pamatysi, kad gyventi yra dar blogiau, negu negyventi, ir nusižudysi. Gyvenk kaip pakliuvo, bet nemąstyk“, – Šūktelės ketvirtas balsas.

Kaip toj pasakoj, kad sakoma, kad kai lobio ieškotojas jau buvo beatrandąs ieškomą lobį, tai tūkstančiai baisių ir gundančių balsų ėmę rėkti iš visų pusių, kad sukliudytų rasti tai, kas gali suteikti jam laimę. Taip ir pasaulio tarnų balsai suklaidina tiesos ieškotoją, kada ji jam jau čia pat prieš akis.

Neklausyk tų balsų. Atsakydamas į visa, ką jie tau gali pasakyti, tark pats sau: savo gyvenimo užpakaly aš matau laiko begalybę, kurioj manęs nebuvo. Priešaky aš matau tokią pat begalybės tamsą, į kurią mane štai bematant pagrimzdins mirtis. Dabar aš gyvenu ir žinau, kad galiu – galiu užsimerkti ir nieko nematydamas, įkliūti į patį niauriausią ir skausmingiausią gyvenimą, ir galiu ne tik atsimerkti, žiūrėti, bet galiu matyti ir apsidairyti aplink ir išsirinkti patį geriausią ir džiaugsmingiau­sią gyvenimą. Ir todėl, kad ir ką man sakytų balsai, kad ir kaip mane viliotų pagundos, kad ir kaip mane trauktų atgal mano paties jau pradėta buitis, kad ir kaip mane ragintų aplink mane verdąs gyvenimas neapsistoti, aš apsistosiu, apsidairysiu aplink ir apsimąstysiu.

Bereikia žmogui tik šitaip sau tarti, ir jis pasijus ne vienas taip apsimąstęs, – jis pamatys, kad ir prieš jį, ir dabar sykiu su juo daug ir daug žmonių taip pat, kaip ir jis, apsimąstė ir išsirinko tą geriausio gyvenimo kelią, kuris tik vienas teikia gerovę ir į ją veda.


Išvertė Edv. Levinskas.

Teksto kalba netaisyta. Patikslintos eilučių ribos.

Straipsnį žr. periodiniame leidinyje „Kultūra“ (1938, Nr. 10. P. 612–614)

Skaityti toliau

Levas Nikolajevičius Tolstojus, grafas (rus. Лев Николаевич Толстой; 1828 m. rugsėjo 9 d. – 1910 m. lapkričio 20 d.) – rusų rašytojas, eseistas, dramaturgas ir filosofas, realistinės fantastikos meistras ir vienas garsiausių pasaulio rašytojų. Levas Tolstojus geriausiai žinomas dėl savo dviejų ilgiausių kūrinių „Karas ir taika“ (1865–1869) ir „Anna Karenina“ (1875–1877), kurie paprastai laikomi vienais geriausių kada nors parašytų romanų. Karas ir taika daugeliui skaitytojų ir kritikų iš esmės apibrėžia šią formą. Tarp trumpesnių Tolstojaus kūrinių „Ivano Iljičiaus mirtis“ (1886) paprastai priskiriama prie geriausių novelės pavyzdžių. Levas Tolstojus taip pat išgarsėjo kaip moralės ir religijos mokytojas. Jo doktrina apie nesipriešinimą blogiui turėjo didelę įtaką Gandžiui.

Spustelėkite norėdami komentuoti

Palikti komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Rekomenduojami video

TAIP PAT SKAITYKITE

Reklama
Maršrutas “Palūksčiai”

Apie Lietuvą

Maršrutas “Palūksčiai”

autorius 2024-01-29
Maršrutas “Sūduvos keliais”

Apie Lietuvą

Maršrutas “Sūduvos keliais”

autorius 2024-01-29
Maršrutas “Vilnia”

Apie Lietuvą

Maršrutas “Vilnia”

autorius 2024-01-29
Reklama

Dienos populiariausi

Reklama
Reklama
Reklama
Į viršų