Mus rasite
Kas yra mokslas?
Mokslo pradžia ir jo vystymasis. Jo reikšmė žmonijos gyvenime @būvis.lt iliustracija

Sena tiesa nerūdija

Mokslo pradžia ir jo vystymasis. Kas tai yra mokslas? Jo reikšmė žmonijos gyvenime

Sveiki atvykę į „Sena tiesa nerūdija” projektą, kuris nuo šiol jums atvers langus į praėjusio amžiaus žinių galybę ir kvies į nuostabią kelionę per praeities straipsnius. Pirmajame straipsnyje Jus pakviesime į nuostabų Mokslo pasaulį, tyrinėsime mokslo pradžią bei jo vystymąsi per amžius. Mes stebėsime, kaip žmogus, siekdamas atsakyti į klausimus apie pasaulį, įveikė sunkumus, plečiant savo pažinimą.

Šių dienų mokslai

Pradedant nuo vadinamosios atgimimo gadynės, kitaip sakant nuo XV šimtmečio iki šių dienų, mokslo minties vystymasis davė didelių vaisių visų pirma gamtos pažinimo srityje. Kaip to pažinimo pasekmės buvo visa eilė tokių pritaikinimų praktikoje kurie žymiai pagerino bent medžiaginę žmonijos gyvenimo būtį.

Visiems žinoma, kokios reikšmės turėjo mašinų išradimas ir mechaninės jėgos pritaikinimas gamybos srityje, kuris, pagaliau, privedė prie vergijos panaikinimo. Taip pat visiems žinoma, kad santykyje su medžiagos pažinimu išsivystė milžiniška geležies industrija ir šiaip statybinės medžiagos gamyba. Jos gi iš savo pusės, kartu su mechaninės jėgos pritaikinimu taip išplėtė ir ištobulino susisiekimo priemones, kaip apie jas koki pora šimtų metų atgal tik svajotojų svajota. Antrąją XIX šimtmečio pusę pradėta taikinti elektros energija, išeinant iš tyrinėjimų ir išradimų elektros ir magnetizmo srityse nuo XVII šimtmečio pradžios. Elektros jėgos pritaikinimai žmogaus reikalams kasdien plečiasi ir negali būt abejonės, kad tie pritaikinimai padarys dar didesnę revoliuciją žmonijoj gyvenime, negu savo laiku garinės mašinos išradimas ir jos pritaikinimai gamybos ir susisiekimo srityse. Pagaliau, visiems žinoma, kaip, medicina remdamosi gyvasties apsireiškimų tyrinėjimais ir žmogaus organizmo pažinimu, žymiai pagerino žmogaus sveikatos stovį ir, palyginus su praeitais amžiais, žymiai prailgino, vidutiniškai imant, žmogaus gyvenimą, o nustačius veiklias (efektingas) kovos priemones su įvairiomis epidemijomis ir šiaip jau, žymiai pagerinus žmogaus gyvenimo, higienos sąlygas.

Nežiūrint visų tų vaisių, dar prieš didįjį karą, XIX šimtmečio pabaigoj ir XX–o pradžioj, kai kuriuose visuomenės sluoksniuose ir pačiai teologų ir filosofų tarpe, apsireiškė didelis skepticizmas del mokslo ir jo tiesų vertybes. Nurodydami į tai, kad nežiūrima į visą pažangą medžiaginės kultūros srityje, išvidinė žmogaus kultūra ir visų pirma jo doros laipsnis, palyginus su praeitais amžiais, labai mažai arba visiškai nepasikeitė, teologai ir filosofai ne kartą yra išreiškę nuomonę, kad visos vadinamosios mokslo tiesos ir jo dėsniai yra tik žmogaus proto padaras, o ne gamtos realybės reiškimas ir todel pažinimo procese turi maža vertės. Toksai nusistatymas labai tinka visiems tiems visuomenės sluoksniams, kurie pripratę yra gyventi savarankiškai negalvodami, o tik eiti pramintais takais, laikytis papročių ir tradicijų, imti sau kiek galima mažiau atsakomybes už savo veikimą ir noromis perkelti tą atsakomybę visų pirma savo religiniams ir politiniams vadams, kurie dažniausiai nuoširdžiai mano, kad jie yra tikri nešiotojai paties Visagalio paskelbtų ir todel neginčijamųjų tiesų. Toksai nusistatymas labai tinka ir visiems viešpataujantiems sluoksniams, kurie gyvena naudojimu tamsesnių ir savo sociale padėtimi silpnesnių visuomenes sluoksnių.

@būvis.lt iliustracija

@būvis.lt iliustracija

Taigi, visi tie sluoksniai, kurie mano, kad visa eina taip, kaip ėjo ir taip pat eis toliau, kuriems svarbu palaikyti „status quo“ – geriausiu atsitikimu, abejingai žiūri į mokslą, naudodami tik savo egoistiniams tikslams mokslo išradimus, o dažnai yra net griežtai priešingi mokslui dėliai revoliucinio mokslo veikimo kai kuriais atvejais. Iš kitos pusės negirdėtas žmonijos istorijoj chaosas, prie kurio privedė didysis karas, nelaimės ir gyvenimo sunkenybės, kurias jis pagimdė, ir didžiausias pavojus bent Europos civilizacijai, kurį jis sudarė – versti verčia ieškoti išeities iš šių dienų sunkios padėties. Visi tie visuomenės sluoksniai, kurie žiuri į gyvenimą kaipo į dinaminį procesą, kurio esencialis atributas yra nuolatinis judėjimas ir kitėjimas arba, kaip šiandien imta kalbėti, evoliucija mato tą išeitį tolimesniame mokslingame žmogaus sielos ir jo sukurtojo visuomeninio gyvenimo pažinime ir to visuomeninio gyvenimo pertvarkyme, remiantis tokio pažinimo padaviniais ir jau nustatytais dėsniais gamtos srityje. Taigi, greta su skeptikais del mokslo mes matome ir mokslo entuzijastus, kurie, nurodydami į negirdėtus praeityje gamtos mokslų vaisius, reikalauja, kad mokslo metodai būtų taikinami ir visose žmogaus gyvenimo srityse, ir kad mokslo mintis ir mokslingas nusistatymas ko didžiau būtų plečiamas ir apimtų visą visuomeninį gyvenimą, kadangi tame jie mato išganymą.

Turint omeny, kad mokslingas nusistatymas labai silpnai reiškiasi Lietuvos visuomenėje, kaipo žymiai atsilikusioje kultūros žvilgsniu nuo savo Vakarų kaimynų, mes pasistengsime čionai išdėstyti, kas tai yra mokslas, kaip jis prasideda, ir kokios ypatingos reikšmės jis turi žmonijos gyvenime, ir pagaliau trumpai paliesime, kokie yra santykiai, mokslo ir tų tikslų, kuriuos stato žmonijai teologija ir filosofija.

Gyvastis ir jos išsilaikymas

Esencialis kiekvieno organizmo atributas – vadinasi tam tikro materijos dalelių aglomerato, per kurį reiškiasi į tas, šiandien dar paslaptingas, gaivalas, kurį mes vadinamu gyvastis, yra palaikyti savo gyvastį. Šitą atributą mes dažnai vadiname savęs palaikymo instinktu, priskirdami jį visiems be išimties gyviems padarams, pradedant nuo gyvos medžiagos, kruopelės, amebos pavidalo ir baigiant tokiu komplikuotos ir aukštos organizacijos padaru, kaip žmogus. Tasai galingas instinktas reiškiasi visų pirma tuo, kad kiekvienas gyvas organizmai stengiasi prisitaikinti prie apystovos, vadinasi, prie išorinių savo būties aplinkybių, kurias sudaro gamtą. Kiekvienas gyvas organizmas visų pirma reikalauja maisto savo gyvasties palaikymui, ir tą maistą jis gali gauti iš apylinkės medžiagos. Taigi, tarp gyvo organizmo ir gamtos reiškiasi abipusis veikimas, gyvas organizmas visokiariopai reaguoja į gamtos jėgų veikimą, ir šitą organizmo reakciją mes paprastai vadiname būties kova. Bet čia ne pro šalį bus pabrėžti, kad terminas „būties kova“ toli gražu neatitinka dalykų prasmei – yra terminas iš dalies poetinis – romantinis, iš dalies komercinis – konkurencinis. Iš tikrųjų gi organizmo reakcija gamtos veikimui yra ne kas kita, tik to organizmo pastangos prisitaikinti prie apystovų, vadinasi, suderinti, harmonizuoti savo gyvasties veikimą su gamtos statomomis tai- gyvasčiai sąlygomis. Taigi terminas „prisitaikinimas“, įvestas didelio prancūzų XVIII šimtmečio biologo Lamarko, daug geriau atitinka, gyvasties veikimui; negu poetinis komercinis terminas „būties kova“, Darvino pasiūlytasai, ypač kad prisitaikinimas gyvasties srityje būna ne tik pasingas, bet ir aktingas, kuris įneša tam tikrų atmainų į gamtos sritį ir vadinasi veda prie kūrybos, ko niekuomet nereikia užmiršti nagrinėjant gyvasties apsireiškimus aukštesnių ir tobulesnių organizmų tarpe.

Būtinybė prisitaikinti ir išsilaikyti mainantis gamtos apystovoms veda prie gyvų organizmų diferenciacijos visų pirma ta prasme, kad organizmo struktūra darosi painesnė. Tarp atskirų organizmo dalių, vadinamųjų organų, įvyksta funkcijų pasiskirstymas. Taigi ilgainiui atsiranda judėjimo, asimiliacijos, apsigynimo ir užpuolimo organai, įvairūs jutimo organai, imkime, akys, ausys ir pagaliau centrinės nervų sistemos organas – smegenys. Šita diferenciacija veda vis prie naujų formų atsiradimo. Lygiai kaip ir prie išmirimo tokių organizmų, kurie nesugebėjo prisitaikinti. Atsiradus jutimo organams, o ypač smegenims, prasideda vadinamasai psichinis sielos gyvenimas visų pirma atminties pavydalo. Organizmai, taip sakant, savo nervų sistemos padedami, fiksuoja įgytus prityrimus iš savo reakcijos apystovoms, ir atsikartojant toms pačioms apystovų sąlygoms jie jau daug lengviau, su mažesnėmis pastangomis, sugeba tinkamai reaguoti.

Sąmonė

Gyvas padaras, kuris turi atmintį turi daug daugiau šansų išsilaikyti, negu gyvas padaras be atminties, pavyzdžiui, pirmų sykį nugalėjęs daug kliūčių ir padėjęs daug triūso kitam gyvam padarui apgauti ir suvartoti jį maistu – jis fiksuoja visas apystovas šito savo veikimo ir todel antrą sykį atkartoja ta patį veikimą jau žymiai lengviau, ir tiksliau, sunaudodamas tam reikalui daug mažiau savo pajėgų. Įgytasai organizmo prityrimas suteikiamas jo ainiams vadinamų instinktų pavydalo, į kuriuos reikia žiūrėti, kaipo į paveldėtą atmintį. Psichinis gabumas, vadinamas atmintimi, yra gan stipriai išsivystęs aukštesnių gyvulių tarpe. Visi žino, kokią puikią atmintį turi arklys. Žmogui, tam aukščiausam gyvam padarui, ypatingai smarkiai apsireiškia tas psichinis gabumas, kurį mes vadiname protu ir kuris yra smegenų funkcija. Svarbiausia proto savybė yra gabumas kombinuoti paveldėtus ir savo paties įgytus prityrimus, derinti juos su nuolat kintančiomis gyvenimo sąlygomis ir daryti iš to suderinimo išvadas del tikslingo veikimo. Tasai suderinimas visų pirma apsireiškia proto gabumu pastebėti bendrus bruožus didelių išorinių įvykių įvairenybės ir surasti ryšius tarpe paveldėtų ir įgytų prityrimų, iš vienos pusės, ir išorinių apystovų įvairenybės, iš kitos pusės. Šitą proto gabumą mes vadiname abstrakcija.

Mokslas ir jo pradžia

Mokslas ir jo pradžia @būvis.lt iliustracija

Taigi, tos abstrakcijos gabumas duoda žmogui galimybės sudaryti sau pasaulio vaizdą ir tokiu būdu suteikia jam sugebėjimo numatyti, kaip versis įvykiai, kaip keisis išorinės gyvenimo sąlygos ir, vadinasi, daro žmogų daug galingesnį aktingo prisitaikinimo procese, negu kiti aukštesnieji gyvi padarai. Tas pats žmogaus proto gabumas veda prie to, kad žmogus ima sąmoningai gaminti įvairius įrankius, taip kovai su kitais gyvais padarais, taip ir savo reakcijai gamtos apystovoms, kurią (reakciją) mes vadiname gamyba. Kai kurie aukštesnieji gyvi padarai, pavyzdžiui gorila, lengviau pasiekti savo priešui arba šiaipjau reikalingam daiktui, vartoja medžio šaką arba pagalį tiesioginai arba sviesdama jį iš mankos, kaipo sviedinį, o abiem atvejais didina savo- rankos veikimo ribas. Bet aukštesniųjų gyvulių tarpe mes nežinome gamybos įrankių. Įrankius gamina tikrai žmogus, ir todel Aristotelis vadina žmogų „įrankius gaminančiu gyvuliu“. Į įrankius reikia žiūrėti, kaipo į žmogaus judėjimo ir veikimo organų sustiprinimo priemones, lygiai kaip ir į įvairių įvairiausius mokslo aparatus reikia žiūrėti kaipo į žmogaus jutimo organų sustiprinimą. Reikia tik atsiminti, kiek toliau gali matyti žmogaus akis teleskopo padedama ir kokios smulkmenos darosi tai akiai pasiekiamos mikroskopo dėka.

Mokslas ir jo pradžia

Taigi, gyvenimo būtinybė verčia žmogų visokiariopai reaguoti į gamtos apystovas, daryti pastangas suderinti savo gyvenimo reikalams su gamtos jėgomis, naudot jas savo gyvasčiai palaikyti bei ištobulinti ir del visų tų pastangų ilgame evoliucijos procese, tobulėja žmogaus įvairus organai ir stiprėja jo protas. Savo gyvenimo prityrimais žmogus, nelyginant kaip ir aukštesnis gyvulys, suteikia savo ainiams visų pirma paveldėjimo keliu ir pavyzdžiu. Atsiradus žmonėse kalbai tas prityrimas suteikiamas žodžiu. Atsiradus gi raštui tas prityrimas fiksuojamas ir gali būti suteiktas ne tik artimiausiams ainiams, bet ir visoms sekamoms kartoms. Taigi ir šiuo atžvilgiu žmogus stovi daug aukščiau už aukštesniuosius gyvulius, nes jis turi galimybės naudotis visu tuo prityrimu, kuris įgytas žmonijos prieš tukstančius metų. Mokslas tad yra ne kas kita, tik organizuota, sistematizuota iružrašyta visos žmonijos žinyba, kaipo vaisius jos ilgo ir vargingo pasaulio pažinimo, prieinama kiekvienam, kas mokslo kalbą supranta. Esencialė mokslingos minties ir mokslingos žinybos savybė yra ta, kad visi jos tvirtinimai yra patikrinti visokiariopais budais ir gali būti iš naujo kiekvieno žmogaus patikrinami. Tame patikrinime tad glūdi laidas to, jog mokslingos minties išvados neapsilenks su tikrenybe. Vadinasi, laikantis savo veikime mokslo nurodymais už vis mažiau šansų nepasiekti save geidžiamo tikslo.

Taigi, žalią medžiagą mokslui sudaro visas žmonijos prityrimas pasaulio pažinio procese, įgytos prisitaikinimo keliu gamtos ir visuomeninio gyvenimo apystovoms. Taip, žmogaus mechaninis darbas ir įrankių gamyba, pradedant nuo akmens gadynės laikų, sudaro pagrindų pritaikomajai mechanikai, iš kurios ilgainiui išsivystė dinamika arba bendrai imant judėjimų ir mechaninių jėgų mokslas. Ilgą laiką žmonijos gyvenime medžioklė buvo svarbiausis darbas maisto gauti ir medžiagos drabužiams bei kai kuriems įrankiams. Medžioklė davė žmonėms progos arčiau susipažinti su įvairių gyvulių priviliojimu arba sunaminimu. Nuo to laiko prasideda gyvulių ūkis, kuris ir šiandie be galo svarbus žmonijos gyvenime, ir medžiotojas tampa nomadu. Nomadai, klaidžiodami iš vienos žemės vietos į kitą, turi progos arčiau pasipažinti su žemės įvairių vietų gamtos sąlygomis, su tų vietų klimatu, flora (augalais) ir fauna (gyvuliais) ir su dangaus reiškiniais – mėnuliu, saule, jos palydovais ir žvaigždėmis. Pastebėjus priklausomybę dangaus ir klimato reiškinių tarpe ir pažinus tų reiškinių periodinį pobūdį (jų taisyklingą atsikartojimą), nomadai įgyja sugebėjimo kiek planingiau ir tikslingiau vesti savo ūkį. Taigi nomadų prityrimai sudaro pagrindą, iš vienos pusės astronomijai (dangaus kūnų judėjimo mokslas) ir geografijai (žemės mokslas), o iš kitos pusės zoologijai (gyvulių mokslas) ir botanikai (augalų mokslas).

Atsiranda nuolatinės žmonių sodybos ir kaimai

Atsiranda nuolatinės žmonių sodybos ir kaimai

Nomadinė žmonijos būties fazė baigėsi civilizacijos gimimu. Kai kurios žmonių grupės apsigyvena nuolatinėse vietose ir verčiasi žemės ukiu, vadinasi planingu ir tikslingu augalų auginimu sąryšy su tolimesniu gyvulių sunaminimu ir jų auklėjimu. Atsiranda nuolatinės žmonių sodybos, kaimai ir miestai, ir ima kurtis valstybės, kaipo vaisius jau žymaus suvisuomenėjimo žrnogaus gyvenimo. Žemės ūkis ypatingai smarkiai priklauso nuo gyvos ir negyvos gamtos apystovų. Be to, jis gali tarpti tik ten, kur laiduota yra galimybė ramaus ir taikingo gyvenimo. Taigi, civilizuotam gyvenimui prasidėjus eina tolimesnis gyvosios ir negyvosios gamtos pažinimas ir prasideda įsigilinimas į žmogaus sukurto visuomeninio gyvenimo sąlygas, visų pirmu tikslu surasti būdą išorinei ir išvidinei šiokiai tokiai ramybei ir taikai palaikyti.

Dabar jau šitų uždavinį atlieka tam tikra žmonių klasė, tam tikras visuomenės sluoksnis, t. y. kunigai. Civilizacijos pradžioje kunigų klasė turi didelės reikšmės visuomeniniam gyvenimui, kaipo nešiotoja ir laikytoja žmonijos tradicijų, prityrimų ir žinių iš įvairių gamtos ir gyvenimo sričių. Kiekviename suvisuomeninto gyvenimo centre, kiekviename mieste randasi šventykla ir prie tos šventyklos jos tarnai, globėjai kunigai – religinės minties skelbėjai ir nešiotojai, o religinė mintis iš pradžios apima visą žmogaus gyvenimą.

Taigi, šitoje civilizacijos, fazėje kunigas ne tik patenkina religinius žmogaus sielos reikalavimus, ne tik tarpininkauja tarp žmogaus ir galingų, bet nesuprantamų gamtos jėgų, įvairiais ženklais ir veiksmais prašalindamas tų jėgų pragaištingą žmogui veikimą, bet tuo pačiu laiku jis yra, taip sakant, visokiariopas specialistas žinovas, visokiariopas profesionalas: jis ir gydo ir duoda patarimų sveikatai palaikyti, jis mechanikas, inžinierius, astronomas ir agronomas ir todel jis vienintėlis ekspertas patarėjas žemės ūkio reikaluose ir tvarkytojas švenčių ir religinių iškilmių, kuriomis prasideda arba baigiasi įvairūs metų sezonai, tos arba kitos rūšies darbai žemės ūkio srityje. Pagaliau jis advokatas, ir teisėjas, nes jis sprendžia ginčus teisės srityje. Taigi nieko įstabu, kad civilizacijos pradžioje kunigai turi didelės galios ir įtakos ir kaipo tikri viešpačiai stovi priešaky pirmutinių valstybių. Aigiptas, Asirija, Palestina – žinomi istorijoje pavyzdžiai tokių kunigų arba teokratinių valstybių vienų kunigų klasė yra vienintelė visuomenės inteligentų klasė, žengusi į civilizacijos ribas.

Įgyti sugebėjimus visoms toms funkcijoms atlikti kunigams reikalingas buvo tam tikras lavinimas ir auklėjimas, kuris dažnai tęsiasi gan ilgai. Todel pirmos organizuoto sistematingo mokymo ir auklėjimo įstaigos, pirmos visuomenės mokyklos atsiranda prie šventyklų. Ten prasideda pirmutiniai stebėjimai, bandymai ir tyrinėjimai gamtos srityje, lygiai kaip ir užrašai svarbiausių visuomeninio gyvenimo įvykių. Taigi greta su teologija Aigipte ir Asirijoje gimsta sąryšy su žemės ūkio reikalais geometrija, chemija, statybos ir irrįgacijos mokslas ir istorijos mokslas. Vystantis prekybos santykiams, vystosi ir skaičių mokslas arba matematika.

Visų tų mokslų pradai, iššaukti gyvenimo reikalais, pasižymi iš pradžios smarkiai unitarine pakraipa, kurią reikia pripažinti svetimą ir pragaištingą tikram mokslingam nusistatymui.

Senovės Graikijos mokslas

Senovės Graikijos mokslas @būvis.lt iliustracija

Taigi, Aigipto ir Asirijos civilizacijos, lygiai kaip ir žydų civilizacija, sukuria teologiją, bet nesugeba sukurti mokslo. Aigipto ir Asirijos kunigai surenka daugybę žinių iš įvairių įvairiausių gamtos ir gyvenimo sričių, iš dalies ima tvarkyti ir sistematizuoti tas žinias, bet vis delto tų žinių dauguma sudaro chaotišką mišinį, kuriame greta su ištirtais ir patikrintais dalykais bujoja burtai, prietarai ir fantastingi niekeno neparemti gandai. Sunaudoti visą šitą medžiagą ir pagimdyti filosofinę ir mokslingą mintį lemta buvo graikų civilizacijai.

Graikai ir jų mokslai

Graikų valstybės nuo pat pradžios ne teokratinės ir graikų civilizacija labai silpnai impregnuota teologijos dogmomis. Taigi, graikų mintis vystosi nesuvaržyta teologijos autoriteto sprendimu ir reiškia didelio kritiško gabumo kartu su smarkiu palinkimu prie abstrakciios ir apsibendrinimo. Tiesa, graikų galvočiai ir manytojai nuolat keliauja į Aigiptą pasimokyti Aigipto šventyklose, pasisemti iš sutaupyto ten žmonijos dvasios turto. Bet įsigytą Aigipte medžiagą jie perdirba savotiškai, sutvarko ir visa tai atmeta, kas neišlaiko kritikos, ir pagaliau paleidžia apyvarton filosofinių idejų pavydale. Graikų valstybės, o ypač Atėnų respublika, nugalėjus savo bendrus priešus persus, ima tvarkyti savo vidaus gyvenimą, išvysto plačią kolonizaciją ir prekybą ir žymiai pralobsta.

Tokia padėtis tęsiasi gangreit du šimtmečius (nuo vidurio penktojo iki vidurio trečiojo šimtmečio prieš Kristų). Tuomet atsiranda pakankamai gerai aprūpintų medžiaginiu žvilgsniu žmonių, kurie ir patys atsiduoda menui, literatūrai ir filosofijai ir kitiems, neturtingiems, padeda tais dalykais darbuotis. Pavyzdžiui, filosofas Sokratas, kuris gali užsiimti filosofija neturėdamas jokio turto, tik dėka medžiaginei paspirčiai iš savo turtingų mokinių ir draugų. Taigi, per šituos du šimtmečius palyginus ramaus ir taikaus gyvenimo pražydo puikiais žiedais ir susikristalizavo vadinamoji klasinė graikų kultūra ir tos kultūros vaisiais mes naudojamės dar ir šiandie. Graikų valstybės žlugo, bet graikų menas, graikų literatūra ir graikų filosofija gyvena ir gyvens, kol šitoje mūsų planėtoje bus žmonių.

Platonas - graikų filosofas

Platonas (gr. Πλάτων; Platonas yra pravardė, reiškia „platus, plačiapetis“, tikrasis vardas – Aristoklas, gr. Αριστοκλής 422-347 m. pr. m. e.) – graikų filosofas, gyvenęs Atėnuose. Platonas sukūrė savo filosofinę sistemą, vadinamą platonizmu ir Akademiją. pirmąją aukštojo mokslo įstaigą Europos žemyne. @būvis.lt iliustracija

Graikų filosofijoj paliestos visos problemos, kuriomis užsiima dabartinė filosofija. Bet ir savo išvadose dabartinė filosofija nenueina toliau už graikų filosofiją. Iš prasmės filosofijos srityje dabarties filosofai nėra tarę dar nieko nauja, išėmus gal tik tuos filosofijos klausimus, kuriuos pastatė naujaisiais laikais gamtos mokslų pražydimas. Platonas ir Aristotelis tai tie du graikų filosofijos milžinai, nuo kurių dabarties filosofai pradeda ir prie kurių jie dažniausia grįžta. Mokslo srityje graikų pozicija kiek silpnesnė. Tiesa, ir čia visa kam padaryta pradžia. Nėra nėi vienos mokslo šakos, kurio pradžios netektų ieškoti graikuose, O toksai mokslas kaip geometrija graikų, ypač Euklido rankose pasiekia aukšto tobūlumo laipsnio. Graikai mėgdavo ir mokėdavo mąstyti ir spekuliuoti, bet jie nemėgdavo, o gal neatjausdavo reikalo eksperimentuoti. Ir todel graikai ne sugebėjo sukurti vadinamų eksperimentalinių mokslų, kaip fizika ir chemija, nors ir čia padaryta pradžia ir mesta daug minčių, kurios ir šiandie dar laikosi. Eksperimentalinių mokslų atsiradimui ir augimui mes paskirsime atskirą straipsnį. Čia tik pažymėsime, kad jau ir graikų filosofų tarpe randasi tokių, kurie visiškai supranta, kas tai yra mokslas, ir kurie savo mokslingu nusistatymu niekuo nesiskiria nuo dabarties mokslininkų. Toksai yra Aristotelis. Jis ne tik filosofas, bet ir mokslininkas, tyrinėtojas ir eksperimentatorius. O jau Archimedes tai tikras mokslininkas, geometras ir eksperimentatorius.

Platonas, Aristotelio mokytojas, mąstydamas apie visuomenės tvarką ir valstybės konstrukciją, duoda idealinės valstybės vaizdą (žiūr. Platono veikalą „Respublika“), kur viešpatauja teisėtumas ir broliškas draugingumas, ir reikalauja, kad žmonės visuomeninio ir valstybinio gyvenimo srityje reikštų tokį pat kūrybos darbą, kokį jie reiškia gyvosios ir negyvosios gamtos srityje, t. y. kad tie patys paimtų į savo rankas savo likimą, kad jie kontroliuotų ir kreiptų į tinkamas vagas visuomeninį gyvenimą, neleistų aklo visuomeninių gaivalų veikimo. Aristotelis sutinka su savo mokytojo mintimis, bet jis sako, kad visų pirma reikia tikriausia ištirti ir išstudijuoti tą žmogaus sukurtą visuomeninį gyvenimą, reikia jį gerai pažinti, reikia surasti to gyvenimo vystymosi takus ir kelius, nes tik tada galima bus tas gyvenimas kontroliuoti ir tvarkyti. Čia jau pasirodo tikrai mokslinis nusistatymas. Ir Aristotelis imasi šito darbo įvairiose gamtos ir gyvenimo srityse, medžiaginiai padedamas savo garsaus mokinio, galingo Makedonijos valdovo Aleksandro. Jis mąsto, nagrinėja, tyrinėja, eksperimentuoja, steigia kolekcijas, laboratorijas ir muziejus, ir savo darbų rezultatus apima trimis savo pagrindiniais veikalais, „Fizika“, „Organon“ ir „Politika“. Aristotelio „Fizikoje“ sutrauktos viso tų laikų žinios iš gyvosios ir negyvosios gamtos. Jo „Organon“ užsiima logikos ir psichologijos problemomis. Pagaliau „Politikoje“ Aristotelis išdėsto savo pažiūras i visuomeninį gyvenimą ir valstybės funkcijas. Tolimesnis mokslo vystymasis yra tik diferencija ir specializacija problemų, aiškiai formuluotų Aristotelio pažymėtuose jo veikaluose. Taigi visiškai teisingai Aristotelį vadina mokslo tėvu.

Mokslo sąvoka ir dėsniai

Mokslas, Aristotelio žodžiais betariant, yra apibendrinimas, apimąs visus panašius atsitikimus, padarytus remiantis dideliu patyrimų skaičiumi. Kiekvienas dabarties mokslininkas sutiks su paduota čia Aristotelio mokslo definicija. Vartodami terminą „mokslas“, mes paprastai turime omeny žinių sistemą, sudarytą stebėjimos, eksperimento ir mąstymo keliu, ir, be to, dar tokią, kuri visuomet gali būti patikrinta eksperimento keliu. Tuo ir skiriasi mokslo žinios nuo paprastos nuomonės, nuo gandų, prietarų ir šiaipjau plepalų, kad kiekvienas kompetentingas ir objektingas tyrinėtojas gali jas patikrinti, atkartodamas stebėjimus ir eksperimentus ir savarankiškai apie jas mastydamas. Pagaliau mokslas gali būti ne tik patikrintas, bet ir suteiktas kiekvienam, kuris supranta mokslo kalbą – sakysime, matematikos kalbą – ir gali sekti argumentaciją.

@būvis.lt iliustracija

@būvis.lt iliustracija

Kai kurie žymūs XIX šimtmečio ir dabartės fizikai, pavyzdžiui, vokietis Kirchhofas ir prancūzas Duhem tvirtina, kad mokslas iš prasmės yra ne kas kitas, kaip trumpas, aiškus, tikslus ir logingas aprašymas (išdėstymas) koegzistencijos arba įvykių eigos vienodumų, kitaip sakant aprašymas erdvės ir laiko terminais. Toksai aprašymas arba formulavimas visiškai galimas tik vartojant universalinę matematikos kalbą, su jos tobūlia logika, su jos tikslumu ir trumpumu. Taigi, matematikos kalba yra tikra mokslo kalba ir todel tos mokslo šakos arba tie mokslai, kurie nėra dar tik išsivystę, kad galima būtų vartoti matematikos kalbą, kaip pavyzdžiui biologija arba sociologija, nėra dar precizijos mokslais, kaip pavyzdžiui pati matematika, mechanika, astronomija, fizika ir chemija. Visais tais atvėjais, kada precizijos mokslų aprašymai arba formulavimai liečia įvykių bėgį, jie apima ne tik tų įvykių dabartį, bet visą jų praeitį ir ateitį. Taigi, remiantis tokiais formulavimais iš įvykių dabarties galima tikrai spręsti apie jų praeitį ir ateitį. Šita precizijos mokslų savybė, kuri suteikia žmogui galimybės numatyti ateitį, yra ypatingai tiems mokslams karakteringas dalykas. Sutikdami su skeptikais del mokslo vertės, kad negali kalbėti apie absoliutingus gamtos dėsnius, kurie viešpatauja visame pasauly, mes vis delto turime atmesti jų subjektivizmą ir laikyti be pagrindo jų tvirtinimą, kad vadinamieji mokslo dėsniai yra tik žmogaus proto padaras ir turi mažai bendra su gamtos tvarka. Mes galime sutikti, kad gamtos tvarkos vaizdas, kurį duoda mokslo dėsniai, yra nepilnas ir netobūlas, kad mokslo tvirtinimai dažnai būna nesubrendę ir tik iš dalies atitinka tikrenybei, bet negali būti jokios abejonės, kad bendrai imant jie tikrai atvaizduoja kai kurias realybės puses, nes kitaip negalima būtų numatyti ateities, pavyzdžiui iš anksto pasakyti, kada įvyks saulės temimai, arba kada grįš kometa arba kokioj dangaus vietoj reikia ieškoti naujos planetos.

Mokslo reikšmė ir uždaviniai

Ateities numatymas suteikia žmogui galimybės veikti sąmoningai ir net pakreipti įvykių bėgį į tinkamas žmogui vagas. Žmogus nemoksliško nusistatymo dažniausia veikia patamsy, aklai, be jokio plano ir yra bejėgis gamtos ir gyvenimo jėgų akivaizdoje. Mokslas gi išvaduoja, žmogų iš tos vergiškos priklausomybės ir suteikia jam didelės galios jo santykiuose su gamta ir gyvenimu. Remiantis mokslo dėsniais, jis jau nebe pasyviai taikinasi prie gamtos ir gyvenimo aplinkybių, nelyginant kaip gyvulys, bet veikia kaipo tikras kurėjas, vykdydamas savo iš anksto nustatytą planą ir tvarkydamas aklų gamtos ir gyvenimo jėgų veikimą, impregnuodamas taip sakant savo pasaulį vis smarkiau ir smarkiau sąmonės šviesa.

Taigi, Platono idealas, kad žmogus pats paimtų į savo rankas savo likimą ir kaipo laisvas kurejas menininkas planuotų ir tvarkytų visuomeninį gyvenimą, pridėsime, remiantis to visuomeninio gyvenimo: pažinimu, kaip to reikalauja Aristotelis, nėra tuščia svajonė. Mokslas duoda vilties, kad jeigu ne šiandie, tai rytoj žmonija prieis prie to.

Mokslo reikšmė ir uždaviniai

Mokslo reikšmė ir uždaviniai @būvis.lt iliustracija

Nežiūrint į tai, kad biologijos ir sociologijos mokslai nėra dar pasiekę tokio tobūlumo laipsnio, kaip fizika arba chemija, ir ten ateities numatymas retai kada pasiseka, vis delto biologijos srityje jau aiškiai, reiškiasi žmogaus kontrolė ir jo kūrybos darbas, sakysime selekcijos keliu gerinant augalų ir gyvulių rūšis. Ir visuomeninio gyvenimo srityje toksai žmogaus veikimas jau galimas. Kaip tik didžiojo karo metu toki galimybė buvo ryškiai demonstruota visose tose gamybos srityse, kurios turėjo ypatingos reikšmės armijos aprūpinimui karo medžiaga iš vienos pusės, o iš kitos pusės armijos ir visuomenės aprūpinimui maistu. Reikia tik, kad visuomenė imtų moksliškai mąstyti, reikalingas susiartinimas plačių visuomenės sluoksnių su mokslu. Tada visokie tamsūs gaivalai, visokie parazitai nustos savo įtakos visuomeniniam gyvenimui, ir bus prašalintos kliūtis žmogaus kūrybos jėgų apsireiškimui visuomeniniame gyvenime.

Mokslo ypatybės

Pabrėšime čia dar vieną karakteringą mokslo bruožą. Mokslas yra už vis mažiau asmeninis žmogaus dvasios apsireiškimas. Tiesa, mokslą kuria išimtini žmonės, lygiai kaip filosofiją, literatūrą ir meną, bet mokslo augimas ir stiprėjimas priklauso nuo bendradarbiavimo didelės armijos paprastų mokslininkų: tas bendradarbiavimas yra tiek svarbus, kad dažnai šimtmečiais pasilieka be jokios reikšmės gili mintis, mesta genialaus žmogaus, kol mokslo skruzdėlės sugebės ištirti visas smulkmenas ir patikrinus daugybes taku tai minčiai išsiplėsti. Taigi mokslas yra kolektyvo padaras. Neasmeninis, altruistinis mokslo bruožas reiškiasi, dar ir tuo, kad tas mokslininkas pasiekia tikslų ir laimėja, kuris stato sau vieną tikslą: pažinti gamtą ir gyvenimą, surasti amžinosios tiesos kruopelę. Bet kada ta kruopelė surasta, tai ji duoda daug naudingų vaisių paprastam žmogaus gyvenimui – kitaip sakant, veda prie visos eilės naudingų pritaikinimų. Pagaliau mokslas iš visų žmogaus padarų už vis labiau reiškia tarptautinį karakerį. Galima kalbėti apie anglų ir vokiečių filosofiją. Bet nėra anglų arba vokiečių mokslo, yra tik vienas visos žmonijos mokslas, nežiūrint į tai, kad įvairios tautos nevienodai yra prisidėjusios prie mokslo kūrybos. Mokslas, kaip ir saulė, vienodai šviečia kiekvienam žmogui ir kiekvienai tautai. Taigi, mokslas aiškiai veda prie tautų susiartinimo ir visuotinos taikos.

Mokslas nestato žmonijai jokių galutinų tikslų, kaip tai daro teologija ir kai kada filosofija. Bet mokslas, tyrinėdamas gamtos ir gyvenimo kelius, yra užvis kompetentingesnis atsakyti į klausimą, ar tie tikslai pasiekiami ar ne. Jeigu jau kam nepripažinti tos kompetencijos del sprendimo apie teologijos statomus žmonijai tikslus, tai ta kompetencija neabejojama del tikslų, kuriuos stato sau atskiri individai ir visuomenė. Mokslas, tiktai mokslas gali pasakyti, ar tie tikslai pasiekiami, ar ne. Pagaliau iš to, kas anksčiau apie mokslo prasmę pasakyta, seka, kad tiktai mokslas gali nurodyti ir nušviesti takus ir kelius pastatytiems tikslams pasiekti. Tokia tad yra tikroji mokslo reikšmė ir didelė jo vertė žmonijos gyvenime.

Teksto kalba netaisyta. Patikslintos eilučių ribos.

Straipsnį žr. periodiniame leidinyje „Kultūra“ (1923, Nr. 1. P. 5-16)

Skaityti toliau

Vincas Čepinskis (1871 05 03 - 1940 08 22) lietuvių chemikas ir fizikas, valstybės veikėjas. Fizikos ir fizikinės chemijos pradininkas Lietuvoje.

Spustelėkite norėdami komentuoti

Palikti komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Rekomenduojami video

TAIP PAT SKAITYKITE

Reklama
Maršrutas “Palūksčiai”

Apie Lietuvą

Maršrutas “Palūksčiai”

autorius 2024-01-29
Maršrutas “Sūduvos keliais”

Apie Lietuvą

Maršrutas “Sūduvos keliais”

autorius 2024-01-29
Maršrutas “Vilnia”

Apie Lietuvą

Maršrutas “Vilnia”

autorius 2024-01-29
Reklama

Dienos populiariausi

Reklama
Reklama
Reklama
Į viršų