Paprastoji raudė

Raudė – viena gražiausių Lietuvos žuvų, panaši į artimiausią savo giminaitę kuoją, tačiau jos kūnas platesnis. Nugara rudai žalsva, šonai sidabriniai su dideliais auksu blizgančiais žvynais. Pelekai ryškiai raudoni, tamsesni prie pagrindo. Akys oranžinės su aukso spalvos apvadu ir ruda arba raudona dėmele viršutinėje dalyje. Kartais pasitaiko hibridų su kitomis tuo pačiu metu neršiančiomis žuvimis, dažniausiai su plakiais ir aukšlėmis.

Raudės paplitusios visos Europos, išskyrus Šiaurę, ežeruose, vandens saugyklose, žvyro karjeruose, kanaluose ir lėtai tekančiose upėse. Laikosi didesniais ar mažesniais būriais pagal dydį. Jos auga lėtai ir subręsta tik 3-4 gyvenimo metais. Neršia porcijomis gegužės-birželio mėnesiais ant vandeninių augalų. Anot kai kurių šaltinių, raudės ilgis gali siekti net 36- 45 cm, o svoris iki 1,5-2 kg. Man pačiam daugiau negu 1 kg sveriančios raudės pagauti neteko.

Ši žuvis minta dumbliais ir kitais augalais, bestuburiais, vabzdžiais ir jų lervomis.

Ji tipiška viršutinių vandens sluoksnių žuvis. Tai rodo ir jos burnos sandara, pritaikyta rinkti maistą vandens paviršiuje. Žiemos metu laikosi giliose vietose, ir manoma, kad beveik nesimaitina. Aktyviai ieškoti maisto pradeda anksti pavasarį, vos ėmus tirpti ledui. Tuomet būriais išeina į seklias vietas prie meldų ir gerai griebia masalą.

Raudžių žūklė nėra tokia jau paprasta, bet jos mėgėjų yra nemažai.

Įrankiai

Žūklei reikalingas lengvas 4-5 m ilgio tik pačioje viršūnėje linkstantis meškerykotis. Puikiai tiks ir aukšlių bei kuojų žūklei skirti kotai. Valas naudojamas minkštas, geros kokybės ir kuo plonesnis. Storesnio negu 0,12 mm valo reikės gaudant nebent labai stambias žuvis. Pavadėlis imamas kiek plonesnis. Plūdė tiks bet kokia, tik su trumpesniu kyliu, nes dažnai tenka gaudyti visai sekliose vietose. Ji turi išlaikyti 0,2-1 g svorį ir būti labai jautri.

Svareliai – dažniausiai tik minkšto švino „šrateliai“, kad negadintų valo, nes dažnai tenka reguliuoti meškerę. Jų dydis ir skaičius priklauso nuo plūdės dydžio, tačiau didelio skaičiaus reikėtų vengti. Taip gaudant mažiau painiosis meškerės įranga. Kai gerai kimba, svareliai užspaudžiami viename taške arčiau kabliuko; kai žuvys neaktyvios ir atsargios, juos reikėtų išsklaidyti ir pakelti arčiau plūdės.

Kabliukų dydis ir forma, kaip visada, daugiau priklauso nuo masalo. Gaudant su trapia uodo trūklio lerva, labiausiai tiktų plonas Chrystal tipo kabliukas su ilgesniu koteliu. Kai tikimasi pagauti stambesnių žuvų, patartina naudoti pavadėlį, o tais atvejais, kai kimba tik smulkmė – kabliukas kartais rišamas ir prie plono pagrindinio valo. Atsisakius pavadėlio, meškerės įranga taps maksimaliai paprasta ir kels mažiau įtarimo žuviai.

Paprastoji raudė

Pašarai ir masalai

Pašarai

Labai specialių – raudėms skirtų – pašarų receptų, atrodo, nėra. Joms šerti tinka visi lengvi, mažai maistingi, vandenyje debesėlį skleidžiantys pašarai. Svarbiausia neužmiršti, kad šios žuvys ypač mėgsta geltonos ir oranžinės spalvos pašarus bei įvairius produktus iš kukurūzų. Raudėms skirti pašarai turi būti tik geros kokybės, kai tuo tarpu gaudant aukšles, kai jos gerai kimba, kartais galima naudoti ir kiek senesnius jų komponentus.

Į raudžių pašarų sudėtį galėtų įeiti šios medžiagos:

1. Malti ar tarkuoti duonos džiūvėsiai. Jie sudaro pašarų pagrindą.
2. Malti sausainiai. Labai vilioja, bet greitai pasotina žuvis, todėl jų reikia nedaug.
3. Kopra. Nėra maistinga, bet gerai skaido pašarus.
4. Kopra su melasa.
5. Tarkuoti kokoso riešutai. Naudojami švieži ir paskrudinti. Skaido pašarus.
6. Maltos kanapės. Naudojamos šviežios arba užplikytos. Labai vilioja žuvis ir išlaiko jas gaudymo vietoje.
7. Sėlenos. Lengvas pašarų komponentas. Gerai sugeria kvapus ir lėtai skęsta.
8. Kukurūzų miltai. Suteikia pašarams geltoną atspalvį. Naudojami užplikyti ar paskrudinti.

Be šių medžiagų, galima naudoti įvairius maltus kepinius, ypač iš kukurūzų, taip pat kombinuotuosius pašarus bei daugelį kitų žvejams žinomų komponentų. Kai kurie žvejai pataria tarpusavyje maišyti pašarus, skirtus gaudymui vandens paviršiuje ir vidutiniuose vandens sluoksniuose. Be to, savo gamybos pašarus galima „pagerinti“ pirktiniais, ir priešingai.

Masalai

Raudžių masalai įprasti ir gerai žinomi:

1. Uodų trūklių lervos. Puikus, bet trapus masalas.
2. Musių lervos. Pagrindinis masalas gaudant šias žuvis. Lervos dažnai dažomos geltona, raudona arba aukso spalva.
3. Tešla, duonos minkštimas.
4. Kanapės.
5. Perlinės kruopos.
6. Slieko gabaliukas (gaudant pavasarį).
7. Apsiuvos.
8. Vabzdžiai ir jų lervos.

Raudės dažnai geriau kimba užkabinus kokį nors minėtų masalų „sumuštinį“. Ką nors iš masalų verta įmaišyti ir į pašarus.

Vietos pasirinkimas ir gaudymas

Prieš gaudant pirmiausia reikia susirasti tinkamą vietą. Ežeruose reikia ieškoti nebūtinai gilių, bet tankiai vandens augmenija apaugusių vietų. Raudės mėgsta laikytis laisvo vandens ploteliuose tarp vandens lelijų arba ten, kur jos baigiasi ir prasideda švarus vanduo. Jei seklioje ežero vietoje auga nendrės ar kitos žolės, čia beveik visada užtiksite ir raudžių. Karštomis dienomis ramiose Nemuno žemupio senvagėse ir įlankėlėse šios žuvys renka balkšvus, į skaidrų slieką panašius kirminėlius nuo apatinės vandens lelijų dalies. Nustatyti raudžių buvimo vietą galima ir pagal ratiliukus, kuriuos jos, panašiai kaip ir aukšlės, besimaitindamos skleidžia vandens paviršiuje. Skirtingais metų laikais raudės laikosi skirtinguose vandens sluoksniuose. Anksti pavasarį, kaip ir aukšlės, dažnai kimba arčiau dugno. Gaudydamas didesniuose ežeruose, ypač pučiant stipriam vėjui, raudžių susitelkimo vietas ne kartą esu užtikęs ir iš visų pusių žolių apsuptuose „languose“. Manau, kad čia jos susirasdavo prieglobstį nuo stipresnių, bangų. Žinodamas tokias vietas, inkarą išmesdavau likus keliems metrams iki žolių pabaigos. Beveik visada kibdavo arčiau dugno.

Raudės kibimas staigus ir aiškus – plūdė iškart slepiasi po vandeniu. Jos dažnai griebia dar tebeskęstantį masalą, todėl pastebėjus, kad plūdė laiku negrįžta į įprastą padėtį, reikia nedelsiant pakirsti. Jei panašūs kibimai kartojasi, masalą vertėtų pakelti aukščiau. Labai įdomus raudžių gaudymas iš valties tarp tankių žolių sąžalynų. Irtis reikia be triukšmo, bet ir tai žuvys visiškai nurimsta tik visai sustojus valčiai. Geriau, kad saulė šviestų iš priekio ar iš šono. Masalas su lengvute tamsios spalvos plūde nuleidžiamas į „langą“ tarp žolių. Jei kimba stambios žuvys, reikia kiek storesnio valo, kad šis pakirstai žuviai neleistų pasislėpti žolėse. Tokiai žūklei geriausiai tiks lengvas 4-5 m ilgio meškerykotis be ritės.

Gaudymas angliškąja palaidyne

Kai nėra valties arba žuvys sunkiau pasiekiamos nuo kranto, raudes patogiausia gaudyti lengva tolimojo užmetimo meškere. Tiks įprastas 3,90-4,10 m ilgio kotas ir ritė su 0,10- 0,12 mm skersmens valu. Gali būti naudojamos ir uždaros ritės. Naudojama Waggler plūdė. Ji fiksuojama šrateliais. Pavadėlis su 16-20 numerio kabliukais turėtų būti gana ilgas ir neskęstančio valo. Taip gaudoma, kai raudės laikosi ir kimba vandens paviršiuje. Kitu atveju reikėtų naudoti skęstančią angliškosios palaidynės įrangą. Raudės sėkmingiau gaudomos vaikštant vandens telkinio krantu. Vaikščioti reikia tyliai, patartina dėvėti maskuojančius rūbus ir stengtis, kad į vandenį nekristų žvejo šešėlis. Pasirinkus gaudymo vietą, reikia užmesti šiek tiek pašarų. Šerti nedaug, tik tiek, kad žuvys atkreiptų dėmesį. Kad nekiltų šių atsargių žuvų įtarumas gaudant vandens paviršiuje, neskęstantys turi būti ir pašarai. Raudžių gaudytojai yra sugalvoję mažą gudrybę: į plokščiadugnį indą, kuriame įpilta tik pora milimetrų vandens, suberiamos musių lervos. Nenorėdamos nuskęsti, šios „įkvepia“ oro ir jau nebeskęsta. Kaip tik tokios ir tinka šėrimui su timpa gaudant vandens paviršiuje.

Ant kabliuko užveriama ta pati lerva, o dar geriau – šviesiai ruda jos lėliukė. Tai raudžių skanėstas. Jei leidžia sąlygos, masalą reikia užmesti toliau nuo tos vietos, kur laikosi žuvys, o paskui jį kiek reikia patraukti. Valas į vandenį turi nukristi visiškai išsitiesęs, todėl jo slydimas nuo būgnelio metimo pabaigoje pristabdomas pirštais. Jei pavyksta sėkmingai užmesti, gaudant vandens paviršiuje dažnai galima matyti, kaip raudė kimba. Pakirstą žuvį reikia kuo greičiau traukti iš šėrimo vietos ir vėl užmesti. Deja, daug žuvų vienoje vietoje pagauti pavyksta retai, todėl raudžių žūklė, gaudant angliškąja palaidyne sėkmingesnė, jei dažnai keičiama gaudymo vieta.